Vėlyvą savaitgalio vakarą kulniuodamas į vieną Vilniaus boulingo klubų, mąsčiau, jog kas jau kas, bet boulingo salė nėra pati geriausia vieta filmo peržiūrai. Neklydau. Netoliese, už sienos, ridenamų kamuolių ir krentančių kėglių garsas toli gražu neparturtino filmo garso takelio. Tačiau situaciją gelbėjo tai, kad klubas buvo įsikūręs rūsyje…
Rūsys šiuo atveju buvo simbolinis veiksnys, nes ir pats dokumentinis filmas „Lietuva – tai jėga!“ yra apie pogrindį (underground‘ą). Tiksliau apie Lietuvos pankroko judėjimą XX a. 9–10 dešimtmečių sandūroje. Atvykus į minėtą rūsį, čia lankytojus jau pasitiko ir pats filmo režisierius, prodiuseris, scenaristas, operatorius, montažo režisierius, didžiosios garso takelio dalies autorius ir vienas iš filmo herojų – Nėrius A. Pečiūra.
„Kas gi tas Nėrius A. Pečiūra?“, – gali paklausti tūlas šio portalo skaitytojas. Veikiausiai, jam žinomesni būtų jo kolegų – Algirdo Kaušpėdo ar Sauliaus Urbonavičiaus-Samo – su kuriais 1988-ųjų „Roko Maršuose“ dalinosi sceną Pečiūros grupė „Už Tėvynę“, vardai.
Nėrius A. Pečiūra, dar žinomas kaip Atsuktuvas, nors ir nėra pirmasis pankrokeris Lietuvoje, bet neabejotinai yra vienas žymiausių. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis prisidėjo prie primojo pankroko festivalio šalyje („Vilnius punk 87“, Alumnato kiemelyje, Vilniuje) organizavimo, leido vieną pirmųjų muzikinių fanzinų „Mūsų ašigalyje“; o 1988 m. „Roko maršuose“ nuo scenos trauktos primityvios struktūros, tačiau itin drąsių tekstų („Lietuva – tai jėga!“ arba „Šiandien glasnost – daug kas galima, galvom į ateitį, širdim į Staliną!“) pankroko dainos ne tik supažindino (ir, veikiausiai, pašiurpino) plačiąsias Lietuvos mases, tačiau ir turėjo pagadinti nemažai nervų idėjiniams komunizmo tarnams, nes tai buvo tiesmukiškiausia muzikinė režimo kritika to meto Lietuvoje.
Po audringo devintojo ir dešimtojo dešimtmečio šiek tiek aprimusi Nėriaus A. Pečiūros muzikinė veikla, pastarąjį penkmetį vėl itin aktyvi. Nepraeina nė kelios savaitės be vieno „Nėriaus Pečiūros ir grupės Fantomai“ koncerto, muzikantas pats leidžia albumus ir singlus, savo dainoms kuria vaizdo klipus, kurių galėtume priskaičiuoti net keletą dešimčių.
Jei jums niekada neteko lankytis Nėriaus A. Pečiūros koncerte, tai apsilankę tikrai liktumėte nustebę. Šio muzikanto koncertas gali užsitęsti net iki trijų valandų, dainos čia kartojamos iš karto vos spėjus jas pagroti, vykdomi meniniai konkursai, vaikai gauna dovanų, o į ištikimesnius gerbėjus muzikantas kreipiasi vardais. Prisipažinsiu, kad vis dar suabejoju kaip reikėtų vertinti Atsuktuvo kūrybą – kaip puikią ironiją, ar kaip lengvą beprotybės formą. Veikiausiai – ir taip, ir taip.
Kadangi filmo tema – Lietuvos alternatyviosios muzikos ir pankų subkultūros istorija – asmeniškai man yra labai įdomi, buvo baisu, jog visas filmas netaptų tiesiog ilgesniu eilinio Nėriaus Pečiūros muzikinio vaizdo klipo variantu. Šie klipai yra persunkti trash kultūros estetikos, kupini gausybės grafinių ir spec. efektų bei keisčiausių režisūrinių sprendimų (susipažinti su jais galite Nėriaus Pečiūros „Youtube“ kanale). Tokius kūrinius linksma pažiūrėti kelias minutes, tačiau nepertraukiama valanda tokios vizualinės kūrybos taptų nepakeliamai sunki ir varginanti. Džiugu, jog taip nenutiko.
Iš tiesų, lyginant su atlikėjo muzikiniais vaizdo klipais, šis filmas labai logiškas ir santūrus. Tiesa, aktyviau pasidomėję laikotarpio istorija žiūrovas didelių nustebimų čia neras (tačiau netruks mažų), nes filmas pakartoja daugelį minčių ir siužetų randamų Nėriau Pečiūros atsiminimų knygoje „Aš ir atsuktuvas“ (2002). Vis dėlto filme gerokai perdėlioti knygos akcentai. Autoriaus teigimu, ši knyga buvo perdėm individualistinė, filmu norėta pažiūrėti plačiau, todėl jo centrine figūra tapo ne Atsuktuvas, o kita Vilniau pankų legenda, geras Atsuktuvo draugas, kartu su juo keliose grupėse grojęs Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis.
1983 metais Varveklio sudegintas komjaunuolio bilietas tampa filmo pradžios atskaitos tašku. 1983–1992 metus aprėpianti filmo chronologija, nors ir nėra ilga, tačiau savyje talpina itin skirtingus pankų subkultūros gyvenimo tarpsnius: jaunos subkultūros persekiojimą ir pasipriešinimą; pirmųjų viešų renginių organizavimą ir dalinį subkultūros toleravimą; kovą už nepriklausomybę ir iškovotą teisę būti savimi. Ironiški Nėriaus A. Pečiūros komentarai, gausi archyvinė medžiaga (fotografijos, archyviniai vaizdo įrašai, KGB bylų ištraukos), bei nemažas kalbintų pašnekovų būrys (Andrius Mamontovas, Lietuvos pankroko klasikų „Turboreanimacija“ vokalistas Kastytis Minkauskas, „Roko maršų“ organizatorius Gintautas Babravičiaus ir kiti), gerai atskleidžia temą bei parodo ją plačiajame Lietuvos laisvinimo ir Sąjūdžio kontekste, leidžiant įžvelgti ir sovietmečio Lietuvos pankų išskirtinumą (juk tai – pankai-nacionalistai, su ištatuiruotais Gedminaičių stulpais, kovojantys už valstybės atkūrimą!).
Žinoma, labai norint būtų galima šiek tiek pasikabinėti prie filmo vizualinės dalies, tačiau to daryti man nekyla ranka. Atvirkščiai, norisi ją pagirti. Juk filmas kurtas praktiškai be biudžeto (Autorius teigia: „Filmas nieko nekainavo, pinigų jam nereikėjo“), kone vieno žmogaus pastangomis, be jokios valstybinių institucijų pagalbos. Rasti pigūs ir paprasti kinematografiniai sprendimai (pavyzdžiui, nufilmuota ranka suspaudžianti tvoros vielas, iliustruoja sovietinės Lietuvos kaip kalėjimo metaforą ir pan.) atlieka savo darbą, padeda atskleisti filmo temą ir papildyti jo naratyvą. Net Nėriaus Pečiūros muzikiniuose vaizdo klipuose dažnai matomi specialieji efektai, čia visai netrukdo, kadre išlindęs koks kompiuterinis tankas ar sunkvežimis, kaip tik priverčia nusišypsoti, nes tinka ironiškam filmo tonui ir net jį paįvairina. Su efektais čia nepersižaista.
Akivaizdu, kad pravertė ilgalaikė darbo televizijoje ir muzikinių vaizdo klipų kūrimo patirtis. Tikiu, jog Nėrius pagamino tokį filmą, kokį norėjo, bent jau su tais resursais kuriuos turėjo. „Beprotybė“ čia suvaldyta, ir tokia „beprotybė“ man patinka! Velykiniu laikotarpiu pamaigius televizoriaus kanalus, įsitikinau, jog šis filmas mažai kuo, ar net visai nenusileidžia nemažai daliai Lietuvos nacionalinio transliuotojo demonstruojamų naujesnių lietuvių dokumentinių filmų. Linkiu, kad šis filmas taip pat kokiu nors būdų pasirodytų platesnei publikai. Jei domitės alternatyviąja muzika, pankroku ar, paprasčiausiai, Lietuvos istorija, jums bus įdomu jį pamatyti. Tik šiuo metu tai padaryti yra gana sudėtinga.
Vasarį pasirodęs filmas, kol kas viešai rodytas tik du kartus, abu – Vilniuje. Artimiausiu metu filmas „Lietuva – tai jėga!” bus rodomas Kaune, balandžio 7 dieną, „PuntoJazz Palėpėje“. Daugiau informacijos ieškokite Nėriaus A. Pečiūros „Facebook“ puslapyje.
Filmo anonsas: