Per beveik penkerius straipsnių ciklo „Lietuviai pasaulio ekranuose“ gyvavimo metus jame jau aprašiau nemažai su Lietuva susijusių ekrano aktorių, kino režisierių, kitų kino industrijos darbininkų. Visgi nemeluosiu – sudėtingiausia rašyti apie tuos kino industrijos asmenis, kurie yra gerai žinomi Lietuvoje, kaip „savi“ – lietuviai.
Gal todėl žymiajam Holivudo režisieriui, tokių kino hitų kaip fantastinė trilogija „Atgal į ateitį“ (Back to the Future, 1985–1990) ar „Forestas Gampas“ (Forrest Gump, 1994), Robertui Zemeckiui teko laukti net 35-osios straipsnių ciklo dalies. Juk ką čia naujo dar galima pasakyti?
„Lietuvį“ režisierių ir taip žino visa Lietuva! Tikra istorija – devyniasdešimtaisiais, vaikystėje draugei žiūrint „Atgal į ateitį“, jos tėtis jau ragino vaiką įsiminti režisieriaus pavardę, mat jis – lietuvis.
Veikiausiai todėl ir dažnas lietuvis režisieriaus pavardę taria ne kaip amerikietis – Zemekis, o natūraliai kaip jam išeina, taip, kaip parašyta – Zemeckis! Visgi pastarasis tarimas nėra originalus. Su Lietuva režisierius susijęs per savo senelius iš tėvo pusės, o jo senelio pavardė buvo Žemeckis. Emigravus į JAV varnelė nuo „Ž“ raidės pasimetė, o raidės „c“ amerikiečiai netarė, tai tariant ir išėjo – Zemekis.
Būsimo režisieriaus senelis Kazimieras Žemeckis (1877–1960) gimė Beržėnų kaime, dab. Joniškio rajone, jo tėvas Jurgis nurodytas darbininku. Įkopęs į trečią dešimtį Kazimieras persikėlė į arčiau Žagarės miesto esantį Bružo kaimą. 1904 m. gegužę Senosios Žagarės Romos katalikų bažnyčioje vedė iš tos pačios Žagarės kilusią Marijoną Dantaitę (1885/7–1945). Lietuvoje, 1906-aisiais, gimė ir pirmasis poros vaikas – mergaitė vardu Marija. Tačiau Roberto Zemeckio tėvas, penktasis, jauniausiais Kazimiero ir Marijonos vaikas, Alfonsas (1914–1998) pasaulį išvydo jau Jungtinėse Amerikos Valstijose. Gimė Roselando rajone Čikagoje ir automatiškai tapo JAV piliečiu.
Nežinoma, kas paskatino Žemeckius 1911-aisiais per Liepoją išvykti į JAV. Veikiausiai kaip ir daugelį to meto lietuvių – geresnio gyvenimo paieška, nors JAV jis tikrai nebuvo rožėmis klotas. Kazimierą gelbėjo tai, jog mokėjo dirbti su medžiu – darbavosi staliumi traukinio vagonų dirbtuvėse. Tose pačiose dirbtuvėse darbavosi į JAV taip pat emigravęs ir jo brolis Vincentas. Darbininku buvo ir Roberto tėvas Alfonsas, vėliau režisierius ne viename interviu yra prisiminęs, jog jo vaikystė buvo gana kukli – na, bent jau šitai Robertas Zemeckis ištaisė su kaupu, sėkmė Holivude režisierių pavertė multimilijonieriumi.
Jei per tėvo liniją R. Zemeckis lietuvis, tai per motinos – italas. Režisieriaus mama Rosa (JAV tapusi – Rose) Nespeca (1919–2010) gimė dar Italijoje, Askoli Pičeno (Ascoli Piceno) mieste. Alfonsas ir Rose susituokė po Antrojo Pasaulinio karo, 1949-aisiais. Pirma, 1952-aisiais susilaukė sūnaus Roberto, o vėliau ir dukters Carol. Sūnus yra juokavęs, jog tokia lietuvio ir italės kombinacija yra labai jau čikagietiška. Iš tiesų, mieste buvo didelės abiejų tautybių emigrantų bendruomenės. Nežinia, kokią įtaką Robertui vaikystėje darė italų kultūra, tačiau lietuvių nebuvo didelė. Lietuvoje gimusi senelė pasaulį paliko dar prieš vaikui jį išvystant, senelis – vaikystėje. Tiesa, būsimasis režisierius dar girdėjo jį kalbant lietuviškai, bet pats kalbos neišmoko. Visgi tarp italų ir lietuvių yra vienas ryškus bendras dėmuo – katalikybė.
Toliau jau skamba kaip anekdoto pradžia – lietuvio ir italės vaikas airių katalikų mokykloje. Katalikiškas auklėjimas veikiausiai vienijo Zemeckį su daugeliu kitų lietuvių emigrantų vaikų JAV. Tačiau Robertas pirmąsias aštuonias mokyklos klases, pradinį išsilavinimą, JAV gavo griežtoje airių katalikų mokykloje, kurioje kiekviena mokslo diena prasidėdavo pamaldomis. Vėliau, interviu paprovokuotas komiko bei žinomo religijų kritiko Billo Maherio, Robertas Zemeckis atviravo, jog ši patirtis jam tikrai nepatiko…
Užuovėjos ieškojo fantazijų pasaulyje. Zemeckių namuose nebuvo daug meno – šeima neidavo į teatrą, koncertus, svetainėje nestovėjo didelė knygų spinta, tačiau namuose buvo televizorius, jis ir tapo tuo langu į platesnį pasaulį. Nuo mažens žavėjosi mokslinės fantastikos ir siaubo filmais, ypač jų specialiaisiais efektais – spėliojo, kokiu būdu filmų kūrėjai ekrane sukuria neįtikėtinas scenas. Neišdildomą įspūdį jaunuoliui paliko ir pirmasis per televiziją transliuotas britų grupės „The Beatles“ pasirodymas JAV. Būtent per televiziją sužinojo, jog egzistuoja ir mokyklos, kuriose ruošiami kino kūrėjai, o kartu su tėvu pažiūrėjęs filmą apie romantiškus nusikaltėlius „Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde, rež. Arthur Penn, 1962) ir pats užsibrėžė tokiu kino kūrėju tapti. Simboliška, jog filmo „Boni ir Klaidas“ režisieriaus Arthuro Penno tėvai į JAV taip pat atvyko iš dabartinės Lietuvos teritorijos – buvo žydai iš Zarasų.
Roberto tėvai sūnaus sprendimu nebuvo sužavėti ir bandė jį atkalbėti nuo nerealių kino industrijos svajonių. Tačiau sūnus buvo užsispyręs. Tiesa, kelias į kiną nebuvo lengvas. Pirma kino meno mokėsi Šiaurės Ilinojaus Universitete gimtojoje valstijoje, vasarą uždarbiavo montuodamas naujienų reportažus ir reklamas, studijose padėjo ir paaugliški pasižaidimai su tėvų turėta 8-ių milimetrų kino kamera. Tačiau ir kvailiui aišku, jog JAV kino centras ne koks Ilinojus, o Kalifornija, Holivudas. Į jį, tiksliau Pietų Kalifornijos Universiteto Kino menų mokyklą, ir taikėsi patekti jaunuolis. Čia jau laukė visai kita epopėja – jei stojamiesiems atsiųstas rašto darbas ir vaizdo klipas pagal „The Beatles“ dainą kino mokyklai patiko, tai žemi mokslo balai universiteto nesužavėjo. Jaunuoliui teko gerai pamalti liežuviu, kol galiausiai „pardavė“ save ir tapo šios, prestižinės kino institucijos studentu. Parduoti save turi mokėti kiekvienas geras Holivudo kūrėjas, ir R. Zemeckis jau būdamas studentu įrodė, kad jo laukia šviesi ateitis.
Universitetas nesuklydo – jau studijuodamas Zemeckis pasižymėjo. 1975-aisiais buvo apdovanotas, pirmasis savo alma mater, neseniai (1973 m.) JAV kino meno ir mokslo akademijos sukurtuose Studentų filmų apdovanojimuose, gavo studentišką „Oskarą“. Universitete susidraugavo su kitu studentu – scenaristu Bobu Galeu, kartu dirbo su daugeliu ankstyvųjų savo filmų, tame tarpe ir su „Atgal į ateitį“ trilogija. Užmezgė pažintis ir su į universitetą pristatyti naujų savo filmų iš šalia esančių Holivudo studijų atvykstančiais jaunais kino profesionalais – režisieriais Johnu Miliumi (dar vienas lietuviškas akcentas!) ir Stevenu Spielbergu.
Būtent pastarasis režisierius tapo tikru Roberto Zemeckio mentoriumi, pirmųjų jo filmų prodiuseriu, artimu ir ištikimu draugu. Tačiau nedaug trūko, jog šiandien Roberto Zemeckio vardas nebūtų taip gerai žinomas, mat pirmieji, Steveno Spielbergo prodiusuoti, R. Zemeckio filmai Holivude buvo nesėkmingi. Tiesa, abu pirmieji R. Zemeckio pilnametražiai filmai, komedija apie Bitlomanijos apimtą JAV „Noriu laikyti tavo ranką“ (I Wanna Hold Your Hand, 1978) ir satyrinė komedija suaugusiesiems apie kapitalizmą ir naudotų mašinų pardavėjus „Naudoti automobiliai“ (Used Cars, 1980) sulaukė puikių kritikų ir žiūrovų atsiliepimų. Bėda, jog tų žiūrovų nebuvo labai daug – abu filmai buvo finansinės nesėkmės, o to Holivudui ir teužtenka, jog ant tavęs padėtų kryžių. „Supratau, jog gali sukurti puikų filmą, tačiau jis bus nieko vertas, jei niekas nenorės jo žiūrėti“, – vėliau sakė režisierius. Šiandien abu filmai laikomi kultiniais, mat dažnai jie būna užmiršti, nustumti į paraštes kitų R. Zemeckio kino hitų.
Holivudas visuomet buvo prietaringas, skaičius „3“ čia dažnai laikytas kone magišku, jei ir trečiasis R. Zemeckio filmas būtų buvęs finansine nesėkme vietos kino sostinėje režisieriui galėjo ir nebelikti. Todėl kurdamas trečiąjį savo filmą, „Indiana Džounso“ įkvėptą romantinę nuotykių komediją „Romanas su brangakmeniu“ (Romancing the Stone, 1984), režisierius nutarė nedirbti su S. Spielbergu, nors šis mielai būtų sutikęs toliau prodiusuoti Zemeckio kūrybą. Holivudo studijose manyta, jog ir trečiasis filmas neatneš pelno, dar net filmui nepasirodžius kitos kino studijos jau pradėjo nutraukinėti anksčiau su R. Zemeckiu sudarytus kontraktus. Tačiau, visų nuostabai, filmas pasirodė itin populiarus! Tapo 6-tu lankomiausiu JAV kino filmu 1984-aisiais metais, ir didžiausiu jį platinusios kompanijos „20th Century Fox“ tų metų kino hitu. Filme nedidelį vaidmenį atliko ir R. Zemeckio žmona, Mary Ellen Trainor, kurią vedė 1980-aisiais.
R. Zemeckio karjera Holivude buvo išgelbėta, o tuomet ir prasidėjo! Režisierius grįžo į S. Spielbergo glėbį, sukūrė beprotiškai populiarią „Atgal į ateitį“ trilogiją; tris „Oskarus“ laimėjusį, gyvus ir animacinius aktorius sujungusį „Kas pakišo triušį Rodžerį“ (Who Framed Roger Rabbit, 1988); šešias „Oskaro“ statulėles nusinešusį „Forestą Gampą“ (1994) ir eilę kitų žinomų kino filmų. Nuo 9-to dešimtmečio vidurio iki pat XXI amžiaus pradžios režisierius Holivudui buvo tikra pinigų spausdinimo mašina, kone viskas, prie ko jis prisidėdavo, virsdavo auksu. Dažname režisieriaus filme buvo galima išvysti pasikartojančius vardus, jis turėjo mėgstamus savo bendradarbius – scenaristą Bobą Galeą, aktorius Tomą Hanksą ir Jodie Foster, praktiškai visų jo filmų garso takelius kūrusį kompozitorių Alaną Silvestrį.
Kaip ir S. Spielbergas, Zemeckis moderniame Holivude atstovauja kone prieš šimtmetį nukaltus Klasikinio Holivudo kino principus. Visi jo filmai – pramoginiai, dažniausiai skirti mėgautis visai šeimai. Svarbiausiais režisieriaus tikslas – ekrane sklandžiai ir įtraukiančiai papasakoti vientisą užbaigtą istoriją, kuri nepaliktų žiūrovui neatsakytų klausimų, neverstų jo mąstyti ar kelti bereikalingų interpretacijų – „Ką čia režisierius tuo norėjo pasakyti?“ Visi kino mechanizmai būtent ir turi būti pajungti įtraukimui į šią istoriją, jos pasakojimui, jei žiūrovas žiūrėdamas R. Zemeckio filmus dėmesį nuo istorijos pradeda kreipti į montažą, kino techniką – tai režisieriaus būtų laikoma nesėkme. Šiuo atžvilgiu R. Zemeckis tikras senamadis!
Tačiau R. Zemeckis yra ir pripažintas kino vizionierius, visą savo karjerą aktyviai laikęs pirštą ant kino technologijų pulso. Tai nestebina – jis kūrė periodu, kai kinas iš fizinio (juostos) formato perėjo į skaitmeninį. Režisieriaus filmuose apstu kinematografiškai sudėtingų scenų (tik įsižiūrėkite į „Foresto Gampo“ pradžią!), naujų kino technologijų pritaikymo pavyzdžių.
Jau debiutiniame filme „Noriu laikyti tavo ranką“ režisierius nepastebimai jungė archyvinę pirmojo „The Beatles“ koncerto JAV vaizdo medžiagą su vėliau paties filmuotais šios grupės imitatorių kadrais. Modernių aktorių inkorporavimą į archyvinius vaizdo įrašus puikiai išnaudojo filme „Forestas Gampas“, kuriame aktoriaus Tomo Hankso personažas spaudžia rankas istoriniams JAV prezidentams, atsiduria žinomus istorinius įvykius užfiksavusiose vaizdo juostose. Visai neseniai panaši technika puikiai panaudota ir lietuviškame filme – Igno Miškinio „Pietinia kronikas“. R. Zemeckis. Jo įkurta „ImageMovers“ kompanija itin aktyviai prisidėjo tobulindama ir Holivude populiarindama skaitmenines judesio fiksavimo (angl. motion capture) technologijas filmų ir animacinių filmų gamybai. 2004-aisiais režisieriaus sukurtas pilnametražis animacinis filmas „Svajonių traukinys“ (The Polar Express, 2004) laikomas vienu iš kertinių filmų šių technologijų sklaidos Holivude istorijoje. Kaip vizionieriškas, naujas technologijas pažabojantis režisierius R. Zemeckis dažnai sulaukia ir akademikų dėmesio – apie jį ir jo kūrybą yra pasirodžiusios knygos ar straipsnių rinkiniai anglų, prancūzų, italų, ispanų kalbomis.
Tačiau technologijos – dviašmenis kalavijas. Vos prieš keliolika metų kurti, tuo metu skaitmeninių technologijų priešakyje buvę, R. Zemeckio filmai – „Svajonių traukinys“, „Beovulfas“ (Beowulf, 2007), „Kalėdų giesmė“ (A Christmas Carol, 2009) – šiandien atrodo kone primityviai. Visa galva nusileidžia tam, ką dabar galime pamatyti įsijungę paprastą kompiuterinių žaidimų konsolę. Tuo tarpu ranka piešti filmo „Kas pakišo triušį Rodžerį“ personažai vis dar atrodo šviežutėliai.
Netrūko ir kontroversijų. Aktoriui Crispinui Gloveriui nesutikus sugrįžti vaidinti į antrąją „Atgal į ateitį“ trilogijos dalį dėl per mažo jam pasiūlyto honoraro, režisierius filme jo personažą „atkūrė“ naudodamas atlikusią pirmosios filmo dalies medžiagą, specialiuosius efektus bei kūno dublerius. Dėl tokio savavališko atvaizdo panaudojimo aktorius studiją padavė į teismą, byla tapo precedentu tobulinant aktorių teisės į jų atvaizdą reguliavimą.
Tuo tarpu dėl mokslinės fantastikos filme „Kontaktas“ (Contact, 1997) kūrybiškai sumiksuotų JAV prezidento Billo Clintono kalbų, režisierius gavo priekaištų iš pačių Baltųjų Rūmų. Pastarieji nerimavo, jog filmo žiūrovas gali tikrai patikėti, kad JAV prezidentas viešai yra pripažinęs kosmoso ateivių egzistavimą.
Tikrą sumaištį sukėlė ir naujausias režisieriaus filmas „Čia“ (Here, 2024). Jame jis panaudojo dirbtinio intelekto (DI) įrankius, kad atjaunintų ar pasendintų aktorių Tomą Hanksą. Tai leido parodyti jo personažą skirtingais daugiau nei 60 metų siekiančio laikotarpio tarpsniais. DI įrankiai tokią kino iliuziją leido sukurti už ženkliai mažesnę kainą, nei būtų atsiėjusios kompiuterinės grafikos specialistų grupės paslaugos, tačiau taip pat sukūrė etinę problemą – apmokant DI naudoti kiti filmai ar vaizdo įrašai su aktoriumi T. Hanksu, kurių teisės nei režisieriui, nei filmą kūrusiai studijai nepriklausė. Apie tai garsiai diskutuota Holivudo spaudoje, tačiau, panašu, jog tvarkingo šios srities teisinio reguliavimo dar teks palaukti. Dabar tai – pilkoji zona.
Kadaise labai populiarus režisierius pastarąjį dešimtmetį išgyveną ne lengviausią kūrybinį periodą. 2018-aisias pasirodęs filmas „Sveiki atvykę į Marveną“ (Welcome to Marwen, 2018) buvo kritikų išpeiktas bei milžiniška finansinė nesėkmė, gan prastai sekėsi ir kitiems po jo kurtiems filmams. Atrodo, jog paprastos, sentimentalios R. Zemeckio pasakojamos istorijos sunkiai sudomina šiuolaikinę publiką, pripratusia prie save pačius komentuojančių metafilmų. Antra vertus, režisierius nesėdi sudėjęs rankų, dirba su nauju projektu, filmu su Jennifer Lopez, kurį turėtų platinti „Netflix“ gigantas. Holivudo diktuojamos mados dažnai ciklinės, gal ir režisieriui dar nusišypsos jaunystės sėkmė.
Ką jau ką, bet sėkmės kainą R. Zemeckis taip pat žino. Kaip teigė, pirmoji santuoka iš dalies iširo dėl sunkumų derinant karjerą ir asmeninį gyvenimą. 2001-aisiais aktorius vedė kitą aktorę, JAV burleskos tyrėją Leslie Harter. Ją taip pat galime išvysti Zemeckio filmuose. Iš pirmos santuokos turi vieną, iš antros – 3 vaikus. 2013-ųjų vasarą su žmona ir vaikais pirmą kartą lankėsi Vilniuje, čia tyrinėjo senamiestį, lankėsi „Žaislų muziejuje“.
Kaip teigė, Lietuvos sostinė jį nustebino savo modernumu, mat galvojo čia rasiąs panašų vaizdą, kokį matė Maskvoje 2000-aisiais. Negailėjo režisierius gerų žodžių ir lietuviškai virtuvei bei cepelinams. Todėl šio straipsnio autoriui tereikia dėti tašką ir konstatuoti – tikrai lietuvis!
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas
