„Lėtosios peržiūros“ yra tęstinis „Meno avilio“ projektas, kurio tikslas – dvilypis: sulėtinti greitą kino vartojimą, rodant filmus kartą per savaitę ir suteikiant jiems kontekstą, o taip pat papildyti Lietuvos kino ekranus retai rodomais, kino istorijai svarbiais filmais. Šis šešių seansų ciklas skirtas išryškinti režisieres, kūrusias skirtinguose pasaulio kraštuose 1960–1990 metais. Jas visas vienijo drąsus ir atidus žvilgsnis į socialinius pokyčius ir siekis reprezentuoti liekančiuosius už kadro. Atrinktuose filmuose šmaikščiai, ironiškai ar – kaip tik – labai jautriai pagarsinamos iki tol pašnibždomis ar privačiuose ratuose aptarinėtos problemos. Daugelis šių filmų buvo nepelnytai pamiršti ir vėl iš naujo atrasti peržiūrint moterų režisierių indėlį į kino istoriją. Pirmasis seansas – gruodžio 12 d. 19:00, kino ir medijų erdvėje „Planeta“ (A.Goštauto g. 2, Vilniuje).
PROGRAMA
12/12 19:00 Merginos / The Girls (rež. Mai Zetterling / 1968 / 100 min.)
12/19 19:00 Katė turi devynis gyvenimus / The Cat Has Nine Lives (rež. Ula Stöckl / 1968 / 92 min.)
1/9 19:00 Lenkijos dokumentinio kino režisierių programa / Programme of Polish Documentary Film Directors (Lenkijos Liaudies Respublika, 90 min.)
1/16 19:00 Araja / Araya (rež. Margot Benacerraf / 1959 / 82 min.)
1/23 19:00 Fad’jal (rež. Safi Faye / 1979 / 122 min.)
1/30 19:00 Pavardė Viet, vardas Nam / Surname Viet, Given Name Nam (rež. Trinh T. Minh-ha / 1989 / 108 min.)
Filmai rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais ir pristatomi kino kūrėjų, istorikių ir tyrėjų. „Lėtąsias peržiūras“ lydės feministinės kino teorijos skaitymo grupės.
Ciklas pradedamas žaismingu 1968 metų režisierės Mai Zetterling filmu „Merginos“ („The Girls“), kuris atliepia to meto feminizmo atneštas diskusijas apie moterų ir vyrų padėtį Švedijos visuomenėje. Pati Mai Zetterling laikoma viena pirmųjų atvirai feministines temas nagrinėjusių režisierių, kalbėjusių plačiosioms (angl. mainstream) auditorijoms. Tais pačiais metais režisierė Ula Stöckl sukurė pirmąjį savo ilgametražį filmą „Katė turi devynis gyvenimus“ („The Cat Has Nine Lives“), ženklinantį feministinio kino pradžią Vakarų Vokietijoje. Jame – emancipuotų moterų draugystė ir jų patiriami nuotykiai atostogaujant Miunchene. Savo laiku šis filmas taip ir nepateko į kino teatrų repertuarus, o ekranus išvydo tik 10-ajame dešimtmetyje. Europos kinui skirtas peržiūras pabaigs pažintis su moterų sukurtais dokumentiniais filmais iš Lenkijos.
Jei kino klasikos kūriniai iš Europos ar Jungtinių Amerikos Valstijų dar pasiekia Lietuvos ekranus, tai kino istorija iš Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos yra matoma kur kas rečiau. Šie žemynai turtingi įdomiais, svarbiais filmais ir kino kalbą perkuriančiomis kūrėjomis bei kūrėjais. Margot Benacerraf iš Venesuelos buvo viena pirmųjų Lotynų Amerikos kino kūrėjų, studijavusių kiną Paryžiuje. Deja, ji turėjo galimybę sukurti vienintelį filmą – „Araja“ („Araya“). Nepaisant to, šiandien jis prikeltas naujam gyvenimui ir laikomas poetinio kino šedevru. Senegale kūrusi Safi Faye savo krašte taip pat laikoma novatore, skyrusia daug dėmesio Afrikos kultūrai ir fiksavusi ją dokumentiniuose filmuose. Abiejų režisierių kūryboje atidžiai įsižiūrima į darbo problematiką, kasdienius gestus ir praktikas, taip pat į mažų bendruomenių socialinius ir kultūrinius procesus. Azijoje moterų galimybės kurti buvo dar mažesnės nei Lotynų Amerikoje. Itin patriarchališką Vietnamo visuomenę ir moters poziciją joje savo filme „Pavardė Viet, vardas Nam“ („Surname Viet, Given Name Nam“) nagrinėja viena svarbiausių Pietryčių Azijos režisierių Trinh T. Minh-ha. Ji vengia skirstyti filmus į dokumentinius ir vaidybinius – kur kas svarbiau eksperimentuojant kalbos, garso ir vaizdo kodais sukurti žiūrovui intelektualinę ir fizinę patirtį, geriausiai atspindinčią režisierei rūpimas temas.