Nuotraukos autorė: Vytautė Ribokaitė
Penktadienį, kovo 2-ąją, Lietuvos kino ekranuose pasirodė kino operatoriaus Ronaldo Buožio ir fotografo Roko Darulio bendras darbas – dokumentinis filmas „Rūta“. Tą dieną su jais susitikome pasikalbėti apie filmo kūrimo užkulisius.
Rūtą pažinojote jau seniau. Kada kilo idėja kurti filmą apie ją?
Ronaldas Buožis (R.B.): Sugalvojome 2016 m., likus mažiau nei mėnesiui iki Rio. Spontaniškai jai parašėme. Po valandos gavome teigiamą atsakymą, o po poros savaičių jau buvome jos namuose Plimute. Kurti filmo apie ją neplanavome.
Rokas Darulis (R.D.): Super greitai. Kai sugalvojome, supratome, kad vėluojame – tuoj prasidės olimpiada. Rūta sutiko turbūt nepagalvojusi, kiek darbo laukia.
Kada mąstėte apie finansavimą? Filmo kūrimą rėmė Lietuvos kino centras…
R.B.: Gerokai vėliau.
R.D.: Gavom biški mažiau už Bartą… (Juokiasi).
O kokie kiti šaltiniai?
R.B.: Asmeninės lėšos ir partneris LRT.
R.D.: LRT šiek tiek prisidėjo lietuviška archyvine medžiaga ir reklama.
Abiems jums šis filmas debiutinis.
R.B.: Taip, debiutinis režisūrine prasme. Esu nufilmavęs gana daug pilnametražių filmų, tačiau kaip operatorius.
Nuotraukos autorė: Vytautė Ribokaitė
Ronaldai, dirbai ir gana naujame filme „Aš – žvaigždė“.
R.B.: Taip, jame, taip pat „Trys milijonai eurų“. Dar anksčiau iškvietimuose. Na, su Tadu Vidmantu.
Ar anksčiau svajojote apie režisūrą?
R.B.: Dokumentinis žanras įdomus realybės aspektu. Tačiau „Rūtą“ sukūrėme ne dėl to, kad norėjome kurti filmą. Pamatėme, kad turime unikalų priėjimą.
R.D.: Dokumentiniame kine „Access is everything“. Priėjimas svarbiausia. Kadangi buvome draugai, turėjome ne tik kitokį priėjimą, bet matėme ją taip, kaip, manėme, niekas kitas jos nemato. Pagalvojome, kad turime progą ją parodyti kitaip nei spaudos konferencijose. Dauguma, ko gero, ją girdėję ir matę turbūt iš ten.
Spėju, kad per visą šį laiką apie Rūtą sužinojote daug naujų dalykų…
R.B.: Taip, filmas davė daug, buvome labai arti. Nors pažįstame ją gana ilgai, tačiau įprastai susitinkame ne per ilgiausiam laikui. Šįkart turėjome šansą kartu gyventi ir treniruotis.
R.D.: Didžiąją dalį apie Rūtą sužinojome bekurdami filmą.
R.B.: Ji sakydavo, kad labai daug sportuoja, tačiau kiek tas daug? Kasdien po 7,5 valandos būdavome jos treniruotėse – vien išstovėti sunku, jau nekalbu apie treniruočių krūvį.
Nuotraukos autorė: Vytautė Ribokaitė
Kelintą valandą keldavotės?
R.D.: Pusę penkių.
R.B.: Šiek tiek po penkių būdavome vandenyje. Einant dar būdavo tamsu.
R.D.: Man šiaip sunku kasdien sportuot, o Rūta grįžta, po to eina per pietus, tada vėl vakare…
R.B.: Toks gyvenimo būdas priverčia daug laiko praleisti vienumoje. Išeiginę turi tik sekmadienį, tačiau nuo nesveiko sportavimo esi pavargęs, tad dažniausiai būni namie: žiūri filmą, galbūt trumpam susitinki su draugais ir tiek. Pirmadienį vėl viskas iš pradžių.
R.D.: Rūta dažnai vyksta į treniruočių stovyklas. Ji nesitreniruoja vienoje vietoje. Mėnesį vienur, vėliau kitur. Keičia aplinką, kad nebūtų monotonijos, tačiau draugų tose vietose nėra.
R.B.: Dažnai arenos arba sporto centrai būna atokiau nei miesto centro, todėl atvykęs ten, niekur neišeisi. Esi tik sporto sukūry su kitais sportininkais. Tai tikrai ne kiekvienam.
Ar anksčiau žinojote, kokius emocinius iššūkius jai tenka pakelti?
R.D.: Iš esmės, detales sužinojome tada, kai jau buvome baigę filmavimo darbus. Tiksliau, mes manėme, kad baigėme. Tada Rūta atsivėrė, viską permąstėme ir nusprendėme, kad reikia filmuoti toliau. Vėliau vėl buvo duobė. Tęsėme filmavimus. Dėl to filmas tiek užsitęsė.
R.D.: Daug kas klausė: „Kodėl jūs dabar darot? Filmuokite iki Tokijo“.
R.B.: Arba tada, kai baigs karjerą ir pasakys, kad daugiau niekada nebeplauks.
R.D.: Tačiau kai kuri filmą sportininko karjeros pabaigoje, pavyksta surinkti tik archyvinę medžiagą…
R.B.: Vyksta dabar, prieš akis, o ne kad kažkas pasakoja ar parodo varžybų nuotrauką, kurią visi ir taip yra matę…
R.D.: Keista, tačiau archyvinės medžiagos su Rūta nėra daug. Nuėjome į televizijas – radome keletą klipų iš poros laidų, kur nieko nėra. Dar sužinojome įdomią naujieną, kad žinios nėra archyvuojamos.
R.B.: Pasaulinės dokumentikos dažnai remiasi senais žinių reportažais. Pas mus jos nėra įrašomos.
R.D.: Tad buvo sunku. Dalį archyvinės medžiagos radome „Youtube“. Kita vertus, smagu, nes archyvas sudaro mažą filmo dalį. Kai filmavome sulaukėme komentarų: „Kam jūs statote apie Rūtą filmą – gi jau tiek sukurta!“. (Juokiasi). Gal kiti tiek kartų ją matė per žinias, kad įsivaizdavo, kad tokių filmų yra. Iš tikrųjų, nieko nėra.
Kodėl filme nusprendėte pakalbinti Marijoną Mikutavičių? Ar jis artimas Rūtos draugas?
R.D.: Iš vienos pusės, jis buvo šalia jos tada, kai ji grįžo laimėjusi medalį. Marijonas dainavo jos sutikime Rotušės aikštėje. O buvo jie pažįstami tada?
R.B.: Ne, dar ne. Čia buvo pirmas jų susitikimas. Jį pasirinkome kaip autsaiderį, kuris jos nepažįsta, priešingai nei šeima ar treneriai. Mums reikėjo asmens, kuris pažiūrėtų iš šono, būtų tarsi visuomenės nuomonė. Norėjosi žmogaus, kuris galėtų rišliai sudėti mintis, nes tai pavyksta ne visiems.
R.D.: Į filmą pateko ne visi kalbintieji vien dėl to, kad nerišliai dėstė mintis.
Nuotraukos autorė: Vytautė Ribokaitė
Kokius meninius kriterijus sau kėlėte? Kaip konstravote pasakojimą?
R.B.: Mums pagelbėjo tai, kad turėjome labai daug savo medžiagos. Ne tik interviu – stebėjome ir sekėme labai daug dalykų. Tai leido mums turėti vadinamą „B-roll“, kuris padėjo parodyti, kas vyksta. Žinoma, išskyrus vaikystę, nes iš to laikotarpio nėra jokios filmuotos medžiagos. Todėl „kalbančioms galvoms“ nebedaug ir liko.
R.D.: Visas filmas yra pasakojamas „galvų“, tačiau jos yra nematomos. Filme nėra pasakotojo. Istoriją perpasakoja žmonės.
R.B.: Stilius neformalus. Visąlaik gan arti, kamera tarsi nematoma.
Kaip dabar jaučiatės? Ar norėsite toliau režisisuoti, imtis asmeninių projektų?
R.D.: Proceso metu sakiau: „Kodėl? Daugiau niekada gyvenime!“. (Juokiasi). Dar kol kas nesinori galvoti. Dar šviežias emociškai labai brangiai kainavęs procesas.
R.B.: Norisi gerokai atsigauti, grįžti į nulį. Jau turiu darbinį projektą su Tadu (Tadu Vidmantu – KINFO). Apie savo kol kas negalvoju, verčiau pailsėsiu.
R.D.: Filmo kūrimo dalis mums buvo smagiausia ir įdomiausia. Tačiau 90 proc. laiko sudarė biurokratija ir administracija. Tai buvo be proto sunku. Kūrimas sąlyginai buvo lengviausias.
Nuotraukos autorė: Vytautė Ribokaitė
Ar turėjote komandą, į kurią galėjote atsiremti?
R.B.: Žinoma, turėjom papildomą žmogų, bet vis tiek viskas krito ant mūsų trijų. Iš kitos pusės, pirmąkart darant viskas daug sunkiau.
R.D.: Buvome dviese ir vėliau prie mūsų prisijungė prodiuserė Laura Almontaitė, kuri padėjo administruoti finansavimą.
R.B.: Visi buvo skeptiški. Nors filmas apie Rūtą, atrodo, iškart rodo, kad tai gali būti žinomas filmas, tačiau visi turėjo milijoną priežasčių, kodėl reiktų jo nekurti. Mano draugė pasakė: „Nurauta idėja“. Daug kas nelabai suprato, kad darome filmą kino teatrams. Kino centras taip pat labai atsargiai žiūrėjo – tai mūsų debiutinis kūrinys, tad jiems buvo daug klausimų, kaip mes iškart sukursime pilnametražį filmą. Buvo daug nepasitikėjimo iš visų pusių.
R.B.: Manau, tai natūralu. Sako, turi labai savimi tikėti, kad ir kiti vėliau patikėtų. Tiesiogiai susidūrėme, kad nieks nepuolė sakyti, kad bus fainai.
Filmo pirminė ir galutinė versijos labai skyrėsi?
R.B.: Stiliaus prasme filmas yra toks, koks buvo mūsų galvose. Tačiau istorija keitėsi keliskart, pabaigoje nustebino mus pačius. Pradžioje tikrai neturėjome nė mažiausios minties, kad bus toks filmas.
R.D.: Net 10 proc. nebuvo to mintyse, kuo filmas tapo. Tai smagu, kad istorija nuolat vystėsi. Kai pradėjome filmuoti prieš Rio, buvo minčių po to ir baigti.
R.B.: Taip, galvojome, kad bus sportinis. Negalvojome ieškoti scenarijaus vingių, nes nemanėme, kad dramaturgija galėtų suveikti stipriau – ypatingų dalykų be pasiruošimo nevyko. Tačiau vėliau atsirado ir tai pakeitė tolimesnę eigą.
R.D.: Mums irgi buvo šokas. Ką toliau? Buvo ne vienas momentas, kai reikėjo viską pergalvoti. Užbaigėme filmą taip pat netikėtai. Tik nesakysim kaip. (Juokiasi).
Ar „Rūtą“ rodysite užsienyje?
R.B.: Galvojame, tačiau turime vieną didelę bėdą dėl archyvinės medžiagos licenzijavimo. Ji yra super brangi ir sudaro didžiausią kainą filme, nors naudojome tik kelias minutes. Kai pradėjome kurti to nežinojome. Šią minutę neturime leidimo, bet bandysime galvoti, kaip filmą būtų galima parodyti už Lietuvos ribų.
R.D.: Žinojome, kad reikės pirkti medžiagą, bet nenutuokėme, kad ji tiek daug kainuos. 3 minutės medžiagos iš olimpinių Londone. 3 minutės iš pasaulio rekordinio plaukimo ir viskas. Tai sudaro didžiąją dalį filmo kainos. Kol kas rodymas yra išpirktas tik Lietuvos teritorijoje.
Filmo „Rūta“ anonsas:
