Lenkijos instituto Vilniuje direktorius: „Lietuvių kinas Lenkijoje yra žinomas, tačiau ne tarp paprastų žiūrovų“

Rugsėjį Lenkijoje vyko garsus Gdynės filmų festivalis, o už savaitės dar viena kino šventė prasidės Varšuvoje. Renginius praleidusius kaimynų kino mylėtojus turėtų nudžiuginti Lietuvoje kasmet rengiamas „Lenkų kino festivalis“. Apie šių metų renginio akcentus ir programą kalbamės su Lenkijos instituto Vilniuje direktoriumi Marcinu Łapczyńskiu.

Kaip per 17-ka metų keitėsi festivalis? Kokius pokyčius išryškintumėte?

Per pastaruosius 17-ka metų mūsų festivalis labai pasikeitė. Iš pradžių jis buvo rengiamas filmų peržiūrų, vėliau – kino filmų savaitės pavidalu. Dabar – tai tikrų tikriausias festivalis. Mums pavyko išsiugdyti žiūrovų kartą, kuri žavisi lenkų kinu, ateina į visus mūsų rengiamus lenkų filmų projektus, ir pavyko pasiekti, kad lenkų kinas taptų tam tikra prasme madingas.

Per metus Lietuvoje rodome apie 50 lenkų filmų. Tai – didelis pasiekimas. Praktiškai nei vienas Lietuvos kino festivalis neapsieina be lenkų filmų. Tai taip pat ir mūsų įdirbis. Lenkų filmai domina ne tik žiūrovus, jais taip pat domisi kino industrijos profesionalai, kino kritikai, žurnalistai. Lenkų kinas – tai matosi mūsų festivalio programose – yra aukštos kokybės kinas, įkvepiantis kūrėjus visame pasaulyje – tarp jų ir  Holivudo kūrėjus, skinantis apdovanojimus geriausiose kino festivaliuose. Būtent tai kiekvienais metais mes ir norime parodyti.

Kaip apibūdintumėte šį kino festivalį? Kaip jis atrodo tarp kitų, su kinu susijusių renginių žemėlapyje?

Lenkų kino festivalis – didžiausias ir svarbiausias Lenkijos instituto projektas. Praeitų metų festivalis, kurio metu įvyko daugiau nei 120 seansų ir renginių, pritraukė beveik 6000 žiūrovų. Manome, kad šiandien mūsų festivalis užima vietą pirmame penketuke, o gal net patenka į didžiausių ir populiariausių kino festivalių Lietuvoje trejetuką.  

Programoje – 21 filmas. Kaip sudėliota šiųmetė programa?

Stengiamės rodyti naujausius ir įdomiausius lenkų filmus. Labai dažnai rodome filmus, kurie vos keliomis savaitėmis anksčiau buvo pristatyti Gdynės kino festivalyje, t. y. svarbiausiame kino festivalyje Lenkijoje. Jau daug metų atrinkti filmus mums padeda kino kritikės Živilė Pipinytė ir Izolda Keidošiūtė, išmanančios lenkų kiną kartais net geriau negu lenkų kino kritikai. 

Pagrindinėje programoje parodysime daug kino hitų, tarp jų – šiais metais Lenkijoje populiariausią filmą „Meilės menas“, komedijos meistro Juliuszo Machulskio filmą „Voltą“. Kiekvienas žiūrovas sau ras kažką įdomaus. Detektyvų gerbėjams patiks filmai „Dievo tarnai“ ir „Aš žudikas“, biografinių filmų mėgėjai galės pasižiūrėti „Marija Kiuri“ bei „Bodo“. Taip pat bus filmų vaikams ir jaunimui, o specialioji programa bus skirta žymios aktorės, 1939 m. pradėjusios savo karjerą Vilniuje Pohuliankos teatre, Danutos Szaflarskos asmenybei. 

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Šių metų šūkis „Kino tūzai. Vaizduotės žaidimas prasideda“. Atrodo, kad dėmesį siekiate atkreipti į kino pasaulio senbuvius. Kiek programoje jaunų režisierių darbų, debiutinių filmų?

Visai nebūtinai. Kalbėdami apie kino tūzus, norėjome parodyti režisūrinio darbo, scenografijos, muzikos, scenarijų meistrus bei žymius lenkų aktorius. Tikrai ne visada tai yra kino senbuviai. Čia galima būtų paminėti nuostabią jauną aktorę Karoliną Gruszką, jauną režisierę Marią Sadowską („Meilės menas“), taip pat rodysime pirmą pasaulyje pilnametražį tapytą animacinį filmą „Jūsų Vincentas“, kurio kiekvienas ir 65 tūkst. kadrų nutapytas vieno iš 125-ių profesionalių dailininkų. Kino tūzai – tai įvairaus amžiaus kūrėjai. 

Kas svečiuosis festivalio metu?

Šiais metais į Vilnių pakvietėme žinomą lenkų režisierę Dorotą Kędzierzawska ir operatorių Arturą Reinhartą. Jie pristatys savo filmą „Kitas pasaulis“, pasakojantį apie D. Szaflarską, kuri sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų teatre ir kine. Ši trijulė draugavo, kartu dirbo. Susitikimas su svečiais vyks spalio 7 d. 18 val. Vilniaus kino centre „Skalvija“.

Ar be filmų seansų vyks papildomi renginiai, diskusijos?

Be susitikimo su Dorota Kędzierzawska ir Arturu Reinhartu specialiosios programos metu parodysime keturis filmus, kuriuose vaidino aktorė D. Szaflarska. Visus filmus pristatys LRT radijo žurnalistas Tadeušas Tomaševskis. Taip pat kviečiame į kino teatrą „Pasaka“, kur spalio 12 d. vyks specialioji filmo „Bodo“ peržiūra. Tai bus Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio, kurį švęsime ateinančiais metais, minėjimo pradžia.   

Minėjote D. Szaflarskai atminti skirtą retrospektyvą. Gal atskleistumėte, kuo lenkų kinui ypatinga ši aktorė? Kokios jos sąsajos su Lietuva?

D. Szaflarskos karjera prasidėjo Vilniaus Pohulankos teatre dar 1939-aisiais. Nusifilmavusi pirmame po karo Lenkijoje sukurtame filme, ji tapo žiūrovų numylėtine ir lenkų kino žvaigžde. Aktorės tipažas netiko sovietų kino standartams, taigi praktiškai visą LLR laikotarpį ji turėjo tenkintis antraeiliais vaidmenimis, o su visa jėga grįžo į ekranus jau būdama brandžiame amžiuje, paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Šimtametė aktorė vis dar buvo kviečiama vaidinti kine ir teatre. Mirė 2017 m. sulaukusi 102-jų ir sukūrusi daugiau nei 100 kino ir teatro vaidmenų.

Festivalio metu žiūrovai turės progą išvysti jaunutę aktorę kine išgarsinusiame filme „Draudžiamos dainos“, o juostoje „Faustina“, kurios veiksmas vyksta Vilniuje, gėrėtis nors ir ne pagrindiniu, bet puikiu sesers Feliksos vaidmeniu. Aktorei skirta retrospektyva būtų neįsivaizduojama be filmo „Laikas mirti“. Taip pat parodysime dokumentinę juostą „Kitas pasaulis“, atversiančią duris į kitokį D. Szaflarskos pasaulį. 

Kokius filmus išskirtumėte kaip savo asmeninius favoritus?

Be abejonės, tai būtų „Meilės menas“ bei „Dievo tarnai“. Taip pat rekomenduočiau visus filmus su D. Szaflarska.

Pristatote lenkų kiną Lietuvoje. Kaip lietuvių kinas pristatomas Lenkijoje?

Lietuvių kinas Lenkijoje yra žinomas. Visų pirma, tokių kūrėjų kaip Šarūnas Bartas dėka. Tačiau nedrįsčiau teigti, kad jis yra labai žinomas tarp paprastų Lenkijos žiūrovų. Įtariu, kad eilinis žiūrovas negalėtų pasakyti nei vienos pavardės, nei lietuviško filmo pavadinimo. Norėčiau paminėti, kad Lenkijoje kino festivalių metu kartais organizuojamos lietuvių filmų peržiūros. 2015 m. tokia peržiūra vyko Vroclave, festivalio „T-Mobile New Horizons“  metu, o 2017 m. lapkritį Bydgoščėje galima bus pamatyti Š. Barto filmų retrospektyvą. 

Kokie Lietuvos ir Lenkijos kino industrijų santykiai? Ar manote, kad vyksta pakankamai bendrų projektų kūrybiniame sektoriuje?

Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas kino srityje yra labai aktyvus ir vis auga. Čia labai prisidėjo Lenkijos kino meno institutas (Polski Instytut Sztuki Filmowej) bei Lietuvos kino centras (LKC), kurie šių metų gegužę Kanuose pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Viena iš šio bendradarbiavimo iniciatorių yra Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, anksčiau dirbusi LKC. Taip pat džiugina tai, kad artimai bendradarbiauja patys kūrėjai – beveik kasmet filmuojamos naujos lietuvių ir lenkų koprodukcijos. Pavyzdžiui, galėčiau paminėti paskutinį Š. Barto filmą „Šerkšnas“. Tai – taipogi bendras projektas. 

Lenkų kino festivalis vyks spalio 5-15 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Mažeikiuose ir Nemenčinėje.

17-ojo Lenkų kino festivalio programa: http://www.lenkukinas.lt