„Du Kine“ archyvas
Jeigu ne „Neįmanoma misija 2“ (Mission: Impossible II, 2000), Hughas Jackmanas prieš aštuoniolika metų taip ir nebūtų tapęs jį pasaulyje išgarsinusiu Erniu. Devyniuose studijos „20th Century Fox“ filmuose įkūnijęs Loganą, aktorius paskutinį kartą sugrįžta į „Ernio“ trilogijos paskutinę dalį „Loganas. Ernis“ (Logan, 2017). Antrą kartą režisieriaus kėdė patikėta Jamesui Mangoldui, pagal kurio istoriją buvo parašytas scenarijus.
2029 metai. El Paso priemiestis. Naktis. Sunkvežimio bagažinėje prabunda Loganas, kurio mašina bando pavogti vietinės gaujos vyrai. Iš pirmos grumtynių scenos matomi sulėtėję jo judesiai, nebe taip greitai išlendantys ašmenys ir nebeužgyjančios žaizdos leidžia suprasti, kad mutantų laikai jau praėję. Dabar Ernis Meksikos pasienyje dirba limuzino vairuotoju, taip bandydamas užsidirbti pinigų ir kartu su Profesoriumi X (Patrick Stewart) išvykti iš šios vietos. Be šių dviejų mutantų išlikęs yra dar vienas – Kalibanas (Stephen Merchant), gebantis susekti kitus mutantus, taip pat padedantis Loganui rūpintis jėgas praradusiu Čarlzu Ksavieru. Jų kasdienišką rutiną sujaukia netikėtai pasirodanti Gabriela (Elizabeth Rodriguez), kuri už pinigus prašo padėti jai ir Laurai (Dafne Keen) nusigauti iki Kanados sienos, t. y. į saugų prieglobstį naujos rūšies mutantams.
„Du Kine“ archyvas
Jamesas Mangoldas, kaip ir australų režisierius George‘as Milleris „Pašėlusio Makso“ filmų serijoje, kuria postapokaliptinę atmosferą. Meksikos pasienyje žemė primena dykumą, kurioje randasi apleisti industriniai pastatai. Susikurtų mašinų persekiojimo scenos apleistose žemėse taip pat sukelia aliuziją į G. Millerio franšizę, kur išgyvena galingesnes mašinas turintys veikėjai. Net ir įmonės „Transigen“ apsaugos vadovas Donaldas Pirsas (Boyd Holbrook), kaip ir Furioza, turi dirbtinę ranką. Be postapokaliptinių filmų motyvų „Logane“ atsiranda ir šiuolaikinio vesterno užuomazgų. Loganas užima vienišo vyro, ne savo valia priversto kovoti už gėrį, vietą. Kaip ir vesternuose, didelę reikšmę filme turi apleista gamta, kalnai, kuriuose ir vyksta beveik visas filmo veiksmas.
Labiau remdamasis senaisiais filmų žanrais, režisierius, skirtingai nei kitose komiksų ekranizacijose, nepersistengia naudodamas CGI efektus. „Loganas. Ernis“ nedirgina akių specialiaisiais efektais, sprogimais ar dar kaip nors kraują turinčiais įaudrinti marazmais, dėl kurių kartais nukenčia pati istorijos ir filmo kokybė.
„Du Kine“ archyvas
Daugiausiai kovojama senuoju būdu, t. y. kumščiais arba ašmenimis, tačiau, skirtingai nei ankstesnieji iksmenų filmai, šis išsiskiria kraujo praliejimu ir žiaurumu. Jeigu ankstesnieji mutantai gelbėjo pasaulį arba kovojo už savo išlikimą (priklausant nuo politinių valstybės pažiūrų), naujieji, sukurti naudojantis kitų DNR, yra auklėjami kaip ginklai, kuriuos taip pat nusprendžiama sunaikinti. Todėl svarbiausiu filmo uždaviniu tampa išgyventi bet kokiomis priemonėmis priešiškai nusiteikusioje aplinkoje, kur tavęs niekas nenori, o visuomenė net nežino apie tavo egzistavimą.
Nors filmas atrodo ir sukurtas kokybiškai, tačiau jame kartais atsiranda su logika susikertančiu ar net juoką keliančių scenų. Pavyzdžiui, Gabrielos telefone esantis vaizdo įrašas apie „Transigen“ kompanijoje kuriamus naujuosius mutantus, kurį slaptai pati ir nufilmavo, kelia klausimą, kaip jai pavyko išlikti nepastebėtai gydytojų ar apsaugos darbuotojų. Bet tai yra detalės tokiems skeptikams kaip man, visada filmuose ieškantiems trūkumų.
„Loganas. Ernis“ išsiskiria režisieriaus požiūriu nedaryti eilinio superherojų filmo, kuriame skambant grėsmingai muzikai gausu sprogimų ir susišaudymų. Vietoje to kūrinys tampa atsisveikinimu su Hugh Jackmanu, užleidžiant vietą talentingai aktorei Dafnei Keen, įkūnijusiai moteriškąją Logano versiją.
Filmo anonsas: