„Liūtas, Lokys ir Šakelė“ organizatorė G. Krikščiūnaitė: jei esi žmogus, kuris nori pajausti filmą, per metus tau negali patikti šimtai jų

Šiemet trečią kartą vykstantis festivalis „Liūtas, Lokys ir Šakelė“ kviečia žiūrovus pamatyti 13-ka festivalinių išskirtinių filmų. Kiekvienas filmas kino teatruose bus rodomas tik po vieną kartą. Kaip sako festivalio organizatorė Giedrė Krikščiūnaitė, jai patinka, kad yra filmų deficitas.

„Lokys, Liūtas ir Šakelė“ – tai pavadinimas su humoru. Jame gali būti filmai nebūtinai iš Kanų, Berlyno ar Venecijos kino festivalių. Jie gali būti ir iš Sandanso ar Toronto. Čia tiesiog yra apibrėžimas, ir pavadinime yra ne Palmės šakelė, o paprasta. Taigi nebūtinai filmai turi būti iš tų festivalių“, – teigia ji.

Kaip atsirenkate filmus ir sudėliojate programą, nebūtinai šių metų? Kuo turi patraukti filmas, kad jis tiktų jūsų festivaliui?

Yra keli būdai. Vienas, kuris man labiausiai patinka – žiūriu filmą ir galvoju, jog sukurčiau lygiai tokį patį. Matau, kaip jis nufilmuotas, kaip juda kamera, kaip padarytas garsas. Tai filmai, kuriuos labai gerai suprantu. Jie sukurti taip, kaip pati jaučiu kiną. Kai būna toks idealus variantas, tuos filmus įsimyliu.

Dar žiūriu autorius, kurie mane stebina. Jie mane stebina ir žavi tuo, kokius filmus jie sukuria. Režisierė Alice Rohrwacher, kurios filmą „Chimera“ rodysime šiemet, taip mane šiemet nustebino, jog pirmą kartą pamačiusi šį filmą Kanų kino festivalyje ir išėjusi iš seanso pagalvojau, kad reikia pažiūrėti jį antrą kartą. Reikia išsiaiškinti, kaip ji tai padarė.

Iš pradžių „Chimeroje“ – chaosas, o paskui supranti, kad jame yra daug gelmės, kad jis provokuoja skaityti knygas, gilintis, kodėl ji naudoja tokią kino kalbą ir garsą. Filmas skatina smegeninės veiklą.

Dar yra tokie filmai, kuriuos pastebi, jie yra „mažiukai“, ir jiems norisi padėti. Jie nėra idealūs, tiesiog mieli filmai, įdomios temos, tiesiog jauti, kad su tuo filmu norisi dirbti. Aišku, yra ir variantas, kad galima pirkti nematytą filmą, jei patinka jo režisierius. Tačiau kai kada gali nusipirkti katę maiše, nes režisieriui gali būti tiesiog negeras kūrybos etapas.

Dėl filmų pirkimo konkuruojate su kitais platintojais ir festivaliais, ar yra koks vienas filmas, dėl kurio labai didžiuojatės, kad pavyko būtent jums nusipirkti jo teises?

„Scanorama“, „Kino pavasaris“ ir aš renkamės iš tos pačios lentynėlės, nei vienas iš mūsų neturi kitų pasirinkimų. Kai paskelbiamos programos, dalyvaujame sąžiningame pirkime. Bet tai yra sudėtinga. Nes ne šiaip perki, o turi ir savo istoriją, showreelą. Režisierius pasirenka, su kuo dirbti net ne dėl pinigų, o dėl kompanijos. Jei turi gerą programą, kurioje nėra neaiškių filmų, kai turi aiškų tikslą, tai režisieriai su prodiuseriais tave pasirenka.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie „stand up“ komediją

Antra, režisieriai žino apie mūsų „Lokys, Liūtas ir Šakelė“ festivalį, jiems jis labai patinka. Tikrai žinau, kad A. Rohrwacher džiaugiasi, jog yra jame, taip pat ir Christianas Petzoldas. Jiems patinka, ką darome, kaip komunikuojame. Jie mus laiko normaliu festivaliu. Yra ir toks nedidelio filmų kiekio festivalio formatas, nebūtinai festivaliai turi turėti šimtus filmų.

Šešių dienų festivalis šiemet suteikia galimybę pažiūrėti 13-ka filmų. Daugiau ir nelabai norėčiau. Nors pirmais metais buvo 11-ka, antrais – 12-ka. Tendencijos nelabai geros, gal reiktų kitais metais sumažinti. (Juokiasi.) Gali būti, kad kitais metais tiesiog nerasiu tiek filmų.

Šiaip daugiau šiemet ir negalėčiau parodyti, nes nieko daugiau neradau. Nėra taip, kad pamatau daugybę filmų, kurie man patinka, tiesiog jų tiek nesukuriama. Jei esi žmogus, kuris nori pajausti filmus, tai per metus tau negali patikti šimtai filmų.

Gal kažkam kitam reikėtų nagrinėti, kodėl pasirenku tokius filmus. Manau, kad visuose yra vilties ir pozityvumo. Paribio temų filmai apie neviltį man nėra artimi. Pavyzdžiui, rumunų banga man neartima, gyvenime nepirkau nei vieno rumuniško filmo, man nepatinka socialinės dramos. Jų užtenka gyvenime.

Šių metų programoje yra Lokarno kino festivalio nugalėtojas „Kritinė zona“. Kai pamačiau anonsą, pagalvojau, kad tikrai jo nepirksiu. Su filmo platintoju palaikau labai draugiškus santykius, jis man sako, kad Lokarne rodome filmą apie narkotikų prekeivį. Atsakiau, kad, ne, čia ne man, juodos istorijos tikrai ne man. Bet jis vis vien siūlė – pažiūrėk, tau gali patikti, nes geras operatorius, įdomi kino kalba.

Taigi pažiūrėjau. Mano manymu, pagrindinis veikėjas – ne narkotikų prekeivis, o juodasis angelas.  Jis gyvena Irane, o narkotikai yra kaip pabėgimas nuo siaubingos realybės. Ji tokia bus Rusijoje ir Baltarusijoje. Todėl mums, jų kaimynams, tai labai svarbus filmas. Normalūs žmonės randasi keistoje situacijoje, kurioje vienintelis būdas gelbėtis – pabėgimas nuo realybės. Filmas nėra negatyvus, gerai baigiasi, niekas nemiršta. Yra nevilties, kuri yra Irane, bet ji padaryta šiuolaikine kino kalba, su įdomiais operatoriniais ir režisūriniais atradimais, nufilmuotas faktiškai Irane.

Kaip susidėliojo šių metų programa, jie bus rodomi tik po vieną kartą?

Šiais metais rodysime ne tik Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Alytuje, Šiauliuose, Klaipėdoje, dar prisijungė Utena ir Tauragė. Nesuprantu, kodėl festivaliai, turintys filmų rodymo teises, negali vienu metu jų rodyti Vilniuje ir, pavyzdžiui, Tauragėje. Joje yra puikus kino teatras, mažytis, bet labai jaukus.

Man patinka, kad žmogus Klaipėdoje gali žiūrėti filmą tą pačią dieną su Vilniumi. Visuose miestuose bus toks pats formatas – po vieną filmo seansą. Tačiau kai kuriuose kino teatruose yra mažiau filmų nei visa programa. Jiems daviau žiūroviškesnius, nes yra filmai, kuriems reikia ypatingo susikaupimo, konteksto – ne visi filmai visiems tinka.

Šiais metais prie komandos prisijungė Santa Lingevičiūtė. Su jos pagalba filmus sugrupavome į keturias dalis. Yra Romantikai – tai filmai, kurie turi romantinį pagrindą. Yra Prozininkai – tie, kurie turi aiškią istoriją. Jie apie prozą, bet su poetiniais elementais. Trečioji grupė Konceptualistai – trys moterys režisierės, ir trys Išsišokėliai – ne visiems tinkantys, o gal kaip tik visiems, tiesiog reikia pasitikėti mūsų skoniu, ir jiems reikia suprasti šiuolaikinį kontekstą. Man patinka režisieriai, kurie daro drąsiai, linksmai.

Konceptualistai yra Alice Rohrwacher su jau minėtu filmu „Chimera“, Angela Schanelec su filmu „Muzika“ ir Jessica Hausner su filmu „Club Zero“. Visi trys darbai – labai įdomios formos, viskas paremta kino kalba. Yra ir turinys, bet labai įdomiai ir konceptualiai viskas išspręsta.

Romantikai – Aki Kaurismäki romantinė istorija „Nukritę lapai“, taip pat „Meilės prigimtis“ yra Monia Chokri prancūzų režisieriaus Xavier`o Dolano draugės darbas. Puiki meilės istorija, festivalinis kinas, melodrama, o tai labai retai galima rasti Kanų kino festivalyje.

Trečioji juosta yra Christiano Petzoldo „Liepsnojantis dangus“. Pasakyčiau, kad režisierius yra konceptualistas, bet pagaliau sukūrė lengvą romantinį filmą, beveik komediją. COVID-19 pandemijos metus jis kažką pergalvojo ir jam pasirodė, kad jis yra per rimtas. Tai mano asmeninė nuomonė.  Ch. Petzoldas sugalvojo tokį scenarijų, kuris linksmas, labai aiškus ir žiūrint apima jausmas, kad viskas filmuota Nidoje, nors iš tikrųjų Vokietijoje. Žiūrisi labai lengvai palyginus su kitais jo filmais. Tiesiog yra gera pramoga, kad šiam režisieriui nelabai būdinga.

Prozininkai – puikusis Wimas Wendersas, kuris padarė rimtą ir puikų darbą „Puikios dienos“. Kanuose visi norėjo įsigyti šio filmo teises. Puikus pagrindinis aktorius Tokio Emoto Kanuose gavo apdovanojimą už geriausią vaidybą. W. Wendersas, man atrodo, sukūrė kažką labai asmeniško. Manau, ir lietuviai išrinks jį populiariausiu filmu.

Antrasis filmas yra „Apie sausą žolę“. Jo režisierius Nuri Bilge Ceylanas padarė puikų prozinį kūrinį, šiemet Merve Dizdar už šį filmą gavo geriausios aktorės apdovanojimą Kanų kino festivalyje. Trečiasis – João Miller Guerra ir Filipa Reis filmas „Légua“, bei ketvirtasis – „Tikroji ežero paslaptis“, kurio režisierius yra Lav Diazas.

Išsišokėlių dalis – Seano Price`o Williamso darbas „Saldi rytinė pakrantė“ ir Joanna Arnow filmas „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“. Abu atstovauja Niujorko mokyklą. Jie, mano nuomone, yra „nurauti“, linksmi. Ne šiaip sau jie yra išsišokėliai.

„Saldi rytinė pakrantė“ – „Alisa stebuklų šalyje“ interpretacija. Jauna mergina amerikietė patenka į skirtingus JAV pasaulius. Iš pradžių pas Nicko Cave`o sūnų į muzikinį skvotą, po to pas radikalus, vėliau į arabų stovyklą, į kino filmavimo grupę. Ji pereidinėja iš vieno pasaulio į kitą. Filmas pašiepia amerikiečių visuomenę, drąsiai nufilmuotas, naudojama daug filmavimo metodų. Filmuodami jie džiaugėsi, tai jaučiasi jį žiūrint.

Paskutinis filmas, nelaimingasis 13-tas, „Jausmas…“ atsirado paskutinis, jį pamačiau Kanuose. Pati mergina ir režisierė, ir aktorė, ir montažo meistrė. Seanas Bakeris („Floridos projektas“) jai padeda.

J. Arnow sukūrė pusiau dramą, pusiau komediją, labai amerikietišką indie filmą apie seksualines mergaitės paieškas. Kiekviena novelė turi vaikino vardą. „Jausmas…“ yra aseksualiausias, kokį tik gyvenime mačiau, filmas, nors 80 proc. veiksmo vyksta apie seksą. Daug juokingų, daug vietų pašiepia Amerikos visuomenės. Ir trečias „Kritinė zona“, apie jį jau kalbėjau anksčiau.

Minėjote, kad festivalis vyks kituose miestuose, ne tik Vilniuje ir Kaune. Festivalio filmai nėra skirti masiniam žiūrovui. Kaip sekasi prisikviesti žmones į regionus? Gal jau turite nuolatinių lankytojų?

Iš vienos pusės, jeigu kino teatrai, kaip Marijampolėje, yra labai aktyvūs, draugiški ir nori parodyti visą festivalio programą, tai jiems duodu visus filmus. Aktyvūs kino teatrų vadovai prašo ir rodo visą programą bei tuo labai džiaugiasi.

O dėl žiūrovų. Jų nėra labai daug, bet yra inteligencija – mokytojai, jaunimas, kurie nuolatos žiūri. Vietiniai sako, kad jie vaikšto į visus filmus. Pavyzdžiui, Kaune darėme atidarymą, tai prie manęs priėjo vaikinas ir pasakė, kad praeitais metais nusipirko 12-ka bilietų. Vėliau jį pamačiau Larso von Triero retrospektyvoje. Taigi yra tokių, kurie visus filmus žiūri, ir jiems labai svarbu, kad esam.

Šiemet Vilniuje vyko programos pristatymas. Prie manęs priėjo simpatiška pagyvenusių žmonių pora ir sako, atvažiavome iš Tauragės, girdėjome, kad joje vyks festivalis, norime pažiūrėti filmus ir norime rasti programą.

Jeigu kino teatras sutinka parodyti visus filmus, ir į juos ateina ne šimtai, o dešimtys žmonių, tai jie visi yra labai svarbūs. Nuvažiuoju į Marijampolę, matau žmones, jie labai simpatiški, jie žino, kur ateina, jie neišeina iš jų.

Daugiau apie festivalio filmus galite sužinoti ČIA. 

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas