fbpx
Reportažai

Leonardo Retelio Helmricho sparnai

Režisierius Lonardas R. Helmrichas Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Režisierius Lonardas R. Helmrichas
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Ankstus šeštadienio rytas. Į „Skalvijos“ kino centrą pamažu renkasi žmonės. Dar patinę, ką tik po šaltu vandeniu nuprausti veidai ir truputį traiškanotos, aprūkusios akys. Visi buriuojasi prie įėjimo į kino salę. Su puodeliu jau atšalusios kavos atbėgu ir aš. Įsitaisau vienoje iš pirmųjų kino teatro salės eilių. Lydimas keleto žmonių į salę įeina Leonardas Retelis Helmrichas – nedidelio ūgio, susivėlusių tamsių plaukų, tačiau jau šiek tiek pliktelėjęs, kuklios išvaizdos olandas, kurio bruožai anaiptol nėra europietiški. Kas galėtų pagalvoti, kad, regis, tylus ir paprastas žmogus yra neeilinis kino kūrėjas, patyliukais atveriantis mąstymą ir naują suvokimą apie kiną tiems, kas vedami smalsumo ir entuziazmo, patenka į jo paskaitas. Vilniaus dokumentinių filmų festivalio metu dokumentikos gerbėjai turėjo unikalią galimybę dalyvauti Lonardo R. Helmricho meistriškumo dirbtuvėse, kuriose režisierius pasakojo, kaip kinui suteikti sparnus.

I

            Įsivaizduokite kadrą, kuriame basas vyras eina geležinkelio pastoliais, esančiais aukštai virš žemės, po jais mes matome apačioje esantį slėnį. Vyras žengia plonu metaliniu pastoliumi, ne ką platesniu už jo pačio pėdą. Matome žmogų iš nugaros, kamera sklendžia virš jo galvos, galų gale nukrypsta į šoną taip, lyg kabėtų ore. Mums, žiūrovams, baisu kartu su žengiančiuoju sklęsti pastoliais, mes jaudinamės, nuo aukščio mums užgniaužia kvapą. Bežiūrint visą laiką iš galvos neišeina mintis: „Kaip jis tai padarė?!“. Būtent tokia yra L. Retelio Helmricho filmo „Mėnulio pavidalas“ (Stand van de maanm, 2004) pradžia.

Režisierius Leonardas Retelis Helmrichas pasaulyje yra žinomas savo „ilgo kadro“ (angl. Single Shot Cinema) filmavimo technikos ištobulinimu. Pats kurdamas originalius aparatus, su kuriais kamera gali laisvai ir stabiliai judėti, o gal tiksliau sakant, „sklandyti“, režisierius populiarina savo ištobulintą techniką, pasakoja apie ją tiek studentams, tiek kino entuziastams.

Lonardo R. Helmricho meistriškumo dirbtuvės Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Lonardo R. Helmricho meistriškumo dirbtuvės
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Patį režisierių įkvėpė XX a. prancūzų kino kritikas ir teoretikas André Bazinas. Judanti kamera, anot Bazino, yra dokumentinio kino esmė. Realybė, pagal kino kritiką, neturėtų būti karpoma, ji turėtų būti rodoma tiek savo laikinume, tiek tęstinume. Kadras dokumentiniame kine reiškia realų momentą vykstantį čia ir dabar. Vieno kadro kine kamera fiksuoja įvykį judėdama nuo vieno ją dominančio subjekto prie kito. Kadras yra vientisas ir tolygus, nesukarpytas.

Kine kameros judesiai neabejotinai yra vienas iš dramaturgijos elementų. Jie žiūrovui sukelia emocijas, išreiškia veikėjo požiūrį, padeda įsijausti į veiksmą. Pats A. Bazinas teigia, kad kamera turi būti visuomet pasiruošusi tiek judėti, tiek išlikti stabili. Tarsi ji būtų žmogaus akies ir rankos tęsinys.  Helmrichas kalbėdamas dažnai pabrėžia: „Požiūrio tašką paverskite savo tašku“ (angl. „Point of view becomes point of you“). Būti ten, kur yra tavo herojus, turi patirti tai, ką patiria jis, matyti iš jo taško. Būtent todėl Helmricho kūryba yra tokia neįtikėtinai paveiki: kamera jo filmuose sklendžia kiaurai sienomis, fiksuoja kasdienius ir nekasdienius žmogaus gyvenimo apsektus, suteikdama jiems visiškai naują prasmę, padėdama žiūrovui pamatyti, patirti daugiau.

II

            Trumpa pertraukėlė. Šiek tiek kavos ir pokalbių. Pro „Skalvijos“ langus jau skverbiasi švelni saulės šviesa, žadanti gražią šeštadienio popietę. L. Retelis Helmrichas koridoriuje kalbasi su kolegomis, tačiau akivaizdžiai nekantrauja pratęsti paskaitą. Minutėlei režisierius dingsta kino salės prietemoje. Grįžus į salę, Helmrichas pradeda kalbėti virvute prie kaklo pritvirtinęs mikrofoną. Mat režisierius be mikrofono kalbėti negalėjo, tačiau šis jam trukdė laisvai gestikuliuoti. L. R. Helmrichas greitai rado sprendimą. Šyptelėjau. Šis žmogus pats nupiešė savo portretą tokiu paprastu gestu. „Išradėjas“, – pagalvojau.

Lonardo R. Helmricho meistriškumo dirbtuvės Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Lonardo R. Helmricho meistriškumo dirbtuvės
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Demonstruodamas savo sukurtą techniką, režisierius pasakojo dažnai reikalingus aparatus pasidarantis iš medžiagų, kurias randa filmuojamoje vietoje. L. R. Helmrichas net užsiminė apie vieną iš bambuko sukonstruotą aparatą, padėjusį kamerai laisvai sklęsti keletą metrų nuo žemės. Režisierius palikęs didžiules bambukines kartis prie kurių buvo tvirtinamos kameros. Po kelerių metų jam teko grįžti į tą pačią vietą ir Helmrichas rado savo paliktą „aparatą“ vietinių gyventojų naudojamą buitiniams darbams. Vieno kadro kinas tampa ne tik filmavimo, bet ir paties kūrėjo gyvenimo būdu, stiliumi.

Meistriškumo dirbtuvių metu režisierius pasakojo apie kino istoriją nuo jo atsiradimo iki dabartinių laikų bei kaip vystantis ir tobulėjant technologijoms filmavimo technika žengia ne į priekį, o atgal. Nuolat lengvėjantys ir mažėjantys prietaisai, kurie teoriškai turėtų kino kūrėjus išlaisvinti, tik dar labiau juos suvaržo. Žiūrėdamas į L. R. Helmricho darbus ir klausydamasis jo pasakojimų supranti, kad daugelis įdomių idėjų, įgyvendintų režisierių, nereikalauja jokių ypatingų priemonių. Svarbiausia – laisvas mąstymas, gebėjimas į tūkstančius kartų matytus dalykus pažvelgti kitaip. Kurdamas pasakojimą apie vieną menininką, L. R. Helmrichas kamerą pritaisė prie kūrėjo teptuko. Dailininkui tapant ir pasakojant apie savo darbą, žiūrovo žvilgsnis juda kartu su menininko įrankiu. Greitai ir grubiai ar švelniai ir lėtai ryškiaspalviuose dažuose išmirkytas žiūrovas sklando po drobę. Norisi kikenti bežiūrint. Dabar aš jau žinau, ką reiškia būti teptuku menininko rankose.

Daugiau informacijos apie ilgą kadrą galite rasti čia ir čia.

Komentarai

Kinas todėl, kad norisi daugiau. Tol, kol akys mato lyg pro objektyvą! KINFO todėl, kad smagu dirbti su žmonėmis, mylinčiais ir išmanančiais savo veiklą. Žmonėmis, kurie nusišypsos ir pasakys: darom! Toks mano būdas papasakoti kitiems apie dalykus, kurie įkvepia.