Šeštojo dešimtmečio pradžioje Amerikos lietuvių spaudoje kilo sujudimas – Holivude atsirado nauja, lietuvių kilmės žvaigždė!
„Šiuo metu daugelyje Amerikos kino teatrų eina filmai su jauna artiste Ruth Roman, kuri yra kilusi iš Bostono ir, kaip ji pati sakosi, yra lietuvių imigrantų duktė. Apie jos lietuvišką kilmę rašo ir amerikoniški laikraščiai, kurie nupasakoja šios gabios ir labai atkaklios bei pasiryžusios artistės vargingą kelią į karjerą“, – 1951-aisiais skelbė išsamus straipsnis Bostone leidžiamame lietuvių „Keleivyje“. „Rūta Ramanauskaitė – Ruth Roman lietuvaitė, viena žymiausių Hollywood naujųjų žvaigždžių, dabar lyginama su Gloria Swanson ir Joan Crawford, dirbanti Warner Bros firmoje, turinti sutartį 7 metams, bet angažuota jau dvidešimčiai metų“, – kitąmet rašė Toronto „Tėviškės žiburiai“, sulietuvinę aktorės vardą. Tiesa, beveik tuo pačiu metu Kalifornijos „Lietuvių dienos“ skelbė kitą vardo variantą – Rūta Romanaitė.
Tačiau, lietuvių spaudai pabandžius susisiekti su naujai iškepta kino žvaigžde, iš kino studijos „Warner Bros.“ agento gautas atsakymas prilygo smūgiui šlapiu skuduru per veidą: „Agentas dėl jos [Ruth Roman] pareiškęs, jog ji esanti tolimos lietuviškos kilmės ir nenorinti turėti ryšių su lietuviais ir lietuvių spauda“, – rašė „Tėviškės žiburiai“. Tad kas gi ta aktorė, nenorėjusi turėti nieko bendro su lietuvių spauda, ir kokie jos tolimi ryšiai su Lietuva?
Ruth Roman gimė 1922-ųjų gruodį kiek į šiaurę nuo Bostono nutolusiame Lyno mieste, Masačiusetso valstijoje. Tiesa, tuomet naujagimiui duotas kitas vardas. Pastarasis veikiausiai būtų kiek atbaidęs lietuvių spaudą, mat išversti jį į tautinę „Rūtelę“ sektųsi sunkiau, tas vardas – Norma. Dar kūdikystėje vaiko vardą pakeitė motina, mat jai būrėja išpranašavo, jog vardas „Norma“ – nelaimingas. Taip trečioji, jauniausia, Abraomo (JAV tapusio Anthony) ir Marijos (mergautinė pavardė – Gold) duktė Norma Roman nuo mažumės namuose šaukta Ruth.
Bet Lietuvos spaudoje skelbta informacija, jog Ruth Roman buvo varganų imigrantų iš Lietuvos duktė, tikrai buvo teisinga. Abu jos tėvai gimė Vilniuje, žydų šeimose, tačiau į porą jie susiėjo tiktai JAV, mat Vilnių paliko dar būdami maži. Dešimtmetis Abraomas su mama į JAV atvyko 1907-aisiais, čia jų jau laukė keleriais metais anksčiau iš carinės Rusijos ištrūkęs tėvas. Emigracijos priežastys įprastos – antisemitinė carinės Rusijos politika, sotesnio kąsnio paieškos. Iškalbingas faktas: Abraomo tėvams iš viso gimė šeši vaikai, tačiau brandos sulaukė ir į JAV kartu su tėvais atvyko vienintelis Abraomas… Ruth mama – Marija Gold su tėvais JAV pasiekė apie 1909-uosius metus, kai mergaitei turėjo būti devyneri.
Nelengva buvo ir Ruth vaikystė. Jos tėtis JAV išbandė daugybę darbų, o Ruth gimimo metu save titulavo batsiuviu, tuo tarpu mama vertėsi siuvėjos amatu. Išmaitinti tris jaunas mergaites nebuvo lengva, tačiau apsukrūs tėvai sugebėjo sukaupti šiokį tokį kapitalą ir net pradėti nediduką verslą. Netrukus po Ruth gimimo šeima išsipirko vietą karnavalo palapinei statyti sparčiai tarp poilsiautojų populiarėjančiame Revere paplūdimyje, įsikūrusiame tarp Bostono ir Lyno. Teigiama, jog sezono metu Ruth motina šokdavo scenoje, tuo tarpui tėtis rūpinosi visais kitais palapinės kampais – organizuodavo žaidimus, ruošdavo užkandžius pardavimui, prižiūrėjo techniką.
Vėliau Ruth Roman teigs, jog būtent pajūrio karnavalo vaizdai yra pirmieji jos vaikystės atsiminimai, karnavalo palapinė tapo jos vaikystės simboliu, kurį ji visuomet brangins. Gal kiek simboliška, jog tarp karnavalo palapinių vyko ir žymiausio aktorės karjeroje filmo – „Nepažįstamieji traukinyje“ (Strangers on the Train, 1951, rež. Alfred Hitchcock) – finalas. Mergaitės vaikystės karnavalas baigėsi mirus tėčiui, kai jai buvo aštuoneri, tuomet jos mama buvo priversta parduoti verslą paplūdimyje, o šeimai atėjo dar sunkesni laikai.
Panašiu metu Ruth atrado vaidybą. Mokykloje jai sekėsi sunkiai, po pamokų namuose niekas nelaukė, mama nuolatos dirbo, tad laisvą laiką mergaitė leisdavo Elizabeth Peabody bendruomenės namuose, vienuose pirmųjų Bostone. Čia jaunuolė ir įsitraukė į mėgėjiškų spektaklių statymą, atliko pirmuosius savo vaidmenis. Bendruomenės namuose kurtuose vaidinimuose ją pastebėjo ir 1935-aisiais įkurtos Bishop Lee dramos mokyklos atstovai, nepasiturinčiai merginai pasiūlę trejų metų stipendiją, taip ji gavo profesionalų vaidybos išsilavinimą. Beje, tuose pačiuose Elizabeth Peabody bendruomenės namuose pirmuosius savo vaidybos žingsnius žengė ir legendinio serialo „Žvaigždžių kelias“ (Star Trek) žvaigždė Leonardas Nimoy‘us. Tiesa, jaunesnis aktorius su Ruth Roman šiuose namuose nesusitiko – prasilenkė laike.
Baigusi dramos mokslus jaunuolė netruko pakelti sparnų, 1939 metais, būdama vos šešiolikos, ištekėjo ir paliko namus. Vos po metų santuoka – pirmoji iš keturių – iširo. Mergina išvyko į Niujorką, kur tikėjosi užkariauti Brodvėjaus sceną. Suprantama, čia niekas jaunos aktorės išskėstomis rankomis nelaukė. Vėliau juokavo, jog Niujorko scenose jai nepavyko gauti nė statisto-roboto vaidmens Karelo Čapeko dramoje „R.U.R.“ (pirmojoje, kurioje buvo pavartotas žodis „robotas“). Žinoma, juokauta apie tai vėliau, o tuomet ieškota, kaip galą su galu sudurti… Negaudama darbo teatrų scenose, dažniau jaunuolė dirbdavo jų fojė – pardavinėjo užkandžius ir cigaretes.
Niujorke pirmą kartą uždarbiavo ir kine, debiutavo Holivudo žvaigždžių „prigrūstame“ muzikiniame filme „Valgykla užkulisiuose“ („Stage Door Canteen“, 1943, rež. Frank Borzage), skirtame JAV karių moralei pakelti. Filmas vaizdavo tikrą to paties vardo karių klubą Brodvėjuje, jame karo metais vykdavo specialūs žvaigždžių pasirodymai kareiviams, kartais didesnės ir mažesnės kino/teatro/muzikos žvaigždutės klube net dirbdavo padavėjais, aptarnaudavo besiilsinčius kareivius. Žinoma, debiutuojančios kino aktorės vardo tarp kitų filmo žvaigždžių, kaip Katharine Hepburn ar „Tarzano“ Johnny Weissmullerio, filmo titruose nerasime. Tai buvo tik nedidukas statisto vaidmuo. Tačiau Holivudo magija, atrodo, padarė savo, tais pačiais metais aktorė paliko Niujorką ir su šimtu dolerių kišenėje išvyko į kino sostinę.
O čia vėl ta pati dainelė – niekas nelaukia, niekam tavęs nereikia. Pirmieji penkeri metai Holivude – tik atsitiktiniai darbai ir nedidelės, bevardės kino rolės. Kiek pastovesnio darbo suteikė serializuotas nuotykių filmas „Džiunglių karalienė“ (Jungle Queen, 1945, rež. Lewis D. Collins, Ray Taylor), kuriame ir vaidino „džiunglių karalienę“, nors veikėja puikavosi serialo pavadinime, tačiau vaidmuo tikrai nebuvo didžiausias jame. Na, o stambesnius vardinius vaidmenis filmuose tuomet aktorei siūlė tik B klasės vesternai, žanras, kurio Ruth Roman nuoširdžiai nekentė. Bet iš vesternų žiūrovų aktorė sulaukė pirmųjų gerbėjų laiškų, į kuriuos atsakydama visuomet brūkštelėdavo žodelį ir savo pačios ranka. Nemėgstamuose vesternuose aktorė sutikdavo vaidinti ir savo geriausiais karjeros metais, kai vaidmenis galėjo rinktis pati, laikė tai duokle pirmiesiems, ištikimiausiems savo gerbėjams.
Karjeros lūžį žymėjo 1949-ųjų filmas „Čempionas“ (Champion, rež. Mark Robson). Sąlyginai nedidelio biudžeto filmas, apie po JAV klajojančio jauno bedarbio (akt. Kirk Douglas) kelią į bokso čempionus, tapo netikėtu hitu. Buvo savo laikmečio „Rokio“ atitikmuo. Filmas susilaukė šešių „Oskaro“ nominacijų (laimėjo vieną – už geriausią montažą), į populiarumo viršūnes iškėlė Kirką Douglasą bei gerokai pagelbėjo karjerą pradedančiai Ruth. Nors antraplanį, apleistos boksininko žmonos vaidmenį atlikusi aktorė „Oskarui“ nominuota nebuvo, tačiau sulaukė „Auksinio gaublio“ nominacijos kaip daugiausiai vilčių teikianti ekrano naujokė (apdovanojimuose nusileido aktorei Mercedes McCambridge).
Būtent po šio filmo sėkmės Ruth Roman ir susidomėjo studijos „Warner Bros.“ klerkai, pasirašę su ja ilgametį kontraktą, kilstelėjusią niekam nežinomą aktorę į kino žvaigždės statusą. „Čempionas“ buvo, veikiausiai, pirmasis filmas, kuriame aktorę galėjo išvysti ir geležine uždanga nuo Vakarų atkirti Lietuvos žiūrovai. Juosta apie bedarbį, dėl išgyvenimo JAV priverstą kovoti bokso ringe, sovietams puikiai tiko „varganai darbininkų padėčiai kapitalistiniame pasaulyje“ iliustruoti, tad buvo ir vienas retesnių JAV filmų, išleistų į ekranus SSRS. Tiesa, tai padaryta tik praėjus keliems dešimtmečiams po filmo premjeros JAV, 1971-aisiais, kai Ruth Roman žvaigždė didžiajame ekrane jau buvo priblėsusi.
Po netikėtos „Čempiono“ sėkmės, aktorei prasidėjo įtemptas kūrybinis laikotarpis „Warner Bros.“ studijoje. Pirmasis darbas naujoje darbovietėje – film noir „Už miško“ (Beyond the Forest, rež. King Vidor, 1949), kuriame Ruth Roman vaidino kartu su savo jaunystės dievaite aktore Bette Davis. Jei Ruth Roman tai buvo pirmasis filmas pagal „Warner Bros.“ kontraktą, tai Bette Davis tai buvo paskutinis. Manyta, jog Ruth galėtų būti išeinančios Bette Davis pakaitalas studijoje.
Deja, bet pirmasis filmas naujoje studijoje žymėjo ir pirmąją finansinę nesėmę. Tačiau netruko sekti kiti darbai, tarp jų ir ženkliai sėkmingesni. Iš viso per 1949-1953 metus aktorė suvaidino 12-oje filmų po „Warner Bros.“ ženklu, tarp jų ir žymiajame A. Hitchcocko „Nepažįstamieji traukinyje“ (Strangers on the Train, 1951), geriausiai šiandien prisimenamame aktorės filme, dar keliems filmams tuo metu Ruth Roman skolinosi kitos studijos.
„Čempiono“ sėkmė ir kontraktas su „Warner Bros.“ taip pat lėmė, jog į aktorę nukrypo žiniasklaidos dėmesio žibintai, taip pat ir lietuvių spaudos, kuri sulaukė griežto lietuvaite laikytos aktorės agento atsisakymo bendrauti. Šiandien galime tik spėti, kodėl aktorė atsisakė bendrauti su lietuvių spauda.
Priežastys gali būti įvairios: išeivijoje, žydų šeimoje gimusi aktorė tikrai galėjo nejausti didesnio ryšio su gimtuoju tėvų kraštu, ar bent jau tautine lietuvių kultūra, kurią iš dalies atspindėjo ir išeivijos lietuvių spauda. O po Holokausto tragedijos pradėjo apskritai įtariau žiūrėti į etninius lietuvius, mat tuo metu karo žaizdos buvo dar labai šviežios, to įrodymų galima rasti ir aktorės filmografijoje. Štai 1955-aisiais vaidino JAV žydų organizacijos „United Jewish Appeal“ kurtame filme „Žmonės autobuse“ (Man on a Bus, rež. Joseph H. Lewis). Juosta pasakojo apie šešis Izraelio naujakurius sugedus autobusui įstrigusius dykumoje, laukdami pagalbos jie dalinasi savo gyvenimo istorijomis – kodėl emigravo į pokariu atkurtą Izraelio valstybę. Suprantama, jog emigracijos priežastys nebuvo labai linksmos…
Antra vertus, priežastys, kodėl aktorė atsisakė bendrauti su lietuvių spauda, galėjo būti ir daug paprastesnės. Išeivijos lietuvių spaudos sklaidos ribos buvo gana menkos, o susisiekė ji su aktore tikrai jai užimtu laiku, tad gal paprasčiausiai pritrūko noro ir laiko. Galiausiai pati Ruth Roman yra pripažinusi, jog širdyje yra atsiskyrėlė, aktorės niekuomet itin nedomino Holivudo vakarėliai, į juos eidavo nebent iš būtinybės, o ir interviu nedalindavo į kairę ir dešinę, vertino ir saugojo savo privatumą. Bet su lietuviais aktorė netiesiogiai susidūrė kitais būdais – studija planavo, jog aktorė vaidins 1951-ųjų filme „Būgnų aidas“ (Distant Drums, rež. Raoul Walsh) kartu su kino legenda Gary Cooperiu, tačiau filme matome ne Ruth Roman, o Tauragėje gimusią Mari Aldon. Kodėl pasikeitė planai – neaišku, gal studija persigalvojo, o gal aktorė užprotestavo, visgi – vesternas…
Išties, atsiskyrėliškas aktorės būdas ir nenoras pataikauti studijos norams darė savo. Neįtikėtina, po kelerių metų nuo kontrakto su „Warner Bros.“ sudarymo, pati aktorė jau kovojo dėl jo nutraukimo!
1953-aisiais, po 4,5 metų darbo studijoje, kovą laimėjo, kontraktą nutraukė ir vėl tapo nepriklausoma aktore. Jos teigimu, tokį žingsnį lėmė įvairesnių rolių noras bei siekis daugiau laiko skirti 1952-aisiais gimusiam sūnui, vieninteliam aktorės vaikui. Darbo Ruth Roman tikrai netrūko, iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos reguliariai vaidino kine, tačiau palikus studiją įvairesnių rolių negavao, kino karjeroje toliau dominavo vesternai ir fatališkų moterų vaidmenys film noir‘uose. Tuo tarpu aktorė norėjo komedijos! „Man jau juodai įgriso vaidinti tragiškas herojes. Man reikia geros komedijos, televizijai jos reikia taip pat“, – teigė viename 1959-ųjų interviu.
Kaip tarė, taip ir padarė. Iškeitė didžiuosius ekranus į vis tvirčiau ant kojų besistojančią televiziją, taip pat grįžo į teatro sceną. Nors nuolatinio savo serialo TV ekranuose neturėjo, tačiau kaip kviestinė žvaigždė pasirodydavo daugelyje žinomų serialų, televizijos laidų ir žaidimų. Už nuopelnus televizijos raidai dar 1960-aisiais buvo apdovanota žvaigžde Holivudo šlovės alėjoje.
Kino taip pat visiškai neapleido, kartas nuo karto pasirodydavo kokiame retame filme, tačiau aktyviau į kino ekranus grįžo tik 8-ojo dešimtmečio viduryje, nauju, netikėtu amplua. Atsiskyrėlę aktorę atrado ir pamėgo siaubo filmų kūrėjai, 1973-1977 metais ji nusifilmavo net penkiuose krauju persunktose kino juostose. O viskas prasidėjo nuo nedidelio biudžeto psichologinio siaubo filmo „Mažylis“ (The Baby, rež. Ted Post, 1973). Jame aktorė suvaidino ekscentriškos šeimos galvą – motiną, kaip kūdikį, auginančią 21-erių metų savo sūnų. Motinos teigimu „vaikas“ toks yra dėl natūralių priežasčių, tačiau šeimą lankyti pradėjusiai naujai socialinei darbuotojai kyla įtarimų, jog mama visai nenori, kad jos „mažylis“ užaugtų…
Nors savu laiku nebuvo itin sėkmingas, tačiau filmas sulaukė spalvingų reakcijų, papiktino ar suglumino ne vieną kritiką, bei laikui bėgant tapo kultiniu tarp siaubo filmų mėgėjų. Ruth Roman puikiai atliko despotiškos motinos vaidmenį, šiandien, tai vienas geriausiai prisimenamų aktorės vaidmenų, tad netrukus po filmo premjeros aktorę gaudė jau kiti siaubo filmų kūrėjai.
Tarp to meto aktorės siaubo filmų ir 1974-ųjų „Impulsas“ (Impulse, rež. William Grefé), kuriame aktorė vaidino su kita serialo „Žvaigždžių kelias“ žvaigžde, taip pat Lietuvos žydų palikuonimi – William‘u Shatneriu. Kitaip nei Ruth Roman, W. Shatneris lankėsi Lietuvoje, ir bendravo su šalies žiniasklaida, tiesa, tai buvo daug vėliau…
Tuo tarpu paskutiniu vaidmeniu didžiajame ekrane tapo siaubo filmas „Žvėrių diena“ (Day of the Animal, rež. William Girdler, 1977), kuriame vaidino su aktoriumi Leslie Nielsenu. Tuomet šio aktoriaus žvaigždė taip pat buvo priblėsusi, jis vis dar laikytas rimtu, draminiu aktoriumi, tačiau kaip ir Ruth Roman atveju, netrukus jo kino karjera gerokai pasikeitė, šiandien jis prisimenamas kaip komedijų superžvaigždė. Tuo tarpu Ruth Roman siaubo filmų banga šiuo filmu ir baigėsi.
Neatrodo, jog aktorė itin dėl to jaudinosi, pinigų jau turėjo užtenkamai, o vaidybą televizijoje ir kine vadino nebe karjera, o „hobiu“. Atlikusi paskutinį vaidmenį kine, dar gerą dešimtmetį vaidino televizijoje, paskutinį vaidmenį sukūrė ir Lietuvoje matytame detektyviniame seriale „Džesika Flečer“ (Murder, She Wrote, 1984-1996).
Čia 1987-1989 metais atliko pasikartojantį plepios kirpėjos Loretos Spiegel vaidmenį, gerai vertinimą serialo fanų, bei leidusį aktorei parodyti savo humoro jausmą. Baigusi karjerą gyveno uždarą ir ramų gyvenimą pajūrio miestelyje Kalifornijoje, mirė 1999-aisiais savo namuose miegodama.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
