fbpx
1 Rekomenduojame, Kino istorija

Lietuviai pasaulio ekranuose (VII): Charleso Bronsono šimtmetis

Charleso Bronsono reklaminė nuotrauka, 1966 m., Wikimedia commons

Šiemet lapkričio 3-čią sukanka šimtas metų nuo aktoriaus, Holivudo legendos Charleso Denniso Buchinskio (1921–2003), pasaulyje žinomo kaip Charlesas Bronsonas, gimimo. Per ilgą, kone pusšimtį metų trukusią karjerą kine Ch. Bronsonas suvaidino beveik 80-yje filmų. Dirbo su tokiomis tuomet buvusiomis ar dar tik būsimomis įžymybėmis, kaip Elvis Presley`is, Elizabeth Taylor, Franku Sinatra, Steve`y McQueeny, Gary`iu Cooperiu, Alaina Delonu, Robertu Redfordu, Vincentu Price`u, Seanu Pennu, Keanu Reeves`u, Alecu Baldwinu ir daugeliu kitų. Gimimo šimtųjų metinių proga bent trumpai prisiminkime šį aktorių.

Charlesas Buchinskis (Charles Buchinski) gimė 1921-ųjų lapkričio 3-čią nedideliame Erenfeldo kalnakasių miestelyje Pensilvanijos valstijoje, JAV. Tačiau vargu, ar namuose jį kas šaukė anglišku vardu „Charles“, veikiausiai vadino mums artimesniu Kaziu. Šiandien Lietuvoje aktoriaus vardas verčiamas tiesiogiai iš anglų kalbos kaip Karolis Dionyzas Bučinskas, tačiau veikiausiai jis buvo Kazimieras, kaip ir tėvas.

Walterio ir Mary Buchinskių šeima 1910-ųjų JAV gyventojų surašyme, šeimoje dar tik du vaikai, namuose kalbama lietuviškai

Būsimos kino žvaigždės tėvas Vladislovas Kazimieras Povilas Bučinskas, JAV tapęs Walteriu Buchinskiu (santuokos liudijime neteisingai „Muchinski“), buvo kilęs iš Lietuvos, Druskininkų. Teigiama, jog buvo Lietuvos totorius. Pats Ch. Bronsonas taip pat teigė, jog giminėje sklido kalbos apie jų kilmę iš „karingos mongolų genties“. Ch. Bronsono tėvas veikiausiai karingumo stokojo, mat 1905-aisiais atvyko į JAV bandydamas išsisukti galimo šaukimo į carinę armiją. Tuomet vyko Rusijos-Japonijos karas.

JAV jis vedė jau Pensilvanijoje gimusią Mary Valinsky (Mariją Valinskytę), jos tėvai taip pat buvo emigrantai iš Lietuvos. 1910-ųjų JAV gyventojų surašyme pateiktuose duomenyse nurodoma, jog šeimoje kalbama lietuviškai. Šeimos galva – Walteris – angliškai nekalbėjo, o skaityti ir rašyti apskritai nemokėjo. Tiesa, iš 1920-ųjų surašymo jau galime matyti, kad per dešimtmetį Amerikoje angliškai kalbėti būsimo aktoriaus tėvas pramoko.

Walterio ir Mary Buchinskių šeima 1930-ųjų JAV gyventojų surašyme, šeimos narių skaičius jau gerokai padidėjęs

Įprastai teigiama, jog Ch. Bronsonas buvo vienuoliktas iš penkiolikos Buchinskių vaikų, tačiau remiantis surašymų duomenimis matyti, jog jis buvo devintoji poros atžala (tą pačią išvadą patvirtina ir aktoriaus biografas Brianas D‘Ambrosio). Bet kokiu atveju – šeima buvo labai didelė. Kaip tokią išlaikyti jaunam, vietinės kalbos nemokančiam beraščiui imigrantui? Atsakymas – juodu darbu.

XIX a. pab.-XX a. pr. gyvenimo sąlygos carinei Rusijai priklausiusioje Lietuvoje nedžiugino daugelio. Lietuviai masiškai traukė ieškoti laimės į svetimus kraštus, visų pirma į JAV. Kasmet Amerikoje išsilaipindavo apie 10 000 lietuvių emigrantų. Daugelis jų, taip pat ir Cha. Bronsono tėvas, čia rado sunkų prastai apmokamą darbą anglies kasyklose. Pensilvanija buvo vienas iš pagrindinių JAV angliakasybos centrų. Tuo metu čia klestėjęs kalnakasių miestas Šenandoa (angl. Shenandoah, lietuvių vadintas Šenandoru) tapo vienu pirmųjų lietuvių kultūros židinių JAV. XIX-XX a. sandūroje lietuviai sudarė daugiau nei ketvirtadalį iš apie 20000-25000 miestelio gyventojų, čia įkurta pirmoji lietuviška Romos katalikų bažnyčios parapija JAV, leistos lietuviškos knygos ir t. t. Daugybė lietuvybės ženklų Šenandoa mieste išlikę ir šiandien, nors miestelio populiacija, nutrūkus anglies kasybai, susitraukė iki ~5000 gyventojų.

Pensilvanijos angliakasiai. Foto. John Collier Jr. Pitsburgas, Pensilvanija. 1942 m., Wikimedia commons

Gimtasis Ch. Bronsono Erenfeldas buvo tipinis mažas Pensilvanijos kalnakasybos miestelis. Dauguma žmonių tuomet apie septynis šimtus gyventojų skaičiavusiame miestelyje buvo lenkų, lietuvių ar škotų emigrantai. Visi darbingi miestelio gyventojai arba dirbo šachtose, arba kalnakasybos įmonei priklausančiose įmonėse – biuruose, parduotuvėje ir panašiai. Net gyvenamieji namai dažniausiai priklausė kalnakasybos įmonei – darbininkai juos nuomojo arba išpirkinėdavo iš savo darbdavių. Ch. Bronsonas prisiminė, kaip, miestelyje kilus kalnakasių streikui, įmonė iškraustė juos iš namų ir jie turėjo glaustis kito kalnakasio namų rūsyje.

Reikalai dar suprastėjo 1929-aisiais kilus pasaulinei ekonominei krizei bei 1933-aisiais mirus Ch. Bronsono tėvui. Šeima vertėsi sunkiai – visi paeiliui maudėsi viename kubile, o kartą, pritrūkus švarių rūbų, Charlesui į mokyklą teko eiti su sesers suknele. Vyresni Ch. Bronsono broliai jau dirbo anglies kasyklose, netrukus ten pateko ir jis. Už toną iškastos anglies gaudavo 1 dolerį. Gerai ir tai, jog maudytis gaudavo švaraus vandens – po darbo šachtoje jis visas nusidažydavo juodai.

Amerikos lietuviai. Foto. Jonas A. Kubilius. Miliauskų skerdyklos pastatai. Šenandoa, Pensilvanija. XX a. I pusė. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (LIMIS)

Savotiška, tačiau išsigelbėjimu tapo karas. 1943-aisiais Ch. Bronsonas užsirašė savanoriu į JAV Sausumos pajėgoms priklausiusias Karines oro pajėgas („United States Army Air Forces“), tapo lėktuvo kulkosvaidininku, saugojo Boeing B-29 „supertvirtovės“ uodegą, buvo sužeistas, apdovanotas „Purpurine žvaigžde“. Antrajame pasauliniame kare taip pat kariavo penki aktoriaus broliai.

Karo metais kariuomenė Ch. Bronsonui pasiūlė švarius rūbus, šiltą maistą ir stogą virš galvos. Pokariu – galimybę mokytis. Vėliau Ch. Bronsonas teigė, kad mieliau būtų bombonešyje, apšaudomas japonų, nei vėl grįžtų į šachtas.

Pokariu dirbo įvairius darbus – kasė svogūnus, dirbo naktinėje pamainoje kepykloje, nešiojo paštą ir t. t. Taip pat – pagal kariuomenės „G. I. Bill“ programą studijavo tapybą. Gana atsitiktinai įsitraukė į teatrinę veiklą, prisijungė prie teatro grupės Filadelfijoje. Vaidinti jam pasirodė lengva, įdomu, o ir visai pelninga. Nėrė giliau – 1950-aisiais persikėlė į Holivudą, čia ėmėsi mokytis vaidybos bei gavo pirmuosius vaidmenis kine.

39-osios bombonešių grupės („39th Bombardment Group“) bombonešiai B-29 „Superfortress“, Guamo oro bazėje, 1945-aisiais. Šiam daliniui priklausė ir tokiais bombonešiais tuo metu skraidė ir Charlesas Buchinskis. Wikimedia commons

Pirmasis Ch. Bronsono vaidmuo kine – jūreivis 1951-ųjų filme su Gary Cooperiu „Dabar tu kariniame laivyne“ („We‘re in the Navy Now“, rež. Henry Hathaway). Pirmaisiais karjeros metais vaidino Buckinsky pavarde (nors dokumentuose buvo Buchinski, tačiau šis pavardės variantas pasirodė tik vieno filmo titruose). 1954-ųjų vesterne „Būgnų gausmas“ („Drum beat“, rež. Delmer Daves) pirmą kartą pristatomas pseudonimu – Charlesas Bronsonas. Filme suvaidino įsimintiną indėnų blogiuką, vilkintį JAV kavalerijos karininko švarką. Manoma, jog pavardę pasiskolino iš į „Paramount“ studiją vedančių žymiųjų „Bronsono vartų“ ar to paties pavadinimo aveniu į kurią šie vartai išeina.

Atrodo, jog pavardės pakeitimas tikrai padėjo. „Būgnų gausmas“ tapo pirmu ryškiu šuoliu Ch. Bronsono karjeroje. Netrukus po to pradėjo vaidinti svarbius antraplanius vaidmenis su pirmo ryškumo  žvaigždėmis filmuose „Šaunioji septyniukė“ („The Magnificent Seven“, rež. John Sturges, 1960), „Didysis pabėgimas“ („The Great Escape“, rež. John Sturges, 1963) ar „Purvinasis tuzinas“ („The Dirty Dozen“, rež. Robert Aldrich, 1967). Tačiau tikras proveržis, panašiai kaip ir konkurento Clinto Eastwoodo, jo laukė Europoje.

Charlesas Buchinskis kariuomenėje, 1943-1945 m., charlesbronson.com

Čia kurti filmai – Sergio Leone spageti vesternas „Kartą Vakaruose“ („Once Upon a Time in the West“, 1968), ar bendras prancūzų-italų kriminalinis filmas „Iki, drauguži“ („Adieu l‘Ami“, rež. Jean Herman, 1968), suporavęs gražiausiu Europos vyru laikytą Alainą Deloną su, kaip apie save manė pats Ch. Bronsonas, „atgrasiausios marmūzės savininku“, tapo pasauliniais hitais. Nors jie buvo menkai pastebėti JAV, tačiau jų sėkmė visuose kituose pasaulio kampeliuose suteikė Ch. Bronsonui superžvaigdės statusą ir leido jam reikalauti po pusę milijono dolerių atlygį už filmą.

Išgarsėjęs pasaulio ekranuose, Ch. Bronsonas svarbių vaidmenų ir stambių honorarų galėjo reikalauti ir JAV. Aštuntojo dešimtmečio viduryje jo honoraras jau siekė milijoną dolerių už filmą. Tuo metu Ch. Bronsonas buvo tituluojamas brangiausiai apmokamu aktoriumi pasaulyje. Kitaip, nei dažniausiai būna šiandien, į kino aktorių Olimpą Ch. Bronsonas įkopė jau brandaus amžiaus – būdamas 50-mečiu.

Charleso Bronsono vaidmenį filme „Drum Beat“ (1954) reklamuojantis plakatas, būtent šiame filme Buchinky pakeitė Bronsonas. Imdb.com

Nors buvo solidaus amžiaus, tačiau pasižymėjo puikia fizine forma – reguliariai sportavo, beveik negėrė alkoholio, tiesa, tik 8-to dešimtmečio viduryje galiausiai metė rūkyti. Cigaretes kaip kaminas traukė nuo vaikystės. Dažniausiai vaidindavo kietus vyrukus – kaubojus, policininkus, kerštaujančius teisingumo ieškotojus.

Bene ryškiausiai pastarojo herojaus tipą įkūnijo 1974-ųjų filme „Mirties troškimas“ („Death Wish“, rež. Michae Winner). Čia jis vaidino Polą Kersį – laimingą šeimos vyrą, architektą. Tačiau, kai šeimyninę idilę supurto nusikaltimas, – į  Polo namus įsilaužia nusikaltėliai, išprievartauja jo dukrą ir sumuša žmoną, – Polas ima teisingumą į savo rankas, naktį bastosi miesto gatvėmis ir medžioja nusikaltėlius. Pastarasis filmas tapo didžiausiu aktoriaus hitu JAV ir susilaukė 4-ių tęsinių. Kerštaujantį kietą vyruką „Mirties troškimo“ tęsiniuose Ch. Bronsonas vaidino ir sulaukęs septyniasdešimties (paskutinė filmo dalis pasirodė 1994-aisiais, kai aktoriui buvo 72-ji). Jei šiandienos kietas „senukas“ Liamas Neesonas turėtų mokytoją, juo būtų Ch. Bronsonas.

Filmas „Red Sun“ (1971) sulaužė visus lig tol buvusius kino lankomumo rekordus Japonijoje

Iš tolo žvelgiant į aktoriaus karjerą, skaitant kolegų įspūdžius apie darbą su juo filmavimo aikštelėje, sunku nepastebėti kelių karikatūriškų, stereotipinių bruožų, kurie atrodo tik ir patvirtina, jog jis tikrai buvo kilęs iš lietuvių šeimos.

Buvo užsispyręs kaip žemaitis – puikiai žinojo savo galimybes ir tai ko nori jo gerbėjai, toli nenuklysdavo nuo savo komforto ribos. Griežtai palaikė savo įvaizdį – atsisakydavo vaidmeniui nusiskusti ūsus ar keisti šukuoseną (su labai retomis išimtimis). Daugelis Ch. Bronsono filmų, ypač po „Mirties troškimo“ sėkmės, sukalti pagal panašią formulę – čia nestokota smurto, dažnai ir nuogybių. Todėl savu laiku aktoriaus filmai kino kritikų gausiai malti į miltus, tačiau dar ir šiandien jie turi didelį ištikimų gerbėjų ratą, kuris lėmė, jog jo darbai, kad ir kokie prasti jie būtų, niekuomet nebuvo nuostolingi.

Charleso Bronsono žvaigždė Holivudo žvaigždžių alėjoje

Buvo nesišypsantis intravertas. Jei kiti aktoriai siekė turėti kuo daugiau dialogo eilučių, tai Ch. Bronsonas specialiai trumpindavo savo personažų kalbas. Buvo tylenis – nemėgo tuščiažodžiauti nei kine, nei gyvenime. Teigė, jog neturi draugų – tik daugybę pažįstamų (su viena išimtimi). Nekentė žiūrėti į savo ekrane, paskutinis filmas, kurį matė su savimi – „Vaško namai“ su Vincentu Price`u („House of Wax“, rež. Andre DeToth, 1953).

„Šeima – svarbiau“ sakė anksčiau už Šarūną Jasikevičių. Turėjo didelę šeimą ir ją įvardindavo kaip vienintelius savo draugus. Akylai saugojo savo ir šeimos privatumą. Paklaustas, kas svarbiau – filmai ar šeima, nedvejodamas atsakydavo, jog „šeima – geriausia jo produkcija“.

72 metų amžiaus Charlesas Bronsonas vis dar „kietas vyrukas“. Filmo „Death Wish V: The Face of Death“ (1994) plakatas. Imdb.com

Žinojo savo darbo valandas. Darbas filmavimo aikštelėje gali trukti beprotiškai ilgai, tačiau Ch. Bronsonas nedirbdavo daugiau nei 8-ių valandų per dieną, tai būdavo nurodomo jo sutartyje. Laisvą laiką skirdavo šeimai, kuri dažnai lydėdavo aktorių jam keliaujant filmuotis.

Nors uždirbdavo milijonus, tačiau galėdavo iškelti skandalą dėl to, jog obuolys viešbutyje perkant grynais kainuoja dolerį, o įrašant į kambario sąskaitą jau du. Jaunesniems kolegoms visada patardavo: „Jei pasirašai nuotrauką, nepamiršk jos adresuoti prašytojui, taip jis negalės jos parduoti – kam dalinti pinigus dykai…“

„Bronsono“ vartai, Paramount studijoje, Holivude. Mapio.net

Tai tik keli pastebėjimai, sąrašą būtų galima tęsti. Ch. Bronsono istorija – retas lietuvių emigranto, pasiekusio „Amerikietišką svajonę“, pavyzdys. Pats aktorius interviu yra sakęs, jog norėtų aplankyti Lietuvą, tačiau to padaryti taip ir nesuspėjo. Iki pat vėlyvos senatvės įtemptai dirbo, paskutinis jo filmas pasirodė 1999-aisiais, kai aktoriui buvo 78-eri. Kitais metais jam buvo nustatyta Alzheimerio liga, o 2003-aisiais mirė nuo plaučių vėžio komplikacijų. Tačiau Charleso Bronsono gerbėjų netrūksta ir šiandien, o jo filmus atranda vis naujos žiūrovų kartos.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas

LKC
Komentarai