LRT archyvas
Siekdami paremti europinį kiną, 28 šalių visuomeniniai transliuotojai (tarp jų ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija) suteikia galimybę žiūrovams pamatyti puikių Europoje sukurtų kino juostų. Nuo lapkričio 30 dienos kas vakarą televizijos kanalas LRT Kultūra kviečia įsijungti „Eurovizijos filmų savaitę“, kurios metu bus parodyta 11 garsių filmų. Lietuvai „Europos filmų savaitėje“ atstovauja rež. Tomo Donelos „Atsisveikinimas“.
Artėjant Europos filmų savaitei, 28 Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių – visuomeninių transliuotojų – vadovai, tarp kurių ir LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius, viešu laišku kreipiasi į Europos žiūrovus:
Šiame mažinamų biudžetų ir žaibiškos technologijų pažangos amžiuje Europos visuomeniniai transliuotojai patvirtina mums, kad Europos kinas yra visuotinai pripažinta vertybė visiems, kas šį žemyną vadina savo namais.
Visuomeninių transliuotojų misija – teikti įvairove ir novatoriškumu pasižyminčias kultūros programas, kurios būtų prieinamos ne tik Europai, bet ir plačiai už jos ribų. Šioje filmų kūrybos grandinėje esminis vaidmuo tenka investicijoms – nuo gamybos ir reklamos iki filmų platinimo.
Turėdami tai galvoje ir siekdami propaguoti Europos kultūrą, mes parengėme Eurovizijos filmų savaitę – iki šiol didžiausią ir plačiausiai auditorijai prieinamą filmų festivalį. Dvidešimt aštuonių Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių visuomeniniai transliuotojai pristatys Europoje sukurtus geriausius pilno metražo filmus, iš kurių daugelis dar nežinomi už savo šalies ribų. Radijo ir televizijos kanalai transliuos diskusijas, dokumentiką apie tuos filmus, interviu su žvaigždėmis, režisieriais ir scenarijų autoriais, kalbės apie muzikos kino filmams magiją.
Iš Sicilijos kilęs amerikiečių režisierius Frankas Kapra (Frank Capra) sakė: „Kinas – tai viena iš trijų visiems suprantamų kalbų. Kitos dvi – matematika ir muzika.“ Nepaprastai taiklus pastebėjimas ir puikiai atliepiantis europietišką kontekstą. Kai nūdienos Europoje tokia gausa šalių ir kultūrų, kinas, kaip ir visuomeniniai transliuotojai, yra pagrindinė priemonė siekiant įtvirtinti tautinę tapatybę.
Sąveika tarp Europos visuomeninių transliuotojų ir Europos kino yra būtina sąlyga, kad ir vieni, ir kiti egzistuotų bei tobulėtų. Mes džiaugiamės, kad esame šio proceso dalis, ir visokeriopai sieksime užtikrinti jo tęstinumą. Visuomeniniai transliuotojai savo programų tinklelyje filmams skiria geriausią laiką – per metus žiūrovas namuose pasižiūri apie 80 filmų. Be to, visuomeniniai transliuotojai yra ne tik vieni iš stambiausių investuotojų į filmų kūrybą bei jos plėtrą, bet dažnai yra ir užsakovai. Trumpai tariant, visuomeninius transliuotojus galima laikyti svarbiausiu kino industrijos tyliuoju partneriu. Septyni iš vienuolikos šių metų Kanų „Auksinės palmės šakelės“ festivalyje pristatytų filmų ženklią finansavimo dalį gavo iš visuomeninių transliuotojų, tarp jų ir nugalėjusi kino juosta „La vie d‘Adele“ („Adelės gyvenimas“), ir geriausiu Venecijos filmų festivalyje „Auksinis liūtas“ pripažintas darbas „Sacro Gra“.
Daugelis Europos visuomeninių transliuotojų remia kino industriją, nes tai jų misijos dalis; į filmų gamybą mes investuojame gerokai daugiau negu privačios žiniasklaidos kompanijos. Gerokai daugiau negu bet kas kitas. Būtent visuomeniniai transliuotojai aktyviai remia nepriklausomą kiną, kuria filmus ir serialus, suteikia eterį nacionalinei kino produkcijai, jau nekalbant apie ypatingą dėmesį europiniams filmams. 2011-aisiais apie 52 proc. visuomeninių televizijų programos sudarė Europoje sukurti filmai, o privačiai valdomų žiniasklaidos grupių – tik 33 proc. ( Europos audiovizualinės stebėsenos agentūros informacija, remiantis „Rovi“ duomenimis). 2010 m. Europos kino produkciją, kuriai išleista 56,7 mlrd. eurų, kūrė 88 000 kompanijų, kuriose dirbo 380 000 darbuotojų. Vis dėlto mūsų kino pramonei, kad klestėtų ir išliktų konkurencinga, reikia judėti į priekį.
Ypatingos spartos plačiajuostis ryšys šiandien jau tapo kone įprastu dalyku, tad vartotojai žaibiškai gauna prieigą prie įvairiausių transliavimo platformų. Spustelėję vieną ar kitą mygtuką, žiūrovai gali kiek panorėję naršyti po įspūdingos apimties filmotekas, tad kuo toliau, tuo labiau tai neišvengiamai skatins žmones domėtis filmais. Patogesnė ir greitesnė prieiga prie šaltinių, žinoma, puiki galimybė kino mėgėjams ir kino kompanijoms, bet tuo pat metu tai ir signalas Europos kinematografininkams, kad, siekiant būti pastebėtiems, reikės dar labiau pasistengti. Jau nekalbant, kad tylieji šios industrijos partneriai šiandien susiduria su nemenkais sunkumais. Visuomeniniai transliuotojai turi rimtų finansinių problemų, dažniausiai kylančių dėl politizuoto požiūrio į juos. Daugeliui tenka rasti lėšų papildomoms išlaidoms – poreikiui plėsti paslaugų spektrą, nes gauna nekintamą ar net sumažintą finansavimą.
Deja, mūsų gyvybingos ir ypač svarbios kino industrijos plėtrą stabdo valstybių sienos. Daugumos Europos šalių kino teatruose rodomi Jungtinių Valstijų ar vietos kūrėjų filmai. 2012 m. 62 proc. Europos Sąjungos kino rinkoje teko amerikietiškai produkcijai, nacionalinei – 20 proc. Taigi europietiškam kinui teliko 14 proc. (Europos audiovizualinės stebėsenos agentūra).
Itin aukštos kokybės Europos kinematografininkų produkcija pasiekia tik labai mažą potencialios rinkos dalį. Vis dėlto, esant pozityviai valiai, ši padėtis gali pasikeisti. Esamas kliūtis galima būtų įveikti daugiau lėšų skiriant kokybiškam filmų dubliavimui ir subtitrams, tarptautinės rinkodaros sistemai ir reklamai. Mes taip pat manome, kad labai svarbi būtų politikų parama nacionaliniu ir visos ES lygiu. Reikia visokeriopai skatinti ir tobulinti mokymus bei kuo daugiau paramos skirti tarptautiniams bendros gamybos projektams.
Mes patys turime atidžiau rinktis, į ką verta investuoti, ir teikti pirmenybę rinkodaros ir reklamos aspektams, iš esmės lemiantiems vieno ar kito filmo sėkmę. Mes dėsime visas pastangas, kad europietiškas kinas pasiektų kuo platesnę auditoriją, tuo pat metu akcentuodami scenarijaus kokybės bei produkto meninės vertės svarbą.
Jean-Paul Philippot, EBU prezidentas, RTBF generalinis direktorius (BE)
Petrit Beci, Albanijos radijo ir televizijos direktorius (AL)
Margarita Grigorian, Armėnijos visuomeninės televizijos direktorė (AM)
Dr. Alexander Wrabetz, ORF generalinis direktorius (AT)
Vyara Ankova, Bulgarijos nacionalinės televizijos generalinė direktorė (BG)
Themis Themistocleous, Kipro transliavimo korporacijos generalinis direktorius (CY)
Petr Dvorak, Čekijos televizijos generalinis direktorius (CZ)
Leopoldo González-Echenique, RTVE prezidentas (ES)
Lauri Kivinen, Yle vadovas (FI)
Balazs Medveczky, MTV generalinis direktorius (HU)
Noel Curran, RTÉ generalinis direktorius (IE)
Pól Ó Gallchóir, TG4 generalinis direktorius (IE)
Antonio Marano, RAI generalinio direktoriaus pavaduotojas (IT)
Audrius Siaurusevičius, Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius (LT)
Sergejs Nesterovs, Latvijos visuomeninės televizijos valdybos narys (LV)
Dr. Juliusz Braun, Telewizja Polska prezidentas (PL)
Andrzej Siezieniewski, Lenkijos radijo valdybos pirmininkas (PL)
Petr Fedorov, RTR generalinio direktoriaus pavaduotojas, RTR Užsienio ryšių departamento direktorius (RU)
Cilla Benkö, Švedijos radijo generalinė direktorė (SE)
Marko Filli, RTVSLO generalinis direktorius (SI)