Fotografas Audrius Solominas
Vieniša 40-metė žurnalistė Edit nusprendžia tapti mama, pasinaudodama spermos donoryste. Tačiau moteriai vis labiau kirba noras sužinoti, kas yra vaiko tėvas. Išsiaiškinusi donoro tapatybę, ji ryžtasi su juo susitikti. Edit – režisierės Janicke Askevold sukurta filmo „Vieniša mama“ veikėja, kurios pasirinkimus įkvėpė tikros istorijos.
Gegužės 15 d. šis filmas, prie kurio kūrimo prisidėjo ir talentinga lietuvių komanda, pasirodys šalies kino teatruose. Režisierė dalijasi, kaip kilo šio pasakojimo idėja ir kokios etinės dilemos lydi spermos donorystę.
„Idėja gimė 2020-aisiais, kai Norvegijoje buvo priimti teisės aktai, suteikiantys teisę moterims vienoms, savarankiškai turėti vaikų. Klinikose greitai išaugo vienišomis mamomis nusprendusių tapti moterų skaičius, tuo domėjosi vis daugiau mano draugių. Supratau, kad mūsų visuomenėje tai taps vis labiau įprasta – atsiras vis įvairesnių šeimos tipų“, – pasakoja režisierė J. Askevold.
„Įkvėpimu filmui virto vieniša mama tapusi mano draugė. Sužinojusi savo spermos donoro tapatybę, ji susisiekė su juo socialiniuose tinkluose, vėliau jie šiek tiek susitikinėjo. Pamaniau, kad tai – labai įdomi istorija. Be to, neatradau jokio kito filmo šia tema, tad supratau, kad dabar tam yra puikus laikas. „Vieniša mama“ nėra visiškai mano draugės istorija, iš jos tik kilo idėja. Tačiau esmė liko ta pati: ką darytumei, jei donoras, iš kurio atsirado tavo sūnus, staiga turėtų vardą ir veidą?“, – klausia režisierė.
Vieniša motinystė
Pasak J. Askevold, šis filmas pirmiausiai yra apie motinystę. „Tai – emocinė motinos kelionė į supratimą, kad ir planas B yra geras pasirinkimas. Ir į suvokimą, kad jos šeima yra tokia pat vertinga, kaip ir kitos šeimos. Tiesą sakant, kalbėdamasi su motinomis vis pajuntu jų neužtikrintumą, kad jos neva nėra pakankamos savo vaikams. Šiuo filmu noriu pabrėžti, kad jos yra visiškai pakankamos ir jų vaikams daugiau nieko nereikia.“
„Manau, yra labai svarbu kalbėti apie tai, ką reiškia būti vieniša mama ar tėvu. O skeptiškai nusiteikusiems žmonėms norisi parodyti, kad tokia šeima ir joje augantys vaikai niekuo nesiskiria nuo kitų šeimų. Jaunoji karta tam daug atviresnė – sutinku daugybę jaunų moterų, galvojančių apie tokią motinystę. Jos mąsto naujai – sako, kadangi labai sudėtinga sutikti tinkamą žmogų, pirmiausiai susilauksiu vaiko, o gyvenimo partneris galbūt atsiras vėliau.“
Subtilus humoras ir žiūrovų reakcijos
Kalbėdama apie rimtas temas, filme režisierė nestokoja švelnaus ir subtilaus humoro – žmonės nėra tobuli. „Pagrindinė filmo herojė savęs nepriima pernelyg rimtai. O ir visi filmo personažai gyvena tarsi pagal planą B – niekas nėra tobulas, visi turi neišsipildžiusių svajonių. Tad žmogiškosios silpnybės suteikia erdvės komedijai, kurioje galbūt atpažįstame save. Nieko nereikia pernelyg dramatizuoti“, – šypsosi J. Askevold.
Su filmu „Vieniša mama“ per pasaulį keliaujanti režisierė sako nustebusi, kad žiūrovų reakcijos įvairiose šalyse ne itin skyrėsi. „Didelį susidomėjimą jutau net ir konservatyvių pažiūrų šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje. Žmonės smalsauja, jiems įdomu sužinoti daugiau. Be to, kai kuriuos žiūrovus filmas privertė susimąstyti ir apie savo pačių istorijas – pavyzdžiui, tėvas paliko šeimą, kai jie buvo maži. Tad šis pasakojimas nėra aktualus tik vienišoms mamoms. Galiausiai, jame save gali atpažinti visi tėvai, savęs vis klausinėjantys, ar yra pakankamai geros mamos ar tėčiai savo vaikams.“
Etinės dilemos
Skepticizmo, ypač iš vyrų žiūrovų, režisierė sako sulaukianti dėl filme atskleisto pažeidžiamo donoro anonimiškumo – jis nėra apsaugotas.
„Tai buvo viena iš temų, kurią norėjau pabrėžti filme – spermos bankų moralinė atsakomybė. Juk klinikoje išgirdus įrašytą donoro balsą, viskas tampa labiau asmeniška, o smalsumas – labai žmogiška savybė. Pažeidžiamoje padėtyje esančioms moterims yra sudėtinga išlikti neutralioms tokiai informacijai. Tad šiuolaikinių technologijų ir dirbtinio intelekto laikais turime permąstyti, kokia informacija gali būti dalijamasi.“
Skirtingos šalys taiko įvairią konfidencialumo politiką. „Jei Norvegijoje kreipiatės į valstybinę ligoninę, donorą už jus parinks gydytojas – jūs nieko nežinosite. Tačiau privačioje klinikoje ar Danijoje, kur įstatymai yra labai liberalūs, už didesnį mokestį galima gauti daugiau informacijos. Kai kurios moterys nenori nieko žinoti, tačiau kitos nori pačios pasirinkti donorą. Pavyzdžiui, tokį, kuris joms patiktų realiame gyvenime“, – pasakoja J. Askevold.
Darbas su lietuviais
Jau kitą savaitę, gegužės 15-ąją, šalies kino teatrų repertuaruose pasirodysiantis filmas „Vieniša mama“ – bendras norvegų, lietuvių, suomių ir latvių kūrinys. Jo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame jis iškart pelnė apdovanojimą.
Lietuvoje filmas „Vieniša mama“ pirmą kartą buvo parodytas festivalio „Kino pavasaris“ lietuviškų filmų programoje, o nuo kito penktadienio jį galės išvysti visos šalies žiūrovai. Praėjusią savaitę filmas buvo nominuotas net dviem svarbiausiems Lietuvos kino apdovanojimams – „Sidabrinėms gervėms“ už geriausią mažumos bendros gamybos filmą ir geriausią kompozitoriaus darbą.
Paklausta apie bendradarbiavimą su lietuviais, filmo režisierė pasakoja, kad darbas su lietuvių koprodiuseriais „Dansu Films“ vyko itin sklandžiai, o kompozitoriai Paulius Kilbauskas ir Vygintas Kisevičius filmui suteikė netikėtų spalvų.
„Galbūt iš Lietuvos Norvegija jums neatrodo maža šalis, bet iš tiesų esame gana nedideli, tad ieškojome partnerių filmui, – šypsosi J. Askevold. – Lietuviai kolegos į projektą įsitraukė gana anksti, o jų pasiūlyti kompozitoriai Vygintas ir Paulius man pasirodė nuostabūs – jie labai greitai pagavo mano idėjas ir mintis. Lietuva turi kitokią kultūrą nei Norvegija ir man tai labai patiko – jų muzika atnešė į filmą kažką netikėto. Tai – labai gražu ir organiška.“
„Vieniša mama“ Lietuvos kino teatruose – nuo gegužės 15 d. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras