fbpx
Kino pavasaris, Reportažai

Lietuviškų filmų programa „Trumpi eksperimentai“ kviečia eksperimentuoti

Programos „Trumpi eksperimentai“ pristatymas Lino Mažono nuotrauka
Programos „Trumpi eksperimentai“ pristatymas
Lino Mažono nuotrauka

Šeštadienio vakarą, kovo 22 d., patekau į lietuviškų filmų kino seansą „Trumpi eksperimentai“. Prieš prasidedant renginiui svarsčiau, kaip Lietuvoje interpretuojame eksperimentinį kiną – naujas kino pateikimo formas, taisyklių, schemų keitimą kine, iliuzinį pasakojamojo filmo poveikį? O gal užtenka tokį kiną tiesiog vadinti „kitokiu“?  Šiuo atveju laukiau, kad peržiūrėjus vakaro programos filmus, toks mano mąstymas įgys tam tikrus kontūrus.

Kol apie tai svarsčiau, kino salėje pasigirdo „Kino pavasario“ lietuviškų filmų programos sudarytojos Justės Zavišaitės balsas. Ji skubėjo pasisveikinti su tais, kurie susirinko čia pamatyti šešių trumpų eksperimentinių istorijų premjerų: „Drąsiausias žmogus pasaulyje“ (rež. Titas Sūdžius), „Chronos ABC“ (rež. Vytautas Juozėnas), „Skambutis“ (rež. Pijus Mickus), „Serdžio“ (rež. Titas Sūdžius), „Mažute mano, išjunk kamerą“ (rež. Emilija Petkūnaitė) ir „Smurtas“ (rež. Vytautas Tinteris). J. Zavišaitė pasakojo: „Trumpi eksperimentai“ todėl, kad šiais metais mes sulaukėme begalės tokių filmų. Drąsių, gražių, jaunų žmonių. Tie filmai laužo taisykles, gali jus nustebinti, pasirenka skirtingas formas arba skirtingą kino kalbą, ir būtent juos mes išvysime šį vakarą“.

„Trumpų eksperimentų“ programą atidarė Tito Sūdžiaus „Drąsiausias žmogus pasaulyje“. Šis režisierius programoje pasirodo ir su dar vienu savo filmu – „Serdžio“. T. Sūdžiaus filmai pristatomi kaip laužantys visas tradicijas, o režisierius kaip nežinia ką išdarinėjantis su kamera ir savo aktoriais. Pakviestas ant scenos jis dėkojo komandai, kuri dirbo kuriant abi jo kino juostas. „Labai ačiū visiems, ačiū prodiuseriams, ačiū aktoriams, ačiū komandai. Skanaus kino!“, – baigė Titas Sūdžius.

Kitas to vakaro programos filmas – „Chronos ABC“. Justė Zavišaitė jį pristatė kaip vienintelį filmą lietuviškoje programoje, apskritai „Kino pavasario“ programoje, kuris nufilmuotas 16 mm juosta. Ant scenos pakviestas Vytautas Juozėnas tai patvirtino: „Visi labai daug kalba apie tą 16 mm juostelę, apie tai, kad čia ohoho kaip įdomu… Tad reikia tikėtis, kad gal sugrįš ta juosta į kino pasaulį, nes tikrai ji jau šiek tiek pasimiršo“. Keistai įdomu, kad šio filmo trukmė tik šešios minutės, bet jautiesi lyg pakliuvęs į spąstus – minėta juosta atveria tokias faktūras, kurios ima tave hipnotizuoti.

Programos „Trumpi eksperimentai“ pristatymas Lino Mažono nuotrauka
Programos „Trumpi eksperimentai“ pristatymas
Lino Mažono nuotrauka

Skirtingas reikšmes galima aptikti Pijaus Mickaus filme „Skambutis“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Indrė Pivoraitė, tą vakarą ant scenos atstovavusi visai kino juostos kūrybinei komandai. Jos žodžiais, „Skambutis“ buvo labai įdomus ir vertingas eksperimentas – tiek jai, tiek visai komandai. „Labai norėčiau padėkoti komandai, kurią sudarė žmonės iš skirtingų pasaulio šalių, taip pat ir Vytautui Tinteriui, režisieriui Pijui Mickui. Ačiū Jums, ačiū visiems“, – dėkojo I. Pivoraitė.  Šis filmas paneigia tvirtinimus, kad visos patirtys ir supratimas yra kalbiniai: istorijoje nėra dialogų, tad visa jos reikšmė, supratimas glūdi šokyje ir kūno kalboje.

Emilijos Petkūnaitės filmo „Mažute mano, išjunk kamerą“ išeities tašku tampa tai, kad juostos veikėjai patys tampa režisieriais. „Herojai savo kasdienybę filmuoja su duotomis kameromis, kuria savo dienoraščius ir ganėtinai jautriai kalba apie asmeninį gyvenimą“, – supažindina J. Zavišaitė. Kaip ir kitų seanso filmų autoriai, E. Petkūnaitė dėkojo pagrindiniams savo filmo veikėjams – Valdemarui Drisveninui ir Justinai  Peliškaitei: „Be jūsų filmas būtų neįmanomas“; taip pat ir savo artimiesiems, draugams ir organizatoriams už pagalbą. Dokumentinis trumpametražis filmas „Mažute mano, išjunk kamerą“ salėje sukėlė didžiausią emocijų bangą – žiūrovai ir juokėsi, ir komentavo, tik nežinia, ar tai darė juostoje pažinę save, ar tai, ką mato ekrane, sutapatindami su jo bendruomenės normomis.

Apžvelgę pateikiamas juostas, priartėjome prie paskutiniojo programos filmo – V. Tinterio vaidybinio filmo „Smurtas“. J. Zavišaitė jį pristato išskirtinai: „Turbūt tokio filmo dar neteko matyti lietuviškoje programoje, kuomet režisierius pateikia dvi skirtingas filmo pabaigas. Jūs mielieji, galėsite pasirinkti kuri jums yra priimtinesnė.“ Taip pat ji priminė, kad šiame filme pagrindinį vaidmenį atlieka praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ nominuota kino aktorė Severija Janušauskaitė, kuri tą vakarą ant scenos stovėjo šalia V. Tinterio. „Man iš tikrųjų sunku kalbėti stovint šalia Severijos. Ne tiek prieš publiką, kiek prieš Severiją. Norėjau tiesiog padėkoti visiems – gera čia kino salėje matyti tiek pažįstamų veidų,“ – tęsė V. Tinteris. Viena įdomiausių šio filmo mąstymo krypčių – seksualumo ir svetimybės, kūno ir jausmų temų sąsaja.

Šiame kontekste norisi pabrėžti tai, kad viskas, kas šiuose eksperimentiniuose filmuose pasirodo kaip kažkas, iš tiesų išprovokuoja prasmę. Tai atskleidžia režisierių bandymą  įprastus reiškinius pamatyti ir žiūrovui parodyti savaip, giliau ir kitu kampu. Visa informacija apie kino seansus „Lietuvių filmai. Premjeros. Trumpi eksperimentai“. Eksperimentuokite – režisieriai ir žiūrovai!

Pristatymo akimirkos:

Komentarai
Kinas lyg gyvas kūnas, kuris aplink save sukuria lauką, peržengiantį bet kokias apibrėžčių ir kontūrų ribas. Jis kartais maloniai reikalauja tik laisvalaikio ir ištiestų kojų ant sofos, bet taip pat savo ruožtu įtraukia į savo vidų kaip nesibaigiantis interpretacijų laukas. Neretai tai iškrečia mums žavių kiaulysčių. Kinas mane žavi kaip be galo platus skirtingų rūšių tekstų dialogas. Ar kinas būtų kinas, jeigu nebūtų jo žiūrovo? Greičiausiai, ne. Todėl stengiuosi tą draugiją jam ir palaikyti. Aš - Kristina.