Prieš kurį laiką jau rašėme apie fikcinius lietuvių kilmės personažus kine, o rašydami žadėjome tęsinį, štai jį ir publikuojame, skelbiame dar keturias istorijas apie fikcinius lietuvius ekrane. Prižadame – bus daugiau!
I. Pasimetusi šalis, raidė ir filmas
1917-ų metų rugsėjį Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė lietuvininkų“ publikuota filmo apžvalga pavadinimu „Lietuva“ kinematografuose“. Apžvalga pakankamai įdomi ir iškalbinga, jog ją pacituotume visą, kalbą paliekame netaisytą[i]:
„Dabar New Yorko kinematografuose (judamuosiuose paveiksluose) galima pamatyti amerikietiškai komišką gana gražų 5 relėse [kino juostos ritėse – A. D.] kinematografišką veikalą „The Yankee Way.“ To veikalo siužetas toks: // Tulas Chicagos skerdyklų savininkas užpykęs ant savo sunaus [akt. George Walsh – A. D.] už muštynes viešbutyje nusiunčia jį į Lietuvą. Jis nuvyksta gyvulių supirkinėti, sutinka tenai amerikietį degtinės pardavinėtoją. Pagaliau su pastarojo pagalba dasigauna į Lietuvos karalaitės kambarius. Ta Lietuvos karalaitė Aleksia [akt. Enid Markey – A. D.] pirmiau buvo inkognito Chicagoje ir dėl jos jis sukėlęs muštynes. Tas Lietuvos karalaitę suartina su tuo yanke ir ji į jį įsimyli. Karės ministeris peršasi prie Lietuvos karalaitės Aleksės, bet tai atmetus jo ranką, sukelia revoliuciją. Yankė apvaldo revoliucijonierius ir vėl užsodina karalaitę ant Lietuvos sosto ir apsiveda su ja. // Kaip ir reikia viskas figuruoja: ir Lietuvos ministeriai, ir lietuviška kariuomenė ir karalaitės palociai, viešbučiai. Neapeitas ir Amerikos ambasadorius Lietuvoje. // Veltui žiūrėtojas jieško ko nors lietuviško. Apart Lietuvos vardo, tenai nieko nesuras. Anot pačio autoriaus ir pati Lietuva esanti ne kur kitur, kaip tik Balkanuose. Tą neišteisina nei tas, kad veikalas amerikietiškai komiškas. Žinoma, lietuviams nuo to nei šilta nei šalta. // Viena tik galėtume pastebėti, tai yra tą, kad prie didelio kinematografo išsivystymo stokuoja užimančių veikalų. O lietuviškuose mytuose ir istoriškuose nuotikiuose daug guli medžiagos, kuri, kiek mums žinoma, noriai būtų sunaudota, jei tik atsirastų žmonės, kurie tuom panorėtų užsiimti. Iš to lietuviams būtų didelė nauda“.
Kaip matyti, apžvalgos autorius buvo kiek nusivylęs filmu ir realių, o ne aiškiai butaforinių lietuviškų motyvų trūkumu jame. Visgi ankstyvas „Fox“ kino studijos filmas „Jankio kelias“ (The Yankee Way, rež. Richard Stanton, 1917) kino istorija besidominčio lietuvio negali nedominti. Tai tikriausiai būtų pirmasis didelis vaidybinis Holivudo filmas, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje, nesvarbu, jog nieko bendro su tikra Lietuvos padėtimi filmas neturėjo, o taip pavadintą šalį įkūrė kažkur „Balkanuose“.
Tik pagalvokite – filmas apie Lietuvą išleistas kone pusmečiui likus iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 vasario 16-tą. Filmas, kuriame rodoma Lietuvos karalaitė, nors Wilhelmas von Urachas karaliumi Mindaugu II Lietuvos tarybos bus paskelbtas tik po metų – 1918-ųjų liepą. Ką jau kalbėti apie Lietuvos ministrus (kad ir keliančius revoliucijas), kariuomenę, net JAV ambasadorių (reiškia šalis diplomatiškai pripažinta!) – Holivudas Lietuvos nepriklausomybę atkūrė ir įtvirtino gerokai prieš tai, nei tai buvo padaryta realybėje. Skamba nuostabiai, gal net per daug neįtikinančiai, jog tai būtų tiesa…
Deja, šiandien šių kinematografinių lietuviškų palocių neturime galimybės išvysti. Tiek originali filmo versija, tiek 1920 m. perleistoji pavadinimu „Išplauk arba nuskęsk“ (Sink or Swim) yra laikomos dingusiomis – tai nieko stebėtino, šiandien prarastais laikomi daugiau nei 80 proc. pirmaisiais kino istorijos dešimtmečiais sukurtų filmų. Visgi nenusiminkite, yra būdų apie filmą atkapstyti daugiau informacijos. Tam mums gali padėti to meto kino spauda, pavyzdžiui, masyvūs JAV kino industrijai skirti žurnalo „The Moving Picture World“ numeriai, ten publikuotos naujienos apie kuriamus filmus, kino verslo sandorius, inovacijas, naujų filmų apžvalgos.
Ir tikrai, 1917-ųjų numeriuose galime rasti net kelias publikacijas, skirtas filmui „Jankio kelias“, tik maža bėdelė… nė vienoje iš jų neminima Lietuva. Vietoje jos publikacijose minima „maža Balkanų karalystė“ Litūnija. Angliškus pavadinimus skiria tik viena dingusi raidė – Lithuania ir Lithunia, tiesa publikacijose iš 1920 m., perleidus filmą, randama ir kita karalystės pavadinimo versija – Lithoonia.
Panašu, jog filme Lietuvos visai ir nebuvo, tiesiog išgalvotai Valkanų karalystei parinktas labai jau lietuviškai skambantis pavadinimas, o filmą apžvelgę Amerikos lietuviai jame pamatė tai, ką norėjo – laisvą, nepriklausomą Lietuvą. Negali jų kaltinti, lingvistinių panašumų netrūko – „Lithuania“ ir „Lithunia“, „Baltic“ ir „Balkan“, gal filmo autoriai net kur buvo nugirdę tuo metu gana egzotišką Lietuvos pavadinimą ir, truputį jį pakeitę, panaudojo ekranui?
Ilgainiui praktika klasikinio Holivude filmuose, kurių veiksmas vyksta Europoje rodyti išgalvotas Europos valstybes ir karalystes, turinčias kelių realių, bet kartu ir nė vienos, valstybių bruožus, taps kone visuotine, mat taip Holivudui bus daug lengviau apsiginti nuo skirtingų Europos valstybių kaltinimų jiems, neva savo filmais jie žeidžia šios valstybės autoritetą, istoriją ar kultūrą.
O filmo „Jankio kelias“ perskaitymo klaida pasirodė ilgaamžė, net ir šiandien daugelyje internetinių svetainių nurodoma, jog filmo veiksmas vyksta Lietuvoje, Balkanuose, šį kartą išgalvotai karalystei pavadinimas paimtas pernelyg artimas kitai, tuo metu taip pat tik fantazijose laisvai ir savarankiškai šaliai. Tuo tarpu mes einame ieškoti Lietuvos kituose filmuose.
II. Pirmieji „Oskarai“ lietuviškiems motyvams
Laikraščio „Vienybė lietuvininkų“ autoriaus, apžvelgusio filmą „Jankio kelias“,
teiginys, jog Lietuvoje yra istorijų ir motyvų, kurie galėtų pradžiuginti kino kūrėjus Amerikoje, nebuvo iš piršo laužtas. Tuo įsitikinti buvo galima 1929-ųjų gegužę, kai JAV Kino meno ir mokslo akademija suorganizavo pirmąją savo apdovanojimų – „Oskarų“ – teikimo ceremoniją.
Ceremonijoje vertinti 1927–1928 m. ekranus pasiekę filmai, o geriausiu tarp jų pripažintas tos pačios „Fox“ studijos filmas, kurio sukūrimo istorijoje galima rasti ir gabalėlį Lietuvos – „Saulėtekis: dviejų žmonių daina“ (Sunrise: A Song of Two Humans, rež. Friedrich Wilhelm Murnau, 1927).
Tiesa, „Saulėtekyje“ minimos Lietuvos taip pat nerasime. Jo pradžios titruose teigiama, jog jo istorija nevyksta niekur, o kartu vyksta visur, filmo veiksmo vieta, o taip pat ir personažų vardai, neįvardinami, aktoriai vaidina „vyrą“, „žmoną“, „moterį iš miesto“ ir pan. Tačiau tiruose neslepiama, jog jis paremtas vokiečių rašytojo Hermanno Sudermanno kūryba.
Reklamose Tilžė nufotografuota iš kitos, 1923-1939 m. Lietuvos valdytos, Nemuno pusės
Hermannas Sudermannas (1857–1928) gimė dabartinės Lietuvos teritorijoje, Macikų kaime, Šilutės rajone. Rašytojo gimimo metu kaimas įėjo į vokiškas Rytų Prūsijos žemes ir vadintas „Matzicken“, tačiau daugelis vokiečių valdomo krašto, žinomo kaip Mažoji Lietuva, valstiečių mokėjo lietuvių kalbą, skyrėsi tiek nuo vokiečių, tiek nuo už sienos – Rusijos imperijos sudėtyje likusių didžialietuvių. Mažosios Lietuvos gyventojų, lietuvininkų kasdienybė, kultūra – dažnas Hermano Sudermanno kūrinių motyvas, bene ryškiausiai atsiskleidžiantis 1917 m. publikuotame rašytojo novelių rinkinyje „Lietuviškos istorijos“ (Litauische Geschichten).
Šiame rinkinyje publikuota ir novelė „Kelionė į Tilžę“, tapusi filmo „Saulėtekis“ literatūriniu pagrindu. Novelėje pasakojama apie Klaipėdos krašto žvejį Ansą Balčių, jo žmoną Indrę bei iš miesto – Tilžės (dab. Sovietskas) – atvykusią turtingą našlę Martą. Trys žmonės – trys meilės trikampio kampai. Marta ir Ansas yra užmezgę romaną, miestietė vilioja žvejį bet kokiais būdais palikti savo žmoną, Ansas nusprendžia imituoti nelaimingą atsitikimą ir nuskandinti savo sutuoktinę. Kartu su žmona išplaukia į Tilžę, o grįžti planuoja jau tik vienas. Tačiau kelionės metu atgimusi sutuoktinių meilė pakeičia Anso planus, deja, bet meilė negali pakeisti atšiaurios gamtos…
Novelės publikavimo metu Hermannas Sudermannas buvo jau plačiai pripažintas Vokietijos rašytojas, jo kūrinius skaitė daugelis, tad nenuostabu, jog jie buvo žinomi ir legendiniam vokiečių kino režisieriui, žymųjį siaubo filmą „Nosferatu: siaubo simfonija“ (Nosferatu – Eine Symphonie des Grauens, 1922) pastačiusiam, Friedrichui Wilhelmui Murnau (1888–1931). Režisierius taip pat buvo pažįstamas su Lietuva – Didžiojo karo metais, Vokietijos kariuomenei užėmus dalį carinės Rusijos teritorijų, taip pat ir Lietuvą, tuo metu karinėse pajėgose tarnavęs F. W. Murnau ilgam laikui buvo dislokuotas Lietuvoje.
Vokietijoje kurtais filmais režisierius stebino visą kino pasaulį, jis buvo vienas iš vokiečių ekspresionizmo kine pradininkų. Netikėti planai, išlaisvinta ir judanti kamera, išraiškinga scenografija ir apšvietimas sudomino ir Holivudo studijų vadovus – jie persiviliojo talentingą vokiečių režisierių į Ameriką. „Saulėtekis“ buvo F. W. Murnau debiutinis filmas Holivude, pirmojoje „Oskarų“ ceremonijoje įvertintas ne tik kaip geriausias filmas (kartu apdovanotas ir filmas „Sparnai“ (Wings, rež. William A. Wellman, 1927), mat tuo metu geriausiais skelbti filmai dviejose tolygiose kategorijose, netrukus jos buvo sujungtos į vieną), bet ir už geriausią operatoriaus darbą. Deja, F. W. Murnau karjera Holivude buvo trumpa – po ketverių metų, 1931-aisiais, talentingas režisierius žuvo tragiškoje automobilio katastrofoje, tačiau H. Sudermanno novelė „Kelionė į Tilžę“ ekrane gyvavo dar ilgai.
Originaliu pavadinimu novelę 1939 m. nacistinėje Vokietijoje pastatė vienas iš žymiausių vokiečių kino propagandistų – Veitas Harlanas. Filmo „Kelionė į Tilžę“ (Die Reise nach Tilsit, rež. Veit Harlan, 1939) personažai, kitaip nei „Saulėtekio“, jau turėjo vardus. Tačiau pastarieji vėl neatspindėjo mažosios Lietuvos gyventojų. Ansas filme suvokietintas į Endriką (akt. Frits van Dongen), Indrė tapo Elske (vaidino režisieriaus žmona Kristina Söderbaum), o vilioklė miestietė Marta tapo lenke Madlina Sapierksa (akt. Anna Dammann).
Viskas aišku – naciai nebūtų naciai, jei į istoriją nebūtų prikišę rasistinės propagandos. Taigi lietuvininkai čia suvokietinti, o arijišką šeimos židinį drasko sukta slavė. Visgi juosta filmuota Mažojoje Lietuvoje – Kuršių nerijoje, Tilžėje. Filmo kūrimo darbai sutapo su 1939 m. kovą nacistinės Vokietijos įvykdytu Klaipėdos krašto anšliusu. Drama pradėta filmuoti Vokietijai priklausiusioje Kuršių nerijos dalyje, tačiau naciams užėmus Klaipėdos kraštą filmavimo geografija praplėsta, tad galutinėje filmo versijoje galima išvysti ir 1923–1939 m. Lietuvos valdytą Nidą. Tai – vėl propaganda, Klaipėdos krašto „sugrąžinimo“ į Vokietiją motyvai plačiai naudoti filmo reklaminėje kompanijoje bei simboliškai papildė filmo turinį – juk į Vokietijos globą grįžę „vokiški“ žvejai tikrai čia bus saugūs nuo visokių lenkiškų Madlinų. Kraštą užėmę naciai gimtuosiuose Sudermanno Macikuose įkūrė koncentracijos stovyklą, ja vėliau naudojosi ir sovietai. Dėl skaudžios tematikos filmo nenorėta rodyti nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau jis gana sėkmingai demonstruotas Antrojo pasaulinio karo metais, kai Vokietija pasiglemžė ne tik Klaipėdos kraštą, bet okupavo ir likusią Lietuvos teritoriją.
Originalūs novelės personažų vardai ekrane pasirodė tik 1969-aisiais, kai Vakarų Vokietijoje pastatytas televizijos filmas „Kelionė į Tilžę“ (rež. Günter Gräwert, 1969), lig šiol ištikimiausia šio literatūrinio kūrinio ekranizacija. Novelę taip pat ekranizavo ir lietuviai, 1980-aisiasi kino teatrus pasiekė režisieriaus Arūno Žebriūno filmas „Kelionė į rojų“. Ansą čia vaidino Algirdas Latėnas, Indrę – Rimanta Krilavičiūtė, Martą – Eglė Gabrėnaitė. Savo pasirodymo metu žiūrovus filmas galėjo nustebinti kai kuriomis gana erotiškomis sovietų Lietuvos kino ekranams scenomis. Tais pačiais metais pagal novelę sukurta ir kompozitoriaus Eduardo Balsio opera „Kelionė į Tilžę“, dar ir šiandien atliekama scenoje.
Į ekranus perkeltos buvo ir kitos Hermano Sudermanno lietuviškos istorijos – „Jonas ir Erdmė“ (Jons und Erdme, rež. Victor Vicas, 1959), „Mikas Bumbulis“ (Miks Bumbullis, rež. Günter Gräwert, 1971), tačiau „Kelionė į Tilžę“ tarp jų yra populiariausia, tai ir apskritai vienas populiariausių, ilgaamžiškiausių ir daugiausiai ekranizuotų rašytojo kūrinių.
III. „Raudonojo spalio“ kapitonas
Su jūra susijęs ir kitas fikcinis kino personažas – Markas Ramijus, sovietų atominio povandeninio laivo „Raudonasis spalis“ kapitonas. „Vilniaus mokytoju“ vadinamas lietuvių kilmės kapitonas nusivylė sovietų santvarka ir po žmonos mirties su grupe kitų karininkų nusprendė pabėgti iš SSRS į JAV. Bėga jis netuščiomis, o su dovanomis – eksperimentine tyliąja pavara aprūpintu povandeniniu laivu „Raudonasis spalis“. Tačiau Šaltojo karo metais net amerikiečiams neaišku, ar sovietų kapitonas siekia pabėgi iš SSRS, ar išprotėjo ir nori užpulti Ameriką taip išprovokuojant Trečią, atominį, pasaulinį karą. Pabėgusį laivą imasi medžioti ne tik visas sovietų laivynas, bet ir dėl kapitono tikslų abejojantys amerikiečiai.
Marko Ramijaus personažą filme „Raudonojo spalio medžioklė“ (The Hunt for Red October, rež. John McTiernan, 1990) įkūnijo žymusis Džeimso Bondo aktorius – Seanas Connery (1930–2020). Holivudo filmas apie iš SSRS siekiantį pabėgti lietuvį pasirodė, atrodo, simboliniu metu – į JAV kino ekranuos išėjo 1990-ųjų kovo pradžioje. Neprabėgus nė dviem savaitėms, kovo 11-tą, Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Taigi, paskui fikcinį kapitoną Marką Ramijų kartu iš SSRS bėgo ir visa Lietuva. Būtent lietuviška kapitono tapatybė, be kitų ženklų, filme CŽV analitikui Džekui Rajanui (akt. Alec Baldwin) ir leidžia suprasti, jog kapitonas siekia pabėgti iš SSRS, o ne užpulti JAV.
Filmas „Raudonojo spalio medžioklė“ gal ir pasirodė lūžiniu Lietuvos valstybei laiku, savotiškai kino ekrane atspindėjo pasaulio politikoje vykstančius pokyčius, tačiau kapitono Marko Ramijaus personažas pasirodė tuomet, kai apie nuo sovietų nepriklausomą Lietuvą svajoti buvo dar gana drąsu.
Personažas buvo amerikiečių politinio ir šnipų trilerio meistro, rašytojo Tomo Clancy (1947–2013) išmonės vaisius, o debiutinis rašytojo romanas „Raudonojo spalio medžioklė“ išleistas dar 1984-ais metais. Netrukus savo romanais apie Šaltojo karo žvalgybų žaidimus, modernias JAV karines operacijas sulaukė plataus pripažinimo ir komercinės sėkmės. Į rašytojo kūrybą dėmesį greitai atkreipė ir Holivudas, tačiau niekas populiaraus romano nenorėjo ekranizuoti, mat jis visiems atrodė per daug sudėtingas ir painus, prireikė kone dvejų metų, kol filmo „Raudonojo spalio medžioklė“ prodiuseriui pavyko užsitikrinti studijos „Paramount“ finansavimą. Jai rizika tikrai atsipirko – filmas puikiai sutiktas tiek kritikų, tiek publikos, tapo šeštu lankomiausiu JAV filmu 1990-aisiais.
Žinoma, filme Tomo Clancy romaną teko supaprastinti, daug ko atsisakyti. Štai romane pateikiamas kiek sudėtingesnis kapitono Marko Ramijaus personažo aprašymas. Sužinome, jog jis yra tik pusiau lietuvis, jo pase tautybė nurodyta „rusas“, gimė ir mokėsi jis Leningrade (dab. Sankt Peterburgas), o „Vilniaus mokytojo“ pravardė jam prilipo pašiepiant jo pusiau lietuvišką kilmę, lietuviška ir rusiška tapatybės čia konfliktuoja, o pabėgimas iš SSRS yra ne tik išsiveržimas iš komunistinės tautų kalėjimo versijos, bet bent iš dalies ir tėvynės išdavystė. Filme viskas paprasčiau – čia Ramijus gerokai lietuviškesnis, ir senelis jį žvejot mokina ne prie Nevos, o prie Neries krantų.
Manoma, jog Marką Ramijų įkvėpė realaus lietuvių kapitono – Jono Pleškio (1935–1993) – istorija. Baigęs Leningrado jūrų karinę akademiją Jonas Pleškys buvo paskirtas ne povandeninio laivo, bet gerokai kuklesnio – povandeninių laivų tenderio (t. y. laivo, skirto povandeninių laivų aptarnavimui, šiuo atveju – karinės baržos) kapitonu. 1961 m. balandį, sugadinęs navigaciją, jog įgula nesuprastų, jis laivą nuplukdė ne į Taliną, kaip reikalavo įsakymas, bet į Gotlando salą Švedijoje, kurioje ir pasiprašė politinio prieglobsčio.
SSRS Jonas Pleškys už akių buvo nuteistas mirti, tapo sovietų žvalgybų dėmesio objektu, tad Vakaruose buvo priverstas slapstytis, kone dešimtmetį gyveno Pietų Amerikoje, čia jam padėjo JAV slaptosios tarnybos, CŽV. Kaip ir Markas Ramijus, Jonas Pleškys buvo nepatenkintas gyvenimu SSRS, šalį vadino melo imperija, jo tėvai pokariu buvo ištremti į Sibirą. Neabejotina, jog puikiai Šaltojo karo istoriją išmanęs Tomas Clancy žinojo ir Jono Pleškio istoriją, tik ją gerokai pagrąžino, pavertė eilinio laiviūkščio kapitoną galingo, slapto, povandeninio laivo vadu.
Romane ir filme amerikiečiai visai būdais siekai perimti šį laivą, tam kuria sudėtingus planus, o realybėje J. Pleškio laivas buvo greitai grąžintas sovietams, mat jokių karinių paslapčių ten nė su žiburiu nebūtum radęs. Tikresnė šio kapitono gyvenimo versija įamžinta 1999 m. režisieriaus Henriko Šablevičiaus dokumentiniame filme „Pasmerktas mirti“. Lietuvos žiūrovams taip pat bus puikiai pažįstama kapitono Jono Pleškio sesuo – žymi scenos ir ekrano aktorė Eugenija Pleškytė (1938–2012).
Jonas Pleškys-Markas Ramijus nebuvo vienintelis. Lietuvių pabėgimo iš SSRS istorijos įkvėpė ir daugiau filmų. Štai 1978-aisiais JAV televizijoje pasirodė vaidybinis filmas „Simo Kudirkos pabėgimas“ (The Defection of Simas Kudirka, rež. David Lowell Rich, 1978), pasakojęs lietuvių jūreivio Simo Kuridkos (1930–2023) pabėgimo iš SSRS istoriją. Tuo tarpu 1970-aisiais tėvo ir sūnaus – Prano ir Algirdo Brazinskų – įvykdytas kruvinas „Aeroflot“ keleivinio lėktuvo užgrobimas įkvėpė filmą „Pabėgimas į saulę“ (Escape to the Sun, rež. Menahem Golan, 1972), kuriame grupė SSRS žydų taip pat siekia pabėgti iš šalies užgrobdami lėktuvą, filme vaidino ir Joniškyje gimęs aktorius Laurence Harvey.
IV. Prahos golemas Lietuvoje
Šiandien pasaulyje gerai žinomas pasakojimas apie dažniausiai iš žemių ar molio sukurtą ir maginiu būdu gyvenimui prikeltą antgamtišką būtybę – golemą. Ši istorija mus pasiekia iš žydiškos tautosakos. Skirtingi istorijos variantai skaičiuoja jau kone tūkstantmetį. Tačiau geriausiai pažįstamas Prahoje XVI amžiuje rabino Jehudos Levi ben Becalelio sukurtas golemas. Legendą apie jį visame pasaulyje išpopuliarino čekų rašytojo Gustavo Meyrinko romanas „Golemas“ (Der Golem, 1915, lietuviškai 2005), Vokietijoje režisieriaus Paulo Wagnerio sukurta nebylių kino filmų trilogija – „Golemas“ (Der Golem, rež. Paul Wegener, Henrik Galeen, 1915), „Golemas ir šokanti mergelė“ (Der Golem und die Tänzerin, rež. Rochus Gliese, Paul Wegener, 1917), „Golemas: kaip jis atėjo į pasaulį“ (Der Golem, wie er in die Welt kam, rež. Paul Wegener, Carl Boese, 1920) – kuri šiandien laikoma itin svarbia ankstyvojo Vokietijos vaidybinio kino istorijai bei, kaip ir čia jau minėto F. W. Murnau kūriniai, padėjo formuoti vokiškojo kino ekspresionizmo veidą. Vėliau istorija ekranizuota dar ne kartą.
Praha buvo svarbus žydų gyvenimo ir kultūros centras, nenuostabu, jog ir Prahos golemas tapo tokiu populiariu. Tačiau svarbiu judaizmo centru buvo ir Vilnius, čia taip pat kalbėta apie vietos žydų mąstytojų bandymus kurti savo golemą. Teigiama, jog golemą jaunystėje norėjo sukurti ir žymusis Vilniaus Gaonas, XVIII amžiuje gyvenęs rabinas Elijas ben Saliamonas Zalmanas, tačiau dieviškos apvaizdos ranka perspėjo jį apie tokio kūrinio keliamus pavojus ir uždraudė tai daryti. Gal todėl, jog golemo jis nesukūrė, ir pasaulio kinematografe Lietuva ir golemas retai atsiduria viename filme. Na, bent jau iki visai neseniai…
2018 m. ekranus pasiekė Izraelio kūrėjų siaubo filmas „Golemas“ (rež. Doron Paz, Yoav Paz, 2018), kuris žinomą legendą, bent jau ekrane, perkėlė į Lietuvą. Filmo pradžioje matome užrašą tvirtinantį, jog veiksmas vyksta „Lietuvoje, 1673 m.“. Tiesa, vyksta jis ne Vilniuje, kuriame po pusšimčio metų gims išmintingasis Gaonas, bet neįvardintame, pievų ir miškų apsuptame, plačiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės štetle. Ir sukuria golemą čia ne barzdočius išminčius, o protinga tačiau nepaklusni moteris – vietos rabino sūnaus žmona Hana (JAV ir Izraelio aktorė, dainininkė Hani Furstenberg).
Golemas tampa štetlo žydų bendruomenės išsigelbėjimu, mat ją terorizuoja vietinis žemių valdytojas – Vladimiras (ukrainiečių aktorius Oleksejus Tritenko), jis žydus kaltina užtraukus marą, neva aplinkui visis miršta, o jie lieka sveiki. Vladimiras iškelia ultimatumą – arba žydai išgydo maru užsikrėtusią jo dukrą, arba jis sulygins su žeme visą štetlą. Štai ir prireikia kaimui golemo pagalbos, tik jis neįprastas mūsų akiai – visai ne didelis molio luitas, o mažas berniukas. Pasirodo, jog Hana kaip golemą prikėlė kadaise mirusį savo mažametį sūnų…
Filme minimą Lietuvą reiktų suprasti platesniame LDK žemių kontekste, ir filmuotas jis 2017-ųjų vasarą ne kur kitur, o Ukrainoje, šalia Kyjivo, į kurią kadaise buvo atvykę lietuvių kunigaikščiai. Lietuviui žiūrovui gali kilti dvejonių – šiandien esame pamėgę apie to laikotarpio Lietuvą kalbėti kaip apie laisvės, sugyvenimo ir tolerancijos šalį, o čia – antisemitizmas, prievarta, neteisybė.
Nereikia būti naiviems, iki šiandienos laisvės ir tolerancijos tuomet buvo toli, o gyvenime pasitaikydavo visko, kas jau kas – tikrai ne laisvė ir tolerancija gynė to meto valdovus žygiuot į kitus kraštus ir plėsti valstybės ribas, netrūko Lietuvos istorijoje ir imperinių ambicijų, ir kolonializmo politikos. Antra vertus, nereikia žiūrėti ir per rimtai – šis filmas pramoginis kūrinys, nors ir gerai sutiktas Izraelio kritikų, tačiau techniniu išpildymu gerokai nusileidžiantis panašiems Holivudo filmams. Kartu jis ir geras priminimas, jog įvairių neišnaudotų temų Lietuvos kinui dar tikrai netrūksta, gal metas filmą apie golemą filmuoti ir Vilniuje?
[i] Už pasidalintą informaciją dėkoju Juozapui Blažiūnui.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
