Teko kažkada būti vestuvėse. Tokiose lietuviškose. Konkursai, žaidimai ir panašiai. Pasikvietė vedėjai į aikštelę vieną porą. Damai davė keptuvę ir liepė įsikišti ją tarp kojų. Vyrukui prie diržo pririšo virvagalį su raktu jo pabaigoje. Ir davė užduotį: kuo daugiau kartų pataikyti tuo rakteliu į keptuvės dugną. Humoras tame, kad, bandant tai padaryti, judesiai primena lytinį aktą. Žodžiu, atrodo, kad pisasi! Kiek juoko visiems buvo! Aš net bijojau, kad kokio vyresnio svečio širdelė neatlaikys tokio išbandymo.
Tokie jau tie lietuviai. Jie lygiai tokie pat patvirkę, kaip ir likę pasaulio gyventojai, bet kažkodėl labai mėgsta vaizduotis esą kažkokie dorovingesni ir skaistesni už visus. Išeina toks kaip ir kognityvinis disonansas, kuris, pripažinkim, jau savaime yra juokingas. Pusė lietuviško humoro tuo ir remiasi. Naujausias šios kilnios tradicijos pavyzdys – Tado Vidmanto filmas „Lietuviški svingeriai“.
Šito kūrėjo pristatinėti jau nebereikia. Aš to ir nedarysiu, tik pastebėsiu, kad vardas „Tadas Vidmantas“ kažkuria prasme jau tapo savotišku prekės ženklu. Vien jį išgirdęs, daugiau mažiau supranti, ką gausi. Šiek tiek Setho McFarleno stiliaus dialogų, šiek tiek pavykusių juokų, šiek tiek nepavykusių, ir gerokai daugiau sentimentalumo nei galėtum pamanyti. Kombinacija paprasta, bet veikianti. „Trys milijonai eurų“ iki šiol yra pelningiausias lietuviškas filmas. O juk visi žino, kad pelnas yra vienintelis svarbus dalykas pasaulyje.
Visgi, yra protingų žmonių, kurie sako, kad Tadas prašovė nusprendęs savo naująjį filmą pavadinti taip, kaip pavadino. Atseit, lietuviai ir šiaip tokių temų prisibijo, o, be to, ir „Lietuviškų svingerių“ turinys ne visai atspindi pavadinimą. Jame daugiau jausmų nei erotikos. Aš nežinau. Pusė velnio tas pavadinimas. Ir premjeros data ideali. Ilgasis savaitgalis va ant nosies. Grįždami iš kapų žmonės tikrai norės į kiną. Nesikabinėkit.
Paties filmo istorija yra maždaug tokia. Gyvena sau Lazdynėliuose (aš esu buvęs Lazdynėliuose ir jie atrodo tikrai ne taip, bet tiek jau to) anokie Giedrė (Gelminė Glemžaitė) su Simu (Martynas Nedzinskas). Stažas: šešeri metai kartu, iš kurių du santuokoje. Simas automechanikas, Giedrė SPA dirba (kombinacija super). Kaip ir tebepatinka vienas kitam, bet ugnelės nebelikę. Suprask, rutina ir patogumas savo padarė. Ne pirmi ir ne paskutiniai. Taip jau susiklosto, kad vieno vakarėlio metu aniedu sugula su kažkokia moterimi. Abu po to keistokai jaučiasi, bet vis tiek nusprendžia tapti svingeriais. Atsiliepia į kažin kokį skelbimą, nuvažiuoja į vietą, o ten du penkiasdešimtmečiai. Nepatogu, keista, bet atgal nebevažiuosi juk. Šitiek saliarkos sudeginta. Aišku, čia ištinka kelios nenumatytos aplinkybės, bet nieko aš jums daugiau neišduosiu, nes gal tikrai per Vėlines iš po kapų į kiną užsimanysit.
Gumos šį kartą ilgai netempsiu. „Lietuviški svingeriai“ man atrodo esantis labai prastas filmas ir man visiškai nepatiko. Kodėl yra taip, kaip yra, aš pabandysiu paaiškinti pasinaudodamas paties režisieriaus sau išsikeltais kriterijais. Matote, rugsėjo viduryje jis „Facebook“ išplatino tokią kaip ir atmazkę ar išankstinį pasiteisinimą. Joje rašoma kažkas panašaus į tai, kad kritikai šiaip jau yra pretenzingi šūdžiai, kurie gyvenime nejaučia jokio džiaugsmo ir kritikuoja, nes patys sukurti nieko nesugeba.
Na, pakankamai dažnai tai būna teisybė. Tą galiu drąsiai teigti, nes pats nesu kritikas (Kultūros ministerija niekaip leidimo neišrašo), bet šiuo atveju į atmintį sugrįžta ta pasakėčia apie lapę, kuri ilgai ir nesėkmingai siekia vynuogių, o galiausiai nusprendžia, kad kčiortu tas vynuoges, nes anos vis tiek rūgščios ir neskanios. Buvo nebuvo. Daug svarbesnis čia sakinys minėtojo posto pabaigoje: „Filmai tampa sėkmingi ir pelningi, kai žiūrovai gauna gerų negirdėtų bajerių, tikroviškų dialogų, originalių personažų ir jų tarpusavio santykių, gražios muzikos, gražių vaizdų ir svarbiausia – įtraukiančią istoriją.“ Čia mes turime viską, ko mums reikia. Imkime ir prasieikime papunkčiui per šiuos elementus: istoriją ir personažus, dialogus ir bajerius beigi vaizdus ir garsą.
1. Istorija ir personažai. Didžiausia „Lietuviškų svingerių“ problema yra jo nuobodumas. Čia Tadas Vidmantas mane ne juokais nustebino, kas irgi yra šioks toks pasiekimas. Pavyzdžiui, „Trys milijonai eurų“ buvo banalus ir kvailas, bet ne nuobodus, o štai šis filmas yra tiesiog nykus. Jeigu dar buvo abejonių, kad šitas žmogus yra nelabai koks scenaristas, tai dabar jos visiškai išsisklaidė. Ta atseit drąsi ir edgy tema iš tikrųjų skirta apgauti žiūrovą, idant šis pagalvotų, jog ekrane vyksta kažkas drąsaus ir netikėto. Iš tikrųjų čia taip nieko nevyksta, kad aš po filmo net pradėjau galvoti variantus, kaip čia būtų galima paimti tą pačią medžiagą ir padaryti su ja kažką kitokio. Va iki ko prasti filmai žmogų priveda!
Tai, ką turime dabar, yra viso labo kažkoks pasakojimo ruošinys be jokio tempo ir krypties. Jis neišpildytas jau vien paprasčiausiu techniniu požiūriu. Yra toks dokumentinis filmas „6 Days to Air“, kuriame „South Park“ kūrėjai pasakoja, kaip jie per šešias dienas sukuria vieną seriją. Jie ten rašytojų kambaryje turi tokią lentą, kuriame struktūriškai išdėlioja visą istoriją. Tai va, jeigu tu tą patį padarytum su „Lietuviškai svingeriais“, nustebtum, kokia tuščia ta lenta būtų. Gera istorija vystoma maždaug taip: yra situacija X, kurioje veikėjas/ai padaro veiksmą Y, ir todėl susiklosto situacija Z ir t.t. Žodžiu, veiksmas ir atoveiksmis. Svingeriuose to veiksmo ir atoveiksmio kaip tik ir nėra. Dalykai veikėjams tiesiog nutinka.
Kaip pavyzdį galime paimti tą lemtingą sekso trise sceną. Šis kertinis siužeto įvykis nutinka maždaug taip: 1. Nueina Simas su Giedre į draugų vakarėlį. 2. Simą kažkodėl užkalbina draugų kaimynė. 3. Kaimynė paklausia, ar nenori Simas su Giedre nueiti apžiūrėti jos katino. 4. Kaimynės bute ši pasiūlo (trise) pažaisti butelį. 5. Giedrė pasibučiuoja su Kaimyne, po ko prasideda labai neseksuali sekso scena. 6. Simas ir Giedrė išeina namo, o Kaimynės mes tiek ir tematėm. 7. Po visko Simas labai patenkintas, o Giedrė gal kiek suirzusi, bet lyg ir labiau liūdna (čia aš pritempinėju).
Toji sekso scena šiaip jau logiškai turėtų būti pirmo veiksmo pabaiga, po kurios ramus pagrindinių veikėjų gyvenimas vis labiau išsibalansuoja, o gal netgi ima griūti. Tačiau čia ji kažkodėl įvyksta kokią penkioliktą minutę, todėl vietoj sklandaus perėjimo į antrą veiksmą mes turim keliolika minučių apie absoliučiai nieką. Veikėjai po kelis kartus aptarinėja, kas čia įvyko ir kas čia dabar bus. Tarpusavyje, su kolegomis (visais iš eilės), klientais. Kam? Viską mes matėm, o jų mintis iš po įvykio išgirdom ir pirmą kartą. Ką duoda tos scenos? Absoliučiai nieko.
Toks jausmas, kad ir pats Tadas Vidmantas pačioje filmo eigoje bandė sumąstyti, ką čia daryti toliau. Galiausiai nusprendė, kad reikia Simą ir Giedrę nudanginti į Vytauto Kaniušonio ir Ingos Valinskienės namus bei ten sukurti pusiau nepatogią situaciją, pusiau kažką panašaus į detektyvą. Tie du vyresni žmonės reikalingi vien tam, kad jaunimui kaip ir paaiškintų, kad susituokę anie nustojo stengtis (ypač Simas) ir užsidarė savyje, o santykių esmė – atvirumas ir pasitikėjimas.
OK. Tačiau yra siaubingai nuobodu, kai veikėjams tokie dalykai yra tiesiog paaiškinami. Jie patys turėtų tai suprasti. Net ir banalioje romantinėje komedijoje turi būti kažkokia veikėjų evoliucija. Ta vyresnė pora arba iš viso nereikalinga, arba turėjo pasirodyti tik trečiame veiksme. Vidmantas netgi turėjo savo rankose personažą, kuris galėjo kurti vidinę ir išorinę veikėjų dramą. Tam tobulai tiko toji nekaltybę brangučiams atėmusi Kaimynė. Kodėl ji dingo iš veiksmo? Juk tai potencialiai vienas charizmatiškiausių filmo veikėjų. Tas romanas galėjo tęstis, intymumo ribos tampytis ir aižėti, veikėjai pavydėti vienas kitam, santuoka pasiekti griuvimo tašką, o jau tada patyrę svingeriai duotų santykių pamoką. Kitaip tariant, sukuriam situaciją, pasiekiam joje dugną, o tada – rezoliuciją.
Vietoj to tiesiog daugybę laiko praleidžiame tame užmiesčio name, kuriame veikėjai daug ir nuobodžiai kalbasi, po to tyli, po to svarsto pistis čia ar nesipisti. Gyvybės įneša nelauktai pasirodę du netikėti (ir, beje, geriausi filme) veikėjai. Tačiau tada pokalbiai ir svarstymas pistis čia ar nesipisti ir vėl atsinaujina.
Tiesa, šį kartą šiek tiek įdomesni. Tiksliau, pakankamai įdomūs, kad priverstų pagalvoti, jog filmas gal gali ir įsivažiuoti. Pasirodo, tas Simo personažas turi kažkokių vaikystės traumų, dėl to dangsto save ir savo frustracijas bei kompleksus po kvailelio vyrvaikio kauke, o už viso to slepiasi nesugebėjimas atsiduoti kažkam šimtu procentų ir būti nuoširdžiu iki galo.
Būtent šitam ir galėjo būti skirta daug daugiau dėmesio. Įsivaizduokit, Giedrė ir Simas lyg ir nebloga pora, bet ji bręsta (kaip kad žmogui ir priklauso), o tas vis vyrvaikis. Todėl ji nepatenkinta, bando sakyti pastabas. Tiesa, ne iki galo artikuliuotas, nes pati ne visai supranta, kas negerai. Anas, kaip vyrvaikiui ir priklauso, nesugeba suprast, koks savanaudis yra, ir pyksta. Maždaug, ko čia ana tokia žiežula pasidarė. Aš taigi fainas. Toks kaip ir seniau (tame ir bėda, chebriuk…). Ir tasai seksas trise dar labiau paaštrina situaciją, mat Simas darosi dar labiau savanaudis ir stumia Giedrę į situacijas, kuriose ji nenori būti. Tą Vidmantas (lyg ir) bando padaryti, bet labai gali būti, kad aš čia pritempinėju iš noro jam padėti, nes viskas siaubingai neįtikinamai atrodo.
Aš suprantu, kad režisieriui norisi sutarti su aktoriais, kurie, tikriausiai, yra jo draugyčiai. Tačiau čia filmas, Tadai, padrožk tu juos! Liepk jiems pasibarti, paisterikuoti, paverkti, pasilaižyti kaip žmonėms. Visi čia tokie užsklęsti, toks jausmas, kad niekas jų nejaudina, todėl, kai galiausiai kažkokios emocijos pasireiškia, viskas atrodo labai dirbtina, nepelnyta. Nes tu tiesiog nematai tų žmonių evoliucijos. Taip, sėdėti ant sofkės koją ant kojos susikėlus, arba gulinėti lovoje paprasčiau, bet, mano galva, aktoriai irgi visai mielai būtų aktyviai pavaidinę. Bent jau noriu taip manyti.
2.Dialogai ir bajeriai. Teoriškai „Lietuviški svingeriai“ yra komedija. Suprask, čia turėtų būti humoro. Yra labai sudėtinga pasakyti, kodėl kažkas yra juokinga arba nelabai juokinga, nes humoras yra siaubingai asmeniškas reikalas. Tačiau yra viena išlyga. Net jeigu punch line’as tau asmeniškai ir nejuokingas, set up’o originalumas yra daug universalesnis (vėlgi yra situacija X, kurioje veikėjas/ai padaro veiksmą Y, ir todėl susiklosto situacija Z taisyklė).
Vietoj set up’ų Svingeriuose gauname daugybę 7-os klasės lygio juokų. Atsimenate, kai pirmą kartą gavote biologijos knygą, su penio ir vaginos piešiniais? Klasėje tikrai buvo tokių, kurie labai juokėsi, o gal net pasijuto dailininkais. Čia kažkas panašaus. Ar tikrai verta minutę eterio sunaudoti epizodui, kuriame Simas nesėkmingai bando atrakinti duris, bet daro tai kalbėdamas kažką apie „skyles“ ir „kišimą“ bei netyčiomis imituodamas lytinį aktą? Parašęs aną sakinį aš, ko gero, praradau kažkiek smegenų ląstelių. Kam yra skirtas šitas filmas? Trylikamečiams? Aš galvojau, kad suaugusiems žmonėms, kurių didelė dalis turi antras puses, kurias (o Dievai….) gal net yra matę nuogas.
Panašaus lygio humoro yra gerokai daugiau. Gerai, gal žodžio „kūšys“ linksniavimas kažkam ir yra juokingas (tiesa, absoliučiai nelogiškas, nes, nepaisant galūnės, jo šaknis nesikeičia, todėl linksniavimas niekaip negali padėti išsiaiškinti rašyti ten Ū ar U, bet ką jau čia). Tačiau tokios vietos atsiranda iš absoliučiai nieko ir absoliučiai niekur nenuveda. Toks jausmas, kad užgimė štai galvoje kažkoks pokštas ir jį reikėjo kažkokiu būdu įklijuoti į scenarijų. Nuolat kartojasi scenos ar personažai, kurie niekam nereikalingi ir nieko filmui neduoda. Ką jame veikia Giedrės bendradarbės? Tai nebent įrankis ekspoziciniam dialogui. Tačiau labai prastas įrankis, nes neturi jos nei charizmos, nei ką pasakyti.
Dar yra tokių set up’ų, kurie po to niekaip neatsiperka. Tarkim, vienoje scenoje Giedrei bikini zoną išvaksavoja. Viskas po to ten būna raudona ir, suprask, skausminga. Kodėl su tuo daugiau nieko neįvyko? Čia juk Komedija 101. Galėjo juk ji, pavyzdžiui, labai sarmatytis eidama į kambarį su kolega svingeriu. Prašyti išjungti šviesą. Sudaužyti brangų daiktą arba kaip nors baisiai susipainioti tamsoje. Nežinau! Ką nors! Tegu ir visai banalaus. Vis proga pasijuokti.
Dar „Lietuviškuose svingeriuose“ mes aptinkame vadinamąją Ingos Valinskienės problemą. Čia toks mano sugalvotas terminas, kurį dabar visur naudosiu ir jums siūlau. Vien už šitai aš režisierių norėčiau išvoliot meduje bei plunksnose ir paleisti miesto gatvėmis. Pati Inga Valinskienė čia absoliučiai niekuo dėta. Ji netgi labai padoriai atlieka savo darbą. Ingos Valinskienės problema – tai bandymas praslysti kaip juoką pateikiant nostalgijos elementą.
Ką aš noriu tuo pasakyti? Kodėl vyresnės svingerės vaidmeniui pasirinkta būtent Inga Valinskienė? Aš jums pasakysiu, kodėl. Dėl to, kad ji kažkada erotinius filmus įgarsindavo ir kuria asociaciją su jais. Pamatome mes ją anonse ar plakate ir nejučia šyptelim, suprasdami šią užuominą. Kitaip tariant, šitą konkretų vaidmenį, kuris šiaip jau nieko neypatingas, galėjo sukurti tik Inga Valinskienė ir niekas daugiau. Filmas pusės savo intrigos netektų, jeigu jame nebūtų Ingos. Tačiau jeigu tu nežinotum to konteksto? Kas tuomet?
Šitą kvailą triuką T. Vidmantas yra akivaizdžiai išmokęs iš Setho McFarleno, kurio įtaka jaučiama visuose jo filmuose. Būtų pats laikas paieškoti naujų, talentingesnių įkvėpėjų. Tokių, kurių humoras nesikliauja vien tik gana primityvokomis aliuzijomis. Sketch’uose visa tai dar veikia, bet kai prisireikia kurti normalų filmą, schema griūna kaip kortų namelis. Man pačiam labai patinka kūrinyje rasti visokių užuominų. Jos suteikia jam papildomą sluoksnį. Tačiau kūrinys privalo veikti ir be jų. Puikus pavyzdys – legendinis „Airplane!“. Jam tuoj 40 metų, jis pilnas aliuzijų, kurių daugumos nepagauni, bet nepaisant to, tai labai juokingas filmas ir tokiu išliks dar labai ilgai.
3.Vaizdas ir garsas. „Trys milijonai eurų“ buvo gana tuščias filmas, pilnas puskvailių veikėjų ir banalių siužeto vingių. Ta prasme jis prastesnis už „Lietuviškus svingerius“. Tačiau žiūrėti jį buvo įdomiau ir lengviau. Kas čia per paradoksas? Matote, jame būta bent kažkokios scenografijos. Veikėjai judėjo, fone grojo kažkokia bukinanti kaimiška muzikėlė. Kaip gyvasis klasikas pasakytų, buvo daug garso ir šviesų. Tai kūrė iliuziją, kad kažkas filme vyksta. Svingeriuose net ir tos iliuzijos nėra.
Kad kažkas negerai pastebi jau pirmosiomis filmo minutėmis. Iš pradžių nesupranti kas. Tada topteli. Garsas! Jis čia tiesiog siaubingas. Net ne todėl, kad čia beveik nėra garso takelio, o kai jis atsiranda, primena stock’inę muziką. Nesuprantamas pats garso dizainas. Visi veikėjai kalbasi gana tyliai, netgi apatiškai, bet aplinkos triukšmas praktiškai neegzistuoja. Nesvarbu ar veiksmas vyksta automobilių spūstyje, ar vakarėlyje, ar miške, garso lygiai iš esmės nesikeičia. Atrodo, smulkmena, bet ji labai pjauna per smegenis ir traukia tave iš ir taip silpno filmo, nes situacijos paprasčiausiai atrodo dirbtinos. Ištinka savotiškas garsinis uncanny valley efektas, jeigu galima tai taip pavadinti.
Su vaizdu ne ką geriau. Dieve tu mano… Kaip čia viskas statiška ir nuobodu. Jokio kameros judesio, jokios dinamikos. Nors ką aš čia tauzyju, čia jau būtų šiek tiek aukštesnis lygmuo. Pradėkim bent nuo tokių smulkmenų kaip establishing shot’ai. Nėra čia tokių. Šiek tiek pafilmuota dengimų su tuo lietuviškos kinematografijos revoliucionieriumi vardu DRONAS. Dar prie Manto ir Giedrės namų. Taip pat pora kadrų mieste. Viskas. Tačiau, kai establishing shot’ų nėra, žiūrovui gyvenimas pasidaro dar sunkesnis. Nebežinai, kur veiksmas vyksta, kokios čia erdvės. Kinas juk kažkuria prasme yra iliuzija. Žmogus kaip ir žino, kad daugelis scenų filmuota studijoje, bet jis sutinka pabandyti patikėti, kad yra kitaip. Tačiau jam reikia padėti tikėti. Toks režisieriaus darbas. Vienas iš daugelio.
Dar vienas iš tokių darbų – šiek tiek paganyti po kadrą aktorius. Kur jau ten. Monotoniškesnio reikalo dar paieškoti reikėtų. „Lietuviškuose svingeriuose“ žmonės stoviniuoja, sėdi, gulinėja, pusiau gulinėja, vėl sėdi, tik šįkart mašinoje, lėtai eina, o po to lėtai eina atgal, sėdi vietose, kuriose normaliomis aplinkybėmis tikrai nesėdėtų, bet režisierius pagalvojo, kad gal visai nieko kadras čia išeitų, tai liepė pasėdėti, tada vėl gulinėja, ir taip be galo be krašto. Nuolat. Įeina štai kokią Giedrė į savo darbo vietą, o ten dvi jos kolegės (čia tos bevertės) jau sėdi. Tai ir ji prisėda koja ant kojos susimetus. Simas štai darbe. Vienas kolega pusiau gulomis, kitas atsirėmęs į mašiną, o pats Simas į sieną. Visi ėda mišrainę ir plastikinių dubenėlių, t. y. atseit kažką daro ir nieko įdomaus nekalba.
Taip ir norisi sušukti į ekraną: Gelmine, Martynai, kas jums yra, jochaida!? Jūs gal abu kelių raiščius nusitraukėt vienu metu? Pajudam bent kažkiek! Na, bet aišku, ne visai čia jų kaltė. Ką jiems liepia, tą nabagai ir daro. Aš, taip sakant, prie lovos su žvakele nestovėjau ir nežinau, kiek jie tos iniciatyvos filmavimo aikštelėje rodė. Tačiau apmirę ir apatiški veidai sufleruoja, kad didelės motyvacijos laužti iš vaidmenų kažką daugiau nebuvo.
Panašiai ir aš nebelabai turiu motyvacijos kažkaip ieškoti „Lietuviškuose svingeriuose“ kažkokio pozityvo, kuris suteiktų vilties, kad gal bent kažkuria prasme šitas filmas režisieriui yra žingsnis pirmyn. Nors gal galiu visgi vieną įvardinti. „Trys milijonai eurų“ buvo įžeidžiantys. Šitas filmas ne. Jo prastumas visų pirma skleidžiasi nuoboduliu. Tiesa, net neįsivaizduoju, ką Tadui Vidmantui ir mums, kurie „Lietuviškus svingerius“ žiūrėjo, su tuo daryti.
Filmo anonsas: