2020-ųjų vasarą, vaizdingoje vietoje šalia Sudargo piliakalnių komplekso, Šakių rajone, išdygo keistas statinys. Lyg ore pakibęs į piliakalnius ir į tekantį Nemuną žvelgė metale išpjautas tuščiaviduris žmogaus siluetas. Skulptoriaus Nerijaus Ermino sukurtu darbu pagerbtas žymus amerikiečių rašytojas Jerome`as Davidas Salingeris (1919–2010), kurio giminės šaknys veda į šiuos kraštus.
Atidengta skulptūra – nuoroda į žymiausią J. D. Salingerio kūrinį, romaną „Rugiuose prie bedugnės“ (The Catcher in the Rye, 1951), kurio herojus, eilinį kartą iš mokyklos išmestas penkiolikmetis Houldenas Kolfildas, jaunesnės sesutės paklaustas, kuo norėtų būti ateityje, atsako, jog jis norėtų saugoti rugiuose ant bedugnės krašto žaidžiančius vaikus, jog šie nenugarmėtų į pražūtį. Nors buvo rašytas suaugusiems, 1951-aisiais išleistas romanas apie paauglio vidinį pasaulį, jo protestą prieš aplink įsigalėjusį konformizmą, dirbtines taisykles ir apsimetėlius tuoj pat buvo pamėgtas jaunimo.
Su romanu užaugo ištisos kartos. Kartais drausta, kartais skatinta, įkvėpusi ir žudikus, ir genijus knyga šiandien yra tapusi literatūros klasika, dažnai rekomenduojama ir mokykliniuose literatūros sąrašuose. Nuo savo išleidimo dienos knyga visuomet buvo spausdinama, kasmet įvairiausiomis kalbomis vis dar parduodama apie milijoną šios knygos egzempliorių kopijų, o bendras parduotų kopijų tiražas siekia daugiau nei 65 milijonus, ne veltui knyga puikuojasi geriausiai visų laikų parduodamų grožinių knygų 20-tuke. Kūrybiškas sprendimas (pasak kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko) – prie Sudargo atidengta J. D. Salingeriui ir jo kūriniui skirta skulptūra – taip pat susilaukė plataus dėmesio Lietuvos ir užsienio spaudoje.
1828 m. Sudarge, Solomono ir Saros šeimoje, gimė rašytojo prosenelis – Hymanas Josifas Zalingeris (1828–1910). Rašytojo prosenelė, Dora (1833–1899), taip pat kilusi iš šių kraštų, gimė Tauragėje. Jau Tauragėje 1860-aisiais gimė ir būsimo rašytojo senelis – Simonas (1860–1953). Šis 1881-aisiais iškeitė vargus carinėje Rusijoje į laimės paieškas Amerikoje, čia Zalingeriai ir virto Selindžeriais (Salinger).
Netrukus po atvykimo į Ameriką Simonas čia vedė kitą žydų emigrantę iš Lietuvos – Fanią Kaplan (1865–1930), gimusią Baroniškių kaime. JAV pora dažnai keitė gyvenimo vietą, gyveno pirma Klivlande, Ohajo valstijoje, vėliau Luisvilyje, Kentukyje, čia Simonas tapo vietos žydų bendruomenės vadovu (kai kur rašoma – rabinu), taip pat mokėsi medicinos, po to keliavo į Pensilvaniją, o galiausiai apsistojo Čikagoje, kur vertėsi medicinos praktika. Per tą laiką pora susilaukė bent šešių vaikų – trijų mergaičių ir trijų berniukų, jauniausias iš vaikinų, Solomonas (1887–1974), buvo rašytojo tėvas.
J. D. Salingeris gimė pirmąją Naujųjų, 1919-ųjų, metų dieną Niujorke. Buvo antras vaikas šeimoje, turėjo vyresnę seserį Doris (1912–2001). Šeima gyveno pasiturinčiai, rašytojo tėvas plėtojo sėkmingą verslą – iš Europos į JAV vežė mėsą ir sūrius. Tad Salingeris, kaip ir jo romano personažas Kolfildas, mokėsi gerose mokyklose, kuriose jam sekėsi labai vidutiniškai, galiausiais buvo išsiųstas į Valley Forge karo akademiją Pensilvanijoje, čia ir pradėjo rašyti. Vėliau stojo į kelis universitetus, tačiau nė vieno jų taip ir nebaigė. Tėvas bandė sūnų įtraukti į savo verslą – 1938-aisiais išsiuntė jį į Austriją ir Lenkiją stebėti mėsos pramonės ir mokytis apie jos eksportą, tačiau sūnus tokius tėvo bandymus atmetė. 1940-aisiais žurnale „Story“ publikavo savo pirmą gerai priimtą apsakymą ir nusprendė būti profesionaliu rašytoju.
Tiesa, prasidedančiai karjerai kiek sutrukdė Antrasis pasaulinis karas – J. D. Salingeris savanoriu užsirašė į JAV armiją, tarnavo kontržvalgyboje bei dalyvavo visuose kruviniausiuose JAV kariuomenės mūšiuose Europoje – išsilaipino Jutos paplūdimyje Normandijoje, atrėmė paskutinę vokiečių puolamąją – Ardėnų – operaciją, išgyveno amerikiečiams nesėkmingą Hiurtgeno mūšį. Kaip kontržvalgybininkas Europoje liko ir po karo, dalyvavo Vokietijos denacifikacijos procese. Tačiau net apkasuose nemetė rašyti, čia parašė kelis sėkmingiausius savo apsakymus, sėkmingai dirbo ir po karo grįžęs į JAV. Nors šiandien labiausiai žinomas dėl romano „Rugiuose prie bedugnės“, publikavo vien tik apsakymus, šis romanas taip pat sudurstytas iš skirtingų apsakymų.
„Ei, bet kur čia kinas?“ – galite paklausti jūs. Iš tiesų, nors dėl gyvų, realistiškų dialogų J. D. Salingerio kūriniai dažnai įvardinami kaip „kinematografiški“, tačiau jų herojai dažniausiai apie kiną atsiliepia labai neigiamai. „Tada jis buvo normaliausias rašytojas! <…> O dabar D. B. – Holivudo prostitutė, daugiau nieko. Jau kuo kuo, bet kinu tai tikrai šlykščiuosi. Apie filmus nebandykit man ir užsiminti“, – jau pirmuosiuose „Rugiuose prie bedugnės“ puslapiuose piktinasi Houldenas Kolfildas, prisimindamas savo brolį, talentingą rašytoją, savo talentą pardavusį Holivudui[i].
Atrodo, jog ne itin geresni buvo ir J. D. Salingerio santykiai su Holivudu. O ko gi ir galima tikėtis, kai tavo jaunystės simpatiją – Oona O‘Neill – tau iš panosės nuvilioja ne kas kitas, o kone 4-iais dešimtmečiais už ją vyresnis Charlie Chaplinas! Tai buvo gana smarkus smūgis dvidešimtmečiui J. D. Salingerui, nors kitaip, nei tikėtasi visuomenėje, Chaplino ir O‘Neill santuoka pasirodė ilgalaikė, pora išgyveno kartu iki pat aktoriaus mirties.
Paties Salingerio kūryba ekranizuota buvo tik vieną kartą. 1949 m. pasirodė filmas „Mano beprotiška meilė“ (My Foolish Heart, rež. Mark Robson, 1949) pagal rašytojo apsakymą „Balda Grevalda“ (Uncle Wiggily in Connecticut, 1948). Holivudas gerokai iškraipė, praplėtė filmui per trumpą apsakymą, kuo Salingeris anaiptol nebuvo patenkintas. Nors filmas buvo komerciškai sėkmingas, tačiau rašytojas nebeleido ekranizuoti savo kūrinių, atsisakydamas net milžiniškų piniginių pasiūlymų dėl „Rugiuose prie bedugnės“ ekranizacijos. Išgarsėjęs ilgainiui Salingeris griežtai kontroliavo ir savo knygų leidybą – draudė iliustruoti jų viršelius, atlapuose spausdinti savo nuotrauką ir biografines žinias, publikuoti ne jo parašytus knygos įvadus ar pratarmes. Taip rašytojas siekė, jog niekas netrukdytų skaitytojo vaizduotės laisvei, o taip pat saugojo savo privatumą, dėl kurio buvo tiesiog pamišęs.
Salingeris paniškai vengė viešumos ir žiniasklaidos. Kuo labiau rašytojas garsėjo, tuo labiau jis stengėsi užsidaryti ir atsiriboti nuo visuomenės. Kai leido finansai, išsikraustė į atokų Kornišo kaimelį Naujojo Hampšyro valstijoje. Mėgdavo slėpti, iškraipyti savo biografines žinias, taip klaidindamas žurnalistus ir jo biografijų autorius, prieš kuriuos neretai imdavosi ir teisinių veiksmų – draudė jiems cituoti jo nepublikuotus laiškus, ribojo kūrinių citavimą. Bet kuris JAV autorių teises studijuojantis teisininkas kada nors būtinai susidurs ir su Salingerio vardu.
Tačiau autorius nemažai asmeninės informacijos, nuostatų, dvasinių ieškojimų pateikdavo savo kūriniuose. Žinoma, jog jis matė savo Sudarge gimusio protėvio fotografiją, apie jį girdėjo iš Tauragėje gimusio senelio, su kuriuo nemažai bendravo. Salingerio biografo Kennetho Slawenski teigimu, tiek rašytojo prosenelio, tiek senelio, portretai bent probėgšmais nugulė ir į rašytojo kūrinių puslapius. Galiausiai rašytojas nusprendė apskirtai nebepublikuoti savo kūrybos, nors kasdieną rašė iki pat savo mirties, tačiau nuo 1965 pasauliui neparodė nė vieno darbo! Mat kūrinių publikavimas, taipogi jam atrodė baisus savo privatumo pažeidimas.
Kitaip nei jo kūrinių herojai, pats Salingeris mėgo ir kiną, ypač 4-5 dešimtmečio Holivudo filmus. Prieš imdamasis rašybos pats sėkmingai vaidino mokykliniuose dramos pastatymuose, net svarstė tapti aktoriumi, kaip nenaudėlis Kolfildo brolis, jaunatvėje galvojo ir apie kino scenarijų rašymą, jei su apysakomis ir romanais nenusisektų. Tačiau išėjo kaip išėjo, o štai į kiną patraukė J. D. Salingerio sūnus – Matthew Douglas Salingeris (kino titruose dažniausiai Mattas Salingeris).
J. D. Salingeris buvo vedęs tris kartus, tačiau vaikų susilaukė tik su antrąja žmona – Alison Claire Douglas. Porai susituokus, 1955-aisiais, gimė dukra Margaret, o 1960-aisiais ir sūnus Matthew. Vedybiniai poros santykiai nebuvo itin geri, gyventi su į atsiskyrėlišką gyvenimo būdą linkusiu, depresijos kamuojamu Salingeriu nebuvo lengva. Dar būdamas santuokoje rašytojas pasistatė Korniše antrą namą, šalia savo senojo, kur vienas ir leido didžiąją dalį laiko, dirbo. 1967-aisiais pora išsiskyrė, tačiau padalinus turtą (namus) liko kaimynais, tad vaikai augo šalia abiejų tėvų.
Salingeris nerimavo, jog jo sūnus bus perdėm jautrus, panašus į tėvą: „Įsivaizdavo jį paauglystėje tapsiant moksliuku – „smulkučiu, droviu, netvarkingu ir apsikrovusiu knygomis“, koks jaunystėje buvo pats“[ii]. Tačiau pirmasis Matthew vaidmuo kino ekrane piešė visiškai skirtingą paveikslą. Kaip aktorius Matthew Salingeris debiutavo 1984-ųjų filme „Moksliukų kerštas“ (Revenge of the Nerds, rež. Jeff Kanew, 1984), bet čia jis vaidino ne moksliuką, o vieną iš trijų pagrindinių moksliukų kankintojų. Aukštas kaip ir tėvas, tvirto sudėjimo aktorius puikiai tiko atlikti universiteto sportininkus vienijančios „Alfa Beta“ studentų draugijos nario vaidmenį, pastarieji filme visai šaiposi ir engia pirmakursius moksliukus, kol sulaukia pelnyto jų keršto.
Nors pasirodymo metu komedija buvo visiškai supeikta kritikų, tačiau ji tapo didžiule komercine sėkme, susilaukė trijų tęsinių, o ilgainiui ir vertinta atlaidžiau. Filmas itin pamėgtas ir televizijos, jis ne kartą transliuotas ir dešimtojo dešimtmečio Lietuvoje, tad tarp to meto Lietuvos paauglių „moksliukai“ buvo žinomi ne ką prasčiau nei Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, o gal net ir žinomesni. Filmuotis Matthew Salingeriui turėjo būti linksma, filme teko pasimatuoti ir Tarzano, ir sirgalių šokėjos kostiumą, o ekrane debiutavo ne tik aktoriaus veidas, bet ir užpakalis. Debiutas tokiame komerciškai sėkmingame filme, dargi nemažu vaidmeniu, taip pat turėjo įtakos tolesnei aktoriaus karjerai. Galima drąsiai sakyti, jog būtent XX a. 9 deš. Matthew Salingeriui buvo sėkmingiausias kaip aktoriui.
Netrukus po „moksliukų“ jau vaidino Holivudo garsenybių pilnoje politinėje dramoje „Valdžia“ (Power, rež. Sidney Lumet, 1986), pasakojančioje apie viešųjų ryšių kompanijų įtaką JAV rinkimams. Čia sukūrė nuoširdaus, nepriklausomo kandidato į JAV Senatą vaidmenį. Ekranu filme dalijosi su tokiais aktoriais kaip Richardas Geeras, Gene`u Hackmanu ir Denzeliu Washingtonu. Tuo pačiu metu sėkmingai vaidino ir televizijos filmuose – dviejų dalių kriminalinėje melodramoje „Kraujas ir orchidėjos“ (Blood & Orchids, rež. Jerry Thorpe, 1986) sukūrė antraplanį pagrindinio filmo blogiuko, prieš moterį smurtaujančio Havajuose dislokuoto karininko, vaidmenį. O kitame televizijos filme, tikrai faktais paremtame „Klodo Dalaso medžioklė“ (Manhunt for Claude Dallas, rež. Jerry London, 1986), atliko jau pagrindinį vaidmenį – suvaidino šaltakraujiškai du gamtosaugininkus nušovusį ir nuo teisėtvarkos bėgantį kaubojų, kuris tapo savotiškų liaudies „didvyriu“.
Netrukus pagrindiniais vaidmenimis debiutavo ir didžiajame ekrane – 1989-aisiais pasirodė romantinėje komedijoje „Pasirinkimai“ (Options, rež. Camilo Vila, 1989), kuriame sukūrė savo tėčiui vargiai patikusį personažą. Vaidino pardavimų agentą, perkantį žmonių istorijas autobiografiniams televizijos filmams, verslo reikalais jis nusitrenkia į Afriką, kur nori televizijai iškaulyti Belgijos princesės gyvenimo istoriją, tačiau reikalai klostosi visiškai ne pagal planą.
Taip, 9-asis dešimtmetis Matthew Salingeriui tikrai buvo sėkmingas, dosnus skirtingais vaidmenimis tiek televizijoje, tiek kine, nors filmai ne patys stipriausi, tačiau nuolatinio darbo, didelių vaidmenų neturėjo pritrūkti ir ateityje. Gal ir būtų nepritrūkę, jei ne jis – prakeiktas Kapitonas Amerika!
Pirmoji komiksų kompanijos „Marvel“ superherojaus Kapitono Amerikos nuotykių ekranizacija pilnametražiam filmui turėjo būti didingas vaizdinys. Tačiau 9-ąjame dešimtmetyje „Marvel“ filmai toli gražu nežibėjo taip, kaip šiandien. Filmo produkcija virto tikru pragaru, tempėsi metų metus, Holivudo žvaigždės buvo patvirtinamos ir pradingdavo, tad kai 1989-aisiais Matthew Salingeris sutiko vaidinti pagrindinį filmo vaidmenį, jo biudžetas jau buvo iššvaistytas, o iš didelių planų liko tik būtinybė išpildyti kontraktus ir panaudoti licenciją.
Filmas „Kapitonas Amerika“ (Captain America, rež. Albert Pyun, 1990) buvo prastas visais požiūriais, pradedant scenarijumi, baigiant specialiaisiais efektais. Išties, buvo toks prastas, jog 1990-aisiais baigus filmą jį dar kurį laiką vengta rodyti, galiausiai buvo išleistas tik įrašais platinti, o kino teatruose demonstruotas labai ribotai. Peikti buvo visi bent pirštu prisidėję prie šio filmo kūrimo, gerą kritikos laviną gavo ir pagrindinio vaidmens atlikėjas – Matthew Salingeris, beje, pelnytos kritikos, nors vargu ar filmą sugebėtų išgelbėti bent kuris aktorius.
Šiandien filmas toli gražu nevertinamas geriau, Rotten Tomatoes svetainėje turi varganų 12% reitingą. Nors savo žiūrovų dalį filmas taip pat pasiekė, pigiai buvo pradavinėjamas televizijai, tad kartu su „moksliukais“ rodytas ir Lietuvoje, daugeliui to meto jaunuolių kelią žiupsnelį nostalgijos.
Nors „Kapitonas Amerika“ dar nebuvo išleistas į pasaulį, tačiau Matthew Salingerio, kaip pagrindinio aktoriaus, karjera jau buvo palaidota, pats kaltas – sutikimas vaidinti akivaizdžiai įtartinoje produkcija buvo aktoriaus ir jo agentų klaida. Po šio filmo stojo keli metai visiško karjeros štilio. O tuomet aktorius bandė ją gelbėti, kadangi didesnių vaidmenų Holivudu studijos nesiūlė, tai nusprendė jų pasigaminti pats! Ėmėsi pats prodiusuoti filmą, kuriame atliktų pagrindinį vaidmenį.
1994-aisiais pasirodė nedidelio biudžeto, įtik įrašais platinti išleistas veiksmo filmas „Karo grobis“ (Fortunes of War, rež. Thierry Notz, 1994). Filme Matthew Salingeris vaidino į pavojingą machinaciją įsitraukusį humanitarinės pagalbos darbuotoją Tailande, pastarasis, gerai žinodamas džiungles, sutiko nugabenti medikamentų pilną sunkvežimį pakvaišusiam Kambodžos Raudonųjų khmerų judėjimui, mat šiems trūksta vaistų ir už juos jie pasirengę sumokėti aukso kalnus. Taip įsitraukiama į pavojų ir meilės kupiną kelionę.
Deja, Filipinuose filmuotas filmas nesužavėjo nei kritikų, nei publikos, Salingerio kaip aktoriaus karjeros jis neišgelbėjo, tačiau iš aktoriaus pavertė nepriklausomu filmų prodiuseriu. Tiesa, dar pasirodydavo ir ekrane, tačiau tai buvo jau tik antraplaniai, charakteriniai vaidmenys. Tarp jų buvo ir vykusių filmų, kaip fantastinė drama su Robinu Williamsu „Kur nuneša sapnai“ (What Dreams May Come, rež. Vincent Ward, 1998), bet šalia buvo ir apgailėtini tiesiai tik įrašais platinti filmai su Steavenu Seagalu (Black Dawn, rež. Alexander Gruszynski, 2005; Pistol Whipped, rež. Roel Reiné, 2008).
Paskutinį lig šiol vaidmenį atliko ir Lietuvoje rodytame veiksmo filme „Ledo kelias“ (Ice Road, rež. Jonathan Hensleigh, 2021) su Liamu Neesonu. Filmų prodiuserio karjera buvo ženkliai stabilesnė, nors pasaulinių hitų ar klasika tapusių filmų taip ir neprodiusavo, tačiau ir skųstis nebuvo itin kuo.
Matthew aktyviai kaip kino prodiuseris darbavosi iki 2010 m., iki savo tėvo J. D. Salingerio mirties. Po jos kino pasaulį iš dalies pakeitė į literatūros. Kitaip nei sesuo, apie savo tėvą ir gyvenimą su juo išleidusi skandalingą atsiminimų knygą, Matthew per daug apie savo santykius su tėvu neatvirauja.
Sūnus atsidėjo jo kūrybos palikimui, rūpinasi kūrinių teisėmis bei tuo, kad jie toliau būtų spausdinami pagal griežtas tėvo nustatytas taisykles. Visgi kai ką sūnus pasiruošęs ir sulaužyti – yra pasiryžęs padaryti pasauliui prieinamus visus Salingerio parašytus ir neskelbtus kūrinius. Šis darbas dabar ir suryja didžiąją laiko dalį.
Kadangi J. D. Salingeris nieko nepublikavo nuo 1965-ųjų, o rašė iki paties gyvenimo galo, manoma, kad nepublikuotiems jo kūriniams gali prireikti ir keliasdešimties tomų, panašu, jog darbas dar gali užtrukti. Ką gali žinoti, gal tarp tų neskelbtų raštų bus dar koks sakinėlis ir apie Sudargo Hymaną ar Tauragės Simoną.
[i] J. D. Salinger. Rugiuose prie bedugnės (vert. Povilas Gasiulis), Vilnius, 2007, p. 6.
[ii] Kenneth Slawenski. Dž. D. Selindžeris: pakylėtas gyvenimas (vert. Elena Laimutė Gylienė), Vilnius, 2013, p. 377.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
