„Juodasis rutulys“
Šeštą kartą į Lietuvos kino teatrus sugrįžęs „Lokys, liūtas ir šakelė“ šįkart pasirodė su skambiu šūkiu „Drąsa būti savimi“ ir keturiolika filmų (du iš jų – retrospektyviniai). Kaip visada – filmų nedaug, o tikri kino entuziastai gali spėti pamatyti visus, vis tik ir iš daugiau kaip tuzino galima išskirti dvi juostas, kurios sulaukė daugiausiai kritikų dėmesio didžiųjų festivalių metu, ir kurių laukė didžioji dauguma žmonių. Pasakojantys skirtingas istorijas, tačiau abu filmai turi nemažai bendra, o jų abiejų kertinė linija – nutylėta meilė.
„Juodasis rutulys“ (La Bola Negra, 2026) – vienu metu ir tylus, ir epinis filmas. Tai pasakojimas apie tris vyrus ir jų persipynusius gyvenimus: kareivį Sebastianą, pilietinio karo metu 1937 m. įsimylintį karo belaisvį Rafaelį; istoriką Albertą, 2017 m. sužinantį apie senelio mirtį ir važiuojantį skaityti jo testamento; ir paslaptingąjį Karlosą, 1932 m. bandantį patekti į slaptą draugiją, kur jo likimą lemia balsavimas baltais ir juodais rutuliais. Iš čia atsiranda ir filmo pavadinimas, o dar tiksliau – iš Federico García Lorcos nebaigtos pjesė „Juodasis rutulys“, kuri suriša visų trijų vyrų likimus. Kaip tiksliau – geriau nesispoilinti ir pamatyti patiems.
Visos trys istorijos vystosi praradimų fone: vyksta arba tuoj gali įsiplieksti karas; patiriama giminių ir artimųjų netektis. Atitinkamai ir filmo herojai – savęs ieškantys, paklydę, nelaimingi vaikinai, kurių vienintele viltimi tampa meilė, daugiausia romantinė. Ir vis tik, nepaisant skaudžių, liūdnų istorijos linijų, „Juodasis rutulys“ pulsuoja gyvybe ir epine skale. Čia pat ir šokiai, ir kabaretas (kurio pagrindinė žvaigždė ne kas kitas, o Penélope Cruz), ir įspūdingo grožio kinematografijos vaizdai (įsitikinimui turėtų pakakti anonso), o galiausiai į filmą įsipina bent keli miuziklo elementai. Tiesa, jei miuziklų nemėgstate, „Juodojo rutulio“ nenurašykite. Daugiau kaip dvi su puse valandos trunkantis filmas savyje talpina daug visko.
Iš dalies priešingas šiam yra „Mylimo žmogaus“ (El ser querido, 2026) stilius. Šioje juostoje gausu dialogų, ilgų, ganėtinai statiškų scenų. Filme pasakojama apie režisierių Estebaną (Javier Bardem), bandantį atkurti ryšį su dukra iš pirmosios santuokos – padavėja Emilia (Victoria Luengo).
Emilia bandė tapti aktore, tačiau jos vaidmenų kraitis kuklus. Estebanas – vienas sėkmingiausių šalies režisierių, planuojantis naują filmą apie Vakarų Sacharą ir Ispanijos kolonializmą, pietų su dukra metu pasiūlo jai pagrindinį vaidmenį. Emilia sutinka, nors ją kamuoja mintis, jog vaidmenį gavo ne dėl gabumų, o dėl tėvo bandymo atpirkti kaltę: kai Emilia buvo maža, jiedu beveik nebendravo, o susitikimų metu Estebanas būdavo apsvaigęs.
Jeigu skamba gan girdėtai, šis trumpas siužetas beveik atkartoja J. Triero filmą „Sentimentali vertė“. Tėvo ir dukros ryšys, meilė čia taip pat tyli, užgniaužta. Kad ir kokį dėmesį Estebanas rodytų savo suaugusiai dukrai, tai niekaip negali atpirkti užmirštos vaikystės, laikomų skaudulių, nerimo ir netgi pavydo, matant, kaip Estebanas rūpinasi ir bendrauja su savo mažais vaikais. Šis užgimstantis ir tuoj vėl užgęstantis ryšys rodomas filmavimo aikštelėje, taip tik sustiprinant apsimetinėjimo, vaidinimo, abejonės dėl tikrų jausmų temą.
Tačiau neapsigaukite, „Mylimas žmogus“ kitaip nei „Sentimentali vertė“ kupinas pietietiško temperamento. Tai, kas gali atrodyti tylu turiniu, sprogsta vaidyboje. Pirmuoju smuiku groja J. Bardemas, išlaikydamas balansą tarp susikrimtusio, ryšio ieškančio tėvo ir aršaus, egoistiško savimylos režisieriaus. Dialogai čia – gyvi, įsimintini, emocijos – regimos. Ne ką prasčiau pasirodė ir Victoria Luengo, kuriai teko suvaidinti Emiliją, dvilypį – filme vaidinantį – personažą.
Tiesa, tiek „Juodasis rutulys“, tiek ir „Mylimas žmogus“ – ne tik apie individualias istorijas ir romantinę ar tėvišką meilę, bet ir apie platesnes temas, kalbančias apie Ispanijos istoriją, vienus skaudžiausių jos puslapių. Žinios apie Ispanijos kolonializmą ar apie pilietinį karą ir frankizmą praturtintų abiejų filmų peržiūras, tačiau nėra būtinos tam, kad kaip žiūrovai pajustume, kiek daug kentėjimo ir nutylėtų istorijų yra likusių Ispanijos praeityje.
Apie abu filmus – „Juodasis rutulys“ ir „Mylimas žmogus“ – artėjantį apdovanojimų sezoną išgirsite dar ne kartą. Galite tikėtis jų dominavimo ne tik Europos kino apdovanojimuose, bet gal net ir „Oskaruose“. Šįkart skambios išankstinės liaupsės buvo pelnytos: tiek epinio, kelis žanrus apimančio „Juodojo rutulio“, tiek tykesnio, bet emociškai skambaus „Mylimo žmogaus“ atveju.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas
