Buvusių ciklo „Lietuviai pasaulio ekranuose“ herojų – Andriaus Olekos-Žilinskio ir Mstislavo Dobužinskio – istorijos savotiškai panašios. Gimę ir augę Rusijoje, čia pradėję karjerą, po revoliucijos jie sovietų Rusiją iškeitė į tėvų ar senelių žemę – Lietuvą. Tuo tarpu šiame straipsnyje pakalbėsime apie visiškai priešingą scenarijų.
Regina Vaitavičiūtė gimė 1896-ųjų vasarą Lietuvoje. Tiesa, moteris pati gerai nežinojo, kada tiksliai ir kurioje Lietuvos vietoje ji gimė. Lietuvos Literatūros ir Meno archyve saugomose jos autobiografijose ir charakteristikose galime rasti bent kelias labai skirtingas vietas – pradedant Bostonu, JAV, kur XIX a. pab. uždarbiavo jos tėvai, baigiant Ukmergės ar Vilkaviškio rajonu. Gimimo data varijuoja nuo 1896 liepos 8 d. iki rugpjūčio 18 d. – gerokai per didelis laiko intervalas, jog jį paaiškintų tik 1918-aisiais Rusijoje įvestas Grigaliaus kalendorius ir dėl jo susidaręs datų skirtumas.
Galų gale biografijoje nusistovėjo paskutinė gimimo vieta – Maskvietiškio kaimas Vilkaviškio rajone. Tiesa, šeima nemažai judėjo, tėvas uždarbiavo tai viename, tai kitame dvare, teko Reginai jaunystėje susipažinti ir su mūsų jau minėtu Gelgaudiškio dvaru. Pati mergina irgi nenustygo vienoje vietoje – anksti išryškėjo jos geras balsas, tad buvo pakviesta dainuoti Stasio Šimkaus suorganizuotame chore, su juo keliavo per Lietuvą. Suėjus keturiolikai metų, suradus rėmėjų, buvo išleista į Kauną mokytis „Saulės“ mokytojų kursuose. Vėliau Utenoje su vargonininku Jonu Baniu organizavo mėgėjų teatrą, vaidino „Amerika pirtyje“. Čia jauną tamsiaplaukę ilgakasę merginą ir pastebėjo netoliese atostogavęs teisininkas, šviežiai iškeptas IV Rusijos imperijos valstybės dūmos (1912–1917) deputatas Mykolas Januškevičius (1886–1942).
Po metų, 1913-aisiais, pora jau atšoko vestuves. Sąlyginai neturtingiems, nemažai vaikų turėjusiems Reginos tėvams tai buvo tikra svajonė – teisininkas, Valstybės dūmos narys galės puikiai aprūpinti jų dukrą, o jie juk nesugebėjo nė padoraus kraičio sukrauti. Panašu, jog M. Januškevičius tikrai buvo įsimylėjęs iki ausų, netrukus jaunieji susilaukė ir dukters. Regina su vyru išvyko į Sankt Peterburgą, vėliau persikėlė į Maskvą. Rusijos didmiesčiuose pragyveno Pirmąjį pasaulinį karą, revoliucijas.
Sovietams Rusijoje paėmus valdžią, Lietuvai 1918-aisiais paskelbus Nepriklausomybę, nenuostabu, jog M. Januškevičius netrukus grįžo į tėvynę. Buvusiam Valstybės dūmos nariui nelabai buvo ką veikti bolševikų Rusijoje, likti ten galėjo būti net pavojinga. Nors buvo kairiosios minties atstovas, tačiau apie Rusijos komunistus dažnai atsiliepdavo neigiamai. Po 1926-ųjų perversmo Lietuvoje daugiausiai atsidėjo spaudos darbui. Tačiau Mykolas Januškevičius į Lietuvą grįžo vienas, be žmonos… Apie R. Januškevičienę Kaune prakalbta tik 1931-ųjų pabaigoje.
Tuo metu Kaune neįtikėtinos sėkmės sulaukė pirmasis pilnametražis vaidybinis garsinis sovietinis filmas – „Kelias į gyvenimą“ (dar rodytas pavadinimu „Kelialapis į gyvenimą“; orig. „Путёвка в жизнь“, 1931, rež. Nikolajus Ekkas (rus. Николай Экк), filmas internete). Filmas, pasakojęs apie po Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijų Rusijos miestuose išaugusį benamių našlaičių vaikų skaičių bei jauniems našlaičiams-nusikaltėliams perauklėti įkurtą koloniją, jau buvo tapęs tikru kino hitu sovietų Rusijoje. Tokiu pat hitu jis tapo ir tarpukario Lietuvoje, kurioje sovietų filmai buvo mėgstami ir gausiai lankomi publikos (plačiau).
Kauniečiai į filmą veržte veržėsi, ir nors už teisę jį rodyti kino teatras „Odeon“ paklojo didžiulę pinigų sumą, jo savininkai džiaugėsi –jiems jis pelną nešė daug geriau nei pigesni kūriniai: „Nors „Kelias į gyvenimą“ kainavo 8.000 lt., bet pelno buvo. Tuo tarpu sekantis filmas „Kiekvienas klausia Erikos“ [vokiečių „Jeder fragt nach Erika“, 1931, rež. Friedrich Zelnik – A. D.] davė 2.600 lt., nuostolių“, – interviu atviravo jie.
Filmas ilgam išliko žiūrovų atmintyje, jis ne kartą pakartotinai leistas Kauno ir kitų Lietuvos miestų ekranuos, net praėjus veik dešimtmečiui po premjeros, buvo renkamas į populiariausių Lietuvoje filmų 10-ukus (1939-aisiasi „Lietuvos žinios“ surengtoje apklausoje kino žiūrovų išrinktas 9-tu populiariausiu filmu šalyje tais metais). Šiandien dažnai abejojama, ar šį filmą tikrai galima tituluoti pirmu sovietinių vaidybiniu pilnametražiu garsiniu filmu, tačiau net nekvestionuojama, jog tai buvo pirmasis visuotinai populiarus sovietų vaidybinis garso filmas.
1931-ųjų lapkritį į kino filmo premjerą šalyje išsiruošusių Lietuvos žiūrovų laukė netikėtumas – dalis jų ekrane galėjo atpažinti matytą veidą, kiti – bent jau atpažinti lietuviškai skambančią pavardę kūrinio titruose: „Lietuvos žinių“ redakt[oriaus]. Žmona filme „Kelias į gyvenimą“. // Kino „Odeon“ lankytojai (senesni žmonės) pasakoja, kad Kolko [filmo personažas, perauklėjimo namų nepilnamečiams našlaičiams auklėtinis, suvaidintas aktoriaus Michailo Džagofarovo – A. D.] motina esanti jiems pažįstama. Ta jaukiai vaidinanti artistė esanti ponia Januškevičienė, žinomo Rusų dūmos nario, visuomenės veikėjo, dabar „Lietuvos žinių“ redaktoriaus p. M. Januškevičiaus buv. žmona. Prieš karą jis su žmona kurį laiką gyvenęs Vyžuonuos“, – teigta laikraštyje „Dienos naujienos“.
Nors Reginos vaidmuo filme buvo sąlyginai nedidelis, tačiau ją atpažinti nebuvo sunku – nuo vaikystės ji vis dar buvo su ilgais tamsiais plaukais, kurių prižadėjo nekirpti savo motinai. Jie tapo svarbia vaidmens dalimi – net kelis kartus Kolkos motina juos šukuoja, riša į kasas. O ir pavardę pasiliko kadais garsaus buvusio vyro, titruose vadinta R. Januškevičiene (rus. Регина Янушкевич). Šia pavardę žiūrovai galėjo matyti ne tik tarp aktorių vardų, bet ir nurodytą kaip vienos iš filmo scenarijaus bendraautorių. Kaip lietuvaitė pateko į sovietų kino hitą?
Nors vedybos su Mykolu Januškevičiumi Reginai žadėjo sotų ir užtikrintą gyvenimą, tačiau jos taip pat varžė dar Lietuvoje teatrą ir sceną pamilusią moterį. Mykolas Januškevičius buvo kategoriškas – nei Sankt Peterburge, nei Maskvoje jo žmona nevaidins ir net vaidybos nesimokys. Politiko, Valstybės dūmos nario žmonai vaidinti teatre nepridera. To meto Rusijoje į aktoriaus profesiją vis dar buvo žiūrima gana neigiamai, ir M. Januškevičius nenorėjo rizikuoti savo reputacija. Šeimos santykių negelbėjo ir bręstantis Reginos bei M. Januškevičiaus motinos konfliktas, uošvienė neigiamai žiūrėjo į savo vyro beturtę išrinktąją.
Tačiau Regina nesiruošė būti ramia ir paklusnia namų šeimininke. Slapta nuo vyro lankė dramos kursus, pati parašė pjesę scenai „Nebe pirmas“, remiantis to paties pavadinimo G. Petkevičaitės-Bitės apysaką, ją 1916 gegužę pastatė Sankt Peterburge su kitais lietuvių teatro entuziastais, pati joje ir vaidino. Vėliau ėmė reguliariai vaidinti Baltijos laivų statyklos klubo spektakliuose, kitose mažesnių teatrų scenose, vaidino prisidengdama „Regina Reda“. Nors vyrui nepavyko sulaikyti jos nuo scenos, tai jis bent uždraudė naudoti jo pavardę scenoje.
Rusijoje prasiveržusios revoliucinės nuotaikos sprogo ir Januškevičių šeimoje – 1918-aisiais Regina paliko vyrą ir užsirašė savanore į Raudonąją armiją! Tiesa, į frontą aktorės neišsiuntė, nors, kaip rašė atsiminimuose, ji pati to reikalavo [1]. Jai pavedė organizuoti raudonarmiečių teatro ratelį.
Pamilo kitą raudonarmietį, karinį komisarą Aleksandrą Titovą, su juo 1918 m. susituokė, tiesa, meilė truko trumpai, 1920-aisiais išsiskyrė. Meilė scenai buvo stipresnė – toliau mokėsi aktorystės, dramaturgijos, aktyviai įsijungė į įvairių teatro ratelių, grupių veiklą. Nuo 1920-ųjų vaidino Vsevolodo Mejerholdo teatre Maskvoje. Čia taip pat vaidino, o vėliau ir režisieriumi dirbo ir būsimas „Kelio į gyvenimą“ režisierius bei scenarijaus bendraautorius Nikolajus Ekkas.
Nikolajus Ekkas ir Regina Januškevičienė greitai rado bendrą kalbą, kartu pasinėrė į teatro dramaturgijos ir režisūros eksperimentus, dviese ar su kitais bendraminčiais kūrė kolektyvinius scenarijus, siekė į teatrą integruoti kiną, o taip pat kartu kūrė ir šeimą.
Tarp bendrų N. Ekko ir R. Januškevičienės darbų lietuvio akiai išsiskiria 1928-aisiais leidykloje „Молодая гвардия“ išleista 5-ių veiksmų „herojinė melodrama“ „Mina padėta“ („Фугас заложен“). Visas pjesės veiksmas vyksta Lietuvoje, 1905-ųjų revoliucijos metais. Pjesės leidimą lydėjo lietuviškų „tautinių kostiumų“ iliustracijos bei kirilica užrašytos lietuvių liaudies dainos, žodžiu, viskas paruošta vaidinti. Statant pjesę scenoje taip pat turėjo būti naudojamas projektorius, kuriame turėjo būti rodomi vaizdai, Lenino citatos ir pan.
Bet labiausiai šiandienos skaitytoją stebina pjesės autorių dedikacija: „Tau – caro batais traiškyta, šiandien užvaldyta fašistų ir kunigų [nuoroda į 1926-ųjų gruodžio perversmą, po kurio valdžią Lietuvoje paėmė Antano Smetonos tautininkai ir krikščionys demokratai – A. D.], tau – būsima sovietine Lietuva [paryškinta originale – A. D.], autoriai skiria šią pjesę“. 1928-aisiais Maskvoje pranašauti būsimą sovietinę Lietuvą buvo arba labai akiplėšiška, arba labai toliaregiška.
„Kelias į gyvenimą“ buvo pirmasis pastatytas filmas, kurio scenarijų rašant prisidėjo Regina Januškevičienė, tai ir vienintelis kino filmas, kuriame ji pasirodė kaip aktorė. Tuo metu ir teatre ji daugiau reiškėsi ne scenoje, o už jos ribų. „Kelias į gyvenimą“ – pirmasis Nikolajaus Ekko režisuotas pilnametražis vaidybinis filmas, lig tol jis režisavo tik trumpametražius filmus ir kronikas.
Neabejotinai, tokį debiutantų pasirodymą galima laikyti milžiniška sėkme. Ją pakartoti antrą kartą bandė 1936-aisiais filmu „Grunia Kornakova“ („Груня Корнакова“, filmas internete). Vėl kartu rašė scenarijų, vėl režisavo Nikolajus Ekkas. Jei „Kelias į gyvenimą“ tituluotas pirmuoju vaidybiniu pilnametražiu garsiniu sovietų filmu, tai „Grunia Kornakova“ tituluotas pirmuoju sovietų spalvotu vaidybiniu pilnametražiu filmu. Tačiau pakartoti visuotinės sėkmės šį kartą nepavyko.
„Grunia Kornakova“ buvo taškas tiek kūrybiniame, tiek šeimyniniame N. Ekko ir R. Januškevičienės bendradarbiavime. Filmo režisierius įsimylėjo pagrindinę filmo aktorę ir paliko Reginą. Na, o filmo metu įvykęs incidentas, teigiama, gerokai pakišo koją ir būsimiems N. Ekko ar R. Januškevičienės darbams.
Filmuojant „Grunią Kornakovą“ susižeidė viena aktorė, ji padavė režisierių į teismą, neva susižeidė dėl jo kaltės. Tiriant incidentą sovietų saugumas suuodė, jog žymusis režisierius Nikolajus Ekkas nėra tuo, kas dedasi, – pasirodo, jis gyveno prisidengęs svetima, kadaise mirusio draugo pavarde ir dokumentais.
Taip režisierius jau beveik du dešimtmečius sėkmingai slėpė, jog revoliucijos metu buvo carinės armijos karininkas. Incidentui neleista iškilti į viešumą, ir šiandien ant režisieriaus kapo iškalta ne tikroji jo pavardė ir klaidinga gimimo data. Tačiau natūralu, jog juo ir buvusia jo žmona (tiesa, neaišku, ar R. Januškevičienė ką nors žinojo apie dvigubą vyro tapatybę) pradėta nepasitikėti, abu dar turėjo džiaugtis, jog neiškeliavo į Sibirą.
Na, o R. Januškevičienės linkėjimai išsipildė – 1941-aisiais ji grįžo į jau „sovietinę“, tiksliau sovietų okupuotą, Lietuvą. Čia buvo gavusi užsakymą sukurti scenarijų filmui apie keturis komunarus. Su Petru Cvirka, Vytautu Montvila ir kitais plėtojo planus kurti pirmą pilnametražį sovietinį lietuvišką vaidybinį filmą. Tačiau Lietuvoje tuomet užsibuvo vos kelis mėnesius – prasidėjo Vokietijos-SSRS karas ir ji evakavosi į Rytus. Antrojo pasaulinio karo metu dirbo agitbrigadoje, radijuje.
Po karo vėl trumpam atvyko į Lietuvą, 1947–1949-aisiais dribo vyriausiąja redaktore Lietuvos kino studijoje. Vėliau grįžo į Maskvą, ten į rusų kalbą vertė lietuvių autorių kūrinius.
Bandė tęsti karjerą ir kino pasaulyje, tačiau tai sekėsi sunkiai. Kino filmo pagal Ievos Simonaitytės „Pikčiurnienę“ (1953) kontraktas buvo nutrauktas, nes rašytojos netenkino, jog R. Januškevičienė medžiagą į Lietuvą jai siuntė rusų kalba.
„Negaliu sutikti ir nesutiksiu tuo, kad Jūs veikalą rašytute rusų kalba. Jeigu taip ir toliau bus, teks man atsisakyti sutarties“, – teigė Ieva Simonaitytė laiške. Atrodo, jog po ilgų metų, praleistų Rusijoje, R. Januškevičienė ne itin stipriai pasitikėjo savo literatūriniais lietuvių kalbos gabumais, tai ir pati pripažino atsiminimuose. Ji mirė Maskvoje 1978-aisiais.
Pokariu R. Januškevičienės vardą galime rasti tik viename kino kūrinyje – ji buvo animacinio filmo „Gintarinė pilis“ („Янтарный замок“, rež. Aleksandra Snežko-Blockaja, 1959) scenaristė. Tai – Maskvoje sukurtas animacinis filmas lietuviškos „Jūratės ir Kastyčio“ legendos motyvais, šiandien neišvengiama visų „senosios animacijos“ programų dalis. Veikiausiai tai ir antrasis, net gerokai daugiau žiūrovų susidomėjimo sulaukęs, R. Januškevičienės kino hitas Lietuvoje, kurį, tikiu, matė ir ne vienas šio straipsnio skaitytojas.
[1] Regina Januškevičienė. O metai nelaukia… Vilnius: Vaga, 1968.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
