fbpx
Filmų apžvalgos

„Lenktynės“. Koks turi būti tikrasis čempionas?

Kadras iš filmo „Lenktynės“ „Du Kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Lenktynės“
„Du Kine“ archyvas

Pirmą kartą „Formulės-1“ lenktynes pamačiau prieš devynerius metus. Sunku pasakyti, kas tuo metu keturiolikmetę sužavėjo labiausiai: bolidų greitis, variklių garsas, lenktynininkų drąsa, aerodinaminių sprendimų grožis ar lenktynių metu atsirandantis jaudulys, prilygstantis net ir labiausiai įtempto siužeto trileriui.

Žinoma, šiuolaikinė „Formulė-1“ itin skiriasi nuo to, kokia ji buvo aštuntajame dešimtmetyje. Dabar „Formulė-1“ tapo maksimaliai saugi. Paskutinį kartą prieš devyniolika metų trasoje žuvo Ayrtonas Senna. Tuo tarpu tais laikais „autosporto karalienė“ asocijavosi ne tik su rizikingais sprendimais ir kompromisais, pergalėmis ir pralaimėjimais, lenkimais ir avarijomis, bet ir gyvenimu bei mirtimi. Buvo visiškai įprasta, kad lenktynių sezoną baigdavo dviem pilotais mažiau negu pradėjo. Kiekvienas etapas pilotui galėjo tapti paskutinis.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje nedaugelis lenktynių specialistų galėjo numatyti, kaip pasikeis „Formulė-1“ per artėjančius dešimt metų. Nuolatinės inžinierių bei lenktynininkų galimybių ribų paieškos lėmė technologinių naujovių atsiradimą, sparčią jų raidą bei greičių augimą. Pilotus rizikuoti vertė drąsa ir smalsumas, o inžinieriai nebijojo pakenkti savo reputacijai tam, kad galėtų patikrinti vieną ar kitą sprendimą.

Rono Howardo užmojis parodyti žiūrovams tų laikų „Formulę-1“ buvo sutiktas prieštaringai. Vieni iš karto laukė nepakartojamo reginio, kiti pagrįstai abejojo, ar pavyks realistiškai atkurti visą epochą. Juk būtų galima prisiminti „Lenktynininką“ (Driven, 2001) su Sylvesteriu Stallone, kuriame jis, maža to, kad trasoje važiavo priešinga linkme, tai naktį dar ir lenktyniniu bolidu persekiojo savo komandos draugą miesto gatvėmis.

Kadras iš filmo „Lenktynės“ „Du Kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Lenktynės“
„Du Kine“ archyvas

Savo naujojoje juostoje „Lenktynės“ (Rush, 2013) Ronas Howardas  nusprendė susikoncentruoti į 1976 metų „Formulės-1“ sezoną ir, svarbiausia, dviejų priešingybių – Niki Laudos ir Džeimso Hanto – dvikova. Veltui buvo abejojama, daugybės populiarių filmų kūrėjui pavyko realistiškai nufilmuoti 1976 metų daugybės įvykių kupinas lenktynes Fudži trasoje bei baisią Niki Laudos avariją „Žaliuoju pragaru“ vadinamame Niurburgringe. Be abejo, tam turėjo įtakos užtikrintas Anthony Dod Mantle`o operatoriaus darbas.

Niki Lauda – tikrasis profesionalas, pažįstantis savo bolidą iki paskutinio varžtelio, kruopštus, skiriantis daug dėmesio smulkmenoms bei mokantis teisingai pasirinkti idealius bolido nustatymus. Niki apskaičiuoja iš anksto viską, netgi numatomą riziką, ką puikiai parodo jo frazė: „Sutinku rizikuoti dvidešimt procentų, bet ne vienu procentu daugiau.“ Galima sakyti, kad austras iš dalies pakeitė įsivaizdavimą apie lenktynininkų mąstyseną. Jeigu anksčiau buvo manoma, kad pilotuojančiam bolidą lenktynininkui svarbiausia vien tik „čia ir dabar“ būsena, tai Lauda įrodė, kad galima pilotuoti bolidą analizuojant įvykius ir savo potyrius ilgalaikėje perspektyvoje.

Visiška priešingybė jam – Džeimsas Hantas, kiekvieną dieną gyvenantis tarsi paskutinę. Jo kasdienybė – nuolatiniai vakarėliai, merginos ir alkoholis. Iš prigimties žavingas ir talentingas, tačiau visiškai nedrausmingas, Hantas vadovaujasi savo taisyklėmis. Anot jo, svarbiausia, kad gyventi būtų smagu, kitaip – kam apskritai visa tai reikalinga. Labai įsiminė epizodas, kuriame užsimerkęs Hantas su vairu rankose stengiasi įsivaizduoti save važiuojanti Monako trasos ratą. Tuo tarpu šiuolaikiniai pilotai naudojasi galingais lenktynių simuliatoriais, kurie gali pakeisti netgi tikruosius bolidų bandymus.

Ronas Howardas sąmoningai pabrėžia Niki Laudos ir Džeimso Hanto tarpusavio skirtumus, kurdamas dviejų antagonistų archetipus. Kita vertus, kad ir kokie skirtingi jie atrodytų, abu sugebėjo tapti čempionais, abu atsidūrė automobilių sporto viršūnėje, abu paliko ryškų pėdsaką jo istorijoje. Ne vien tik automobilių sporte, bet ir kokioje kitoje veikloje, nėra vieno teisingo elgesio modelio, todėl svarbiausia, siekiant tikslo, maksimaliai išnaudoti savo stipriąsias savybes.

Kadras iš filmo „Lenktynės“ „Du Kine“ archyvas
Kadras iš filmo „Lenktynės“
„Du Kine“ archyvas

Džeimsą Hantą ekrane įkūnija Chrisas Hemsworthas, žiūrovams iki šiol daugiausiai pažįstamas vien tik iš Toro vaidmens. Vis dėlto reikia pripažinti, kad perteikti skandinavišką šaltakraujiškumą jam pavyko geriau negu britišką charizmą. Tuo tarpu Danielis Brühlis suvaidino tikslumą vertinantį Niki Laudą daug sėkmingiau, o išorinis panašumas scenose po kraupios avarijos Niurgburgringe tiesiog stebina.

Vertinant „Lenktynes“, neįmanoma išvengti sąsajų su Johno Frankenheimerio kultine juosta „Grand Prix“ (1966). Turbūt būtų sudėtinga rasti automobilių sporto gerbėją, nemačiusį ar bent jau negirdėjusį apie šį filmą, tačiau lyginti juos iš tikrųjų būtų beprasmiška. Visada sunku atkartoti istoriją, paremtą realiais įvykiais, ir ją papasakoti per dvi valandas. Kai kurie įvykiai, realybėje nutikę skirtingose lenktynėse, gali būti sujungti, o tam tikri epizodai panaikinami, pakeičiami arba paprasčiausiai sukuriami iš naujo. Vis dėlto, jeigu bent dalis žiūrovų pamatę Rono Howardo „Lenktynes“ susižavės automobilių sportu ir užsinorės pamatyti bent vienas „Formulės-1“ lenktynes, reiškia, filmas tikrai pasiekė savo tikslą.

Filmo „Lenktynės“ anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.