„Kinas gali būti ne tik pramoga, bet ir svarbi kultūros bei švietimo dalis“, – sako kino lauke dirbančios specialistės. Ieškant būdų kalbėti apie socialinę atskirtį, kultūrinius skirtumus ir įtrauktį, vis daugiau dėmesio Europoje skiriama kino edukacijai. Apie jos reikšmę dirbant su jaunais žmonėmis pasakoja „Meno avilio“ kino edukatorė G. Žulytė ir neseniai Lietuvoje viešėjusi Jungtinės Karalystės kino edukatorė, festivalio šeimoms „Small World Cinema“ įkūrėja Saskia van Roomen.
„Daugiakultūrėse visuomenėse kinas gali tapti itin svarbia priemone, padedančia suartinti žmones. Kino festivaliai ir kino edukacijos programos leidžia prisiliesti prie istorijų ar mąstymo būdų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo tolimi mūsų asmeninėms patirtims. O tai ugdo empatiją, ryšį ir supratimą“, – vienbalsiai tvirtina neformaliojo ugdymo specialistės.
Kino edukacija Lietuvoje – būdas mokytis reflektuoti įvairias gyvenimo situacijas
Daugiau nei 20 metų kino edukaciją visoje Lietuvoje vykdančio „Meno avilio“ kino edukatorė Gintė Žulytė pastebi, kad socialinė ir kultūrinė atskirtis formuojasi ne vien dėl geografinės padėties, bet ir dėl socialinės bei ekonominės aplinkos – šeimos, mokyklos, miestelio ar kaimo bendruomenės.
„Gali gyventi sostinėje, bet taip pat jausti atskirtį. Sakyčiau, kad tai labiau susiję su žmogaus saviverte ir tapatumu. Kuo stipresnį ryšį žmogus kuria su savimi ir savo aplinka, tuo daugiau galios ja rūpintis, noro ją keisti pajunta“, – teigia kino edukatorė.
Anot jos, audiovizualinėms medijoms, kurių gausu šiuolaikiniame bendravime, švietime vis dar skiriama per mažai dėmesio, trūksta kompleksinio požiūrio. Tačiau patirtis rodo, kad tokie užsiėmimai yra itin reikalingi.
„Kitų žmonių gyvenimo patirtys – tiek tikrovėje, tiek ekrane – mums nuolat daro įtaką. Todėl apie jas kalbėdami mokomės reflektuoti įvairias gyvenimo situacijas, išsakyti savo mintis ir išgirsti kitus. Kartu kūrybinių dirbtuvių dalyviai atranda kūrybą kaip būdą tyrinėti aplinką, reikšti savo mintis bei jausmus, kurti dialogą su kitais ir analizuoti medijų įtaką šiuolaikinei visuomenei.“
Kino edukatorė dalijasi ir gerąja patirtimi – prieš kelerius metus surengta kino stovykla laisvės tema, subūrusia lietuvių, baltarusių, lenkų, ukrainiečių ir rusų kilmės jaunimą. Jos metu dalyviai žiūrėjo filmus, juos aptarė ir sudarė savo filmų programą laisvės tema.
„Prisipažinsiu, kad organizuojant stovyklą tikrai kilo nemažai nerimo – ar pavyks suburti grupę ir sukurti tinkamą terpę bendrauti bei kurti? Tačiau rezultatai pranoko lūkesčius. Gimė ne tik brandi filmų programa, bet ir draugystės, kurios nenutrūko net pasibaigus stovyklai. Kūrybinė terpė ir neformalusis ugdymas visuomet yra be galo svarbūs tarpkultūriniam dialogui bei jautrioms socialinėms grupėms, jei tik gebame jas pasiekti“, – neabejoja G. Žulytė.
Anot jos, viena svarbiausių pamokų – plėtoti kuo daugiau gilių, ilgalaikių projektų ir skatinti valstybines institucijas drąsiau juos finansuoti.
Jungtinėje Karalystėje itin vertinama bendra filmų žiūrėjimo patirtis
„Jauni žmonės šiandien auga ekranų ir audiovizualinės kultūros apsuptyje, tačiau ne visada turi galimybių išmokti ją suprasti kritiškai ir kūrybiškai. Pastebiu, kad formaliojo švietimo sistemoje kino edukacija dažnai nėra pakankamai vertinama, o mokyklose filmai ir medijos vis dar suvokiami kaip mokslo metų pabaigos pramoga ar atlygis, o ne kaip savarankiška pažinimo ir mokymosi sritis“, – pasakoja Jungtinėje Karalystėje dirbanti Saskia van Roomen.
Kartu su kino festivaliu „Small World Cinema“ ji keliauja po visą Jungtinę Karalystę, buria bendruomenes ir jau ne vieną dešimtmetį į kino edukaciją įtraukia vaikus bei šeimas. Visai neseniai ji viešėjo ir Lietuvoje – vedė specialų kino edukacijos užsiėmimą Vilniaus rajono Buivydžių Tadeušo Konvickio gimnazijos mokiniams Nacionalinio mokinių kino festivalio „Aurora“ metu.
Festivalių organizatorė ir kino edukatorė pabrėžia, kad kinas yra itin paveiki priemonė kalbėti apie sudėtingas temas ir atrasti sąlyčio taškų daugiakultūrėje ar socialinę atskirtį patiriančioje visuomenėje.
„Daugiakultūrėje visuomenėje kinas gali tapti svarbiu tiltu tarp žmonių – jis skatina smalsumą, ugdo empatiją ir kuria erdvę pokalbiams tarp skirtingų kultūrų bei kalbų. Kino festivaliai ir kino edukacijos programos leidžia vaikams ir šeimoms pažinti istorijas bei požiūrius, kurie gali gerokai skirtis nuo jų pačių patirčių. Kartais vien atpažinti sau artimą patirtį ekrane gali tapti svarbiu išgyvenimu.
Prisimenu olandų vaikams skirtą filmą apie berniuką, kuris, sulaukęs aštuonerių, virsta vilkolakiu. Po fantastine istorija slypėjo temos apie įvaikinimą ir tapatybę. Po peržiūros prie manęs priėjo mama padėkoti – jos sūnus buvo įvaikintas ir ji sakė, kad jiems, kaip šeimai, buvo labai svarbu kartu pamatyti tokią istoriją. Tai priminė, kad reprezentacija kine gali labai asmeniškai kurti atpažinimo, artumo ir ryšio jausmą“, – patirtimi dalijasi kino edukatorė.
Anot jos, įtrauktis kino edukacijoje gali reikštis ir plačiau – svarbu užtikrinti, kad žmonės iš tiesų jaustųsi laukiami kultūrinėse erdvėse. Todėl vienas vertingiausių bendruomeninio kino aspektų – bendra filmų žiūrėjimo patirtis.
„Šiandien, kai didelė dalis turinio vartojama individualiai, ypač svarbu, kad žmonės susitiktų bendroje erdvėje. Mačiau, kaip bibliotekose ar bendruomeninėse erdvėse vykusios peržiūros padėdavo šeimoms užmegzti ryšius, kartais peržengiančius paties filmo ribas“, – šypsosi Saskia van Roomen.
Ne vieną dešimtmetį kino srityje dirbanti edukatorė atvira – šiandien Jungtinėje Karalystėje ji norėtų matyti daugiau palaikymo bendruomeninėms kino iniciatyvoms.
„Mažos organizacijos, vietos festivaliai, bibliotekos ar nepriklausomi kino organizatoriai dažnai atlieka labai svarbų darbą didindami prieinamumą, stiprindami įtrauktį ir ugdydami auditorijas, tačiau jų veikla dažnai priklauso nuo trumpalaikio finansavimo, kuris apsunkina tvarų augimą.
Gaila, nes vis labiau skaitmenėjančioje ir fragmentuotoje kultūroje tokios bendros patirtys, kaip kino žiūrėjimas, tampa svarbesnės nei bet kada anksčiau“, – pastebi Saskia van Roomen.
—–
Tautinių bendruomenių integracijai Lietuvoje persikeliant iš oficialių kanalų į gyvas kultūrines edukacijas, atsiveria naujos galimybės abipusiam supratimui augti. Projekto „Medijų meno edukacinis ciklas tautinių bendrijų jaunimo įtraukčiai“ tikslas – per medijų meno pažinimą įtraukti skirtingų kalbinių ir kultūrinių bendruomenių jaunimą ir taip gerinti integracijos procesus bei skatinti jų aktyvų dalyvavimą kultūriniame gyvenime.
Tarp sausį–balandį vykusių projekto veiklų – Vilniuje ir Šalčininkuose suorganizuotos specialios kūrybinės dirbtuvės. Jose jaunimas gilinosi į stop kadro bei eksperimentinės animacijos, kinematografinio apšvietimo, triukšmų įgarsinimo ir dramaturgijos paslaptis. Kūrybiniams procesams vadovavo penki savo sričių profesionalai: Eva Rodz, Deimantė Sprainaitytė, Augustė Perstinevičiūtė, Pijus Čeikauskas-Pidžinas bei Vidmantas Kazlauskas. Be praktinių dirbtuvių, dalyviai taip pat rinkosi į audiodokumentikos perklausą ir diskusiją, o devyni kultūros ir meno industrijos ekspertai dalijosi patirtimi unikalioje mentorystės programoje „Aurora Talent Lab“.
Edukacinį ciklą organizuoja Lojoteka. Edukacinis medijų centras kartu su Nacionaliniu mokinių kino festivaliu „Aurora“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.