Viena naktis Teherane – tiek trunka Irano režisieriaus Ali Ahmadzadeho filmo „Kritinė zona“ laikas. Filmas kūrybinei grupei tapo maišto idėja – jis buvo filmuojamas slapčia, be valdžios leidimų, paslėptomis kameromis, ne su profesionaliais aktoriais, o asmenimis, kurie nenuilstamai kovoja prieš esamą sistemą, kaip ir režisierius. Nors „Kritinė zona“ buvo atrinktas į Lokarno kino festivalio konkursinę programą ir filmas laimėjo pagrindinį prizą – „Auksinį leopardą“, režisieriui į apdovanojimų ceremoniją atvykti nepavyko dėl autoritarinio Irano režimo.
Filmo Teheranas – ne tas, kuris rodomas per žinias ar kokį piešia Irano valdžios institucijos. Jis laukinis, pavargęs ir sergantis, jo tikras gyvenimas atsiskleidžia tik už uždarų durų arba automobilyje. „Kritinė zona“ pasakoja apie jaunąją kartą, kuri nebetiki (tačiau garsiai to pasakyti negali) juos supančia realybe, politika, religija, moraliniais dėsniais. Filme tai perteikia siurrealizmo ir magiškojo realizmo dermė su dokumentiniu stiliumi, svaigulio būsenos su realybe, ramybės su nutrūktgalvišku greičiu, nevilties su juodu humoru – šis kūrinys paveikus ne tik fiziškai ir emociškai, bet ir audiovizualiai.
Pagrindinis filmo veikėjas – vienišius prekeivis narkotikais Amiras (vienintelis profesionalus aktorius Amiras Pousti), vedamas automobilio navigacijos balso vežiojantis teheraniečiams užsimiršimą. Kas tie žmonės? Tai besikankinančios sielos, kurioms Amiras suteikia bent laikiną paguodą ir galimybę pamiršti pasaulį, kuriame gyvena. O kas yra Amiras – eilinis prekeivis narkotikais ar angelas sargas, suteikiantis paskutinį patepimą? Neaišku, ar jam apskritai reikia pinigų, jis nesinaudoja klientais, tačiau ir nesprendžia jų problemų. Amiras – tarytumei mitologinis keltininkas, plaukiantis palei Hado krantus ir tironiškais laikais gyvenančiai visuomenei suteikiantis išsigelbėjimą – narkotikus, padedančius merdėjančioms sieloms išgyventi dar vieną dieną priespaudos šalyje, ištrūkti iš pragaro, kuriame jie gyvena.
Jaunosios kartos kūrėją šį filmą sukurti paskatino atstumtosios žvaigždės kaip Jafaras Panahi ir Mohammadas Rasoulofas. Kaip sako pats Ali Ahmadzadehas, kovos ir pasipriešinimo jausmas vedė į priekį visą kūrybinę grupę – asmeninė motyvacija ir kūryba tapo neatskiriamos. Anot režisieriaus, narkotikai filme turi dvi funkcijas: formos prasme jie panardina į filmo siurrealistinę ir laukinę visatą, o turinio – personažas Amiras tampa šiuolaikiniu šventuoju, „maitinančiu“ miestą kaip senieji pranašai, vidury nakties nešdavę maistą vargšams. Siurrealistinė paralelinė visata, kurią filmo herojus sukuria savo „stebuklingais eliksyrais“ suteikia balsą naujai kartai, kuri, nepaisant visko, bando gyventi savo gyvenimą. Tai stiprus jaunosios iraniečių kartos pykčio ir nusivylimo atspindys. Kartu režisierius pridūrė, kad šis filmas jam – maišto aktas, o didžiausia pergalė – kad žmonės jį pamatys. Žiūrovams kaip Amirui belieka leistis vedamiems automobilio navigacijos balso ir panirti į beveik taktilinį, svaigulio kupiną priespaudos ir laisvės dvikovos verpetą.
Filmas „Kritinė zona“ Lietuvos kinuose nuo gegužės 17 d.
Anonsas:
