Prisiminkite gerai žinomą „Išvyką prie Kabančios uolos“ (Picnic on Hanging Rock, 1975). Tik šįkart veiksmas vyksta ne Australijoje, o Virdžinijoje, ir dingusias moksleives pakeičia surastas pašautas jankis. Galiausiai, net jei „Išvyka“ ir nėra matyta, šios siužeto detalės nėra itin svarbios – tikėtina, jog filmo turinį ilgainiui užmiršite, bet liks ryškus žiūrėjimo prisiminimas. Daug nostalgijos, sumišusios su keistumu ir šiurpumu, nelig iš kito pasaulio. Maždaug tokį įspūdį palieka „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017), o jo rodomą istoriją galima interpretuoti įvairiai.
Vienas variantas yra filmą suvokti itin tradiciškai. Nicole Kidman, Kirsten Dunst ir Ellie Fanning – pagrindinės herojės. Mergaičių mokyklos auklėtoja ir mokinės (jų yra daugiau nei tik išvardintosios), kurių ramų ir gana nuobodų gyvenimą sudrumsčia surastas sužeistas kapralas Džonas. Visos dėl vyro pameta galvą, viena kitai pavydi, imasi radikalių, dramatiškų veiksmų – na, tokia tipinė, seksistinė Holivudinė drama, kaip „ji“ sutiko „JĮ“, tik su nelabai laiminga pabaiga ir be proto gražiais kadrais.
Taip paprastai apibūdinti „Lemtingą pabaigą“ būtų neteisinga. Juk patikėjus panašia turinio versija, filmas gali pasirodyti niekam tikęs, šaržuojantis ir nieko nepasakantis. O pamėgus Sofios Coppolos braižą bei juo labiau žinant, jog šiemet jį pelnė apdovanojimą Kanuose už geriausią režisūrą, norisi ieškoti ir kitos filmo interpretacijos.
Visos herojės tikrai džiaugsmingai reaguoja į kapralo atvykimą. Jis simbolizuoja joms tai, ko trokšta kiekviena jų: jaunesnėms mokinėms tai negirdėti pasakojimai apie laukinę gamtą, vyresnėms – proga rasti lygiavertį, gyvenimo patirtį turintį pašnekovą, paauglei – sujudę hormonai ir seksualumas. Kiek gaila, jog herojės negali laimės siekti savarankiškai, be atvykėlio, tačiau čia dera atsižvelgti į pasakojimą kontekstą.
Pilietinio karo metai. Moterys atskirtos nuo savo šeimos ar sutuoktinių – pas vienus grįžti per pavojinga, kiti iš karo jau nebegrįš. Herojės yra nežinomybėje, neliko net vergų, atlikdavusių visus ūkio darbus (keliuose kadruose merginos atsainiai kasinėja daržą, tačiau piktžolių krūmai didesni už jas pačias – panašu, prie naujos aplinkos dar nepripratusios). Į veikėjas galima žvelgti ne į kaip atskirus individus, o porevoliucinio laikotarpio kartą – pasimetusią, kažko laukiančią, priverstą prisitaikyti.
Tokiai versijai tinka ir S. Coppolos kuriama atmosfera. Jau pirmais kadrais filmas sužavi pasteliniu paveiksliškumu, kurį tuoj papildo dailiu rožiniu šriftu išraitytas pavadinimas. Viskas atrodo truputį netikra – tačiau ne nenatūralu, o greičiau antgamtiška. Puikiai vaidinančios aktorės dėvi baltas arba šviesių, pastelinių spalvų (tiems laikams nebūdingas) sukneles, labiau plevena nei vaikšto, ir ištirpsta didinguose peizažuose: taip tampa panašios į ne visai žmogiškas būtybes. Be galo graži kinematografija ir ją papildantys veikėjų niūniuojami ar dainuojami senoviški kūriniai yra stipriausia juostos dalis, kurianti atmosferišką – paslaptingą, truputį jaudinantį, nesuvokiamą – pasaulį.
Gaila, jog pabaigoje pritrūksta „išrišimo“. Ar herojės tikrai kažko išmoko? Ar jos sugebėjo adaptuotis prie naujos aplinkos, ar atvirkščiai – pasidavė jai? Po peržiūros apima jausmas, jog kažko trūksta, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje „Lemtinga pagunda“ turi potencialą įsitvirtinti kertelėje „Tie be galo gražūs ir poetiški“.
„Labai keistas filmas“ apibendrino dvi žiūrovės, pasibaigus filmui. Tikrai keistas – labai išsiskiriantis iš vasaros kino repertuaro. Bet S. Coppolos gerbėjų nustebinti neturėtų. Nors tai ir nėra geriausias režisierės darbas, nostalgijos ir paslapties atmosferos pritvinkusi „Lemtinga Pagunda“ turėtų puikiai susižiūrėti karštą vasaros dieną – jos metu galėtų geriausiai atsiskleisti pietinių valstijų, paskendusių tarp rūko, karo šūvių ir neišpildytų troškimų, atmosfera.
Filmo anonsas:
