Ar kada teko matyti Irano šalies gyventojus aptarinėjančius savo pop žvaigždžių gyvenimus, vakarėliuose šokančius su tarakonų kostiumais ir besiklausančius roko muzikos? Irano režisieriaus Manio Haghighio naujausiame filme „Paršas“ (Khook, 2018), filmo kūrėjas siūlo pažvelgti į kitokį šių dienų Iraną, kokio žiūrovai dar nėra matę.
M. Haghighis aiškiai pavargo nuo skaudžių represyvios Irano valdžios refleksijų – žinome, kad ten draudžiamas Facebook‘as, kino režisieriai negali kurti filmų ir pan. Užuot apverkinėjęs likimą, jis kuria alternatyvią Irano tikrovę ir siūlo juoktis: jo filme „Paršas“ iraniečiai mirksta socialiniuose tinkluose, verda aistrose dėl garbės, bijo pasenti ar negali liautis rūpintis peraugusiais savo sūneliais. Žvitri, bet mylinti režisieriaus akis beda tiesiai į personažų trūkumus ir priverčia žiūrovą pamilti kiekvieną iš jų. Tokiu pačiu žvilgsniu veriami ir kiti šiuolaikinio gyvenimo sluoksniai: kino gamybos virtuvė, institucijų darbas, galiausiai, valdžios vaidmuo mūsų gyvenime. Nepamirštamas ir įsivaizduojamas šio filmo žiūrovas – mums duodama viskas, prie ko jau esam įpratę: bus veiksmo, intrigų, piktadarių ir didvyrių.
Pagrindinį vaidmenį įkūnijęs aktorius Hasanas Majuni yra vienas labiausiai gerbiamų teatro aktorių, su kuriuo kino žiūrovai už Irano ribų dar nėra gerai susipažinę. Režisieriaus teigimu, H. Majuni buvo tobulas šiam vaidmeniui, kurį parašė būtent jam.
Apie patį filmą žurnalui „Variety“ M. Haghighis pasakojo, kad „Paršas“ yra parodija. Filme nėra kalbama apie konkretų kino režisierių ar jų grupę. Žinoma, Irane yra nemažai režisierių, kuriems uždrausta filmuoti. Tačiau viskas šiame filme yra perleista per tam tikrą ironijos ir absurdo filtrą“.
Pagrindinėje Berlyno tarptautinio kino festivalio konkursinėje programoje rodytas „Paršas“, taikliai kritikuoja šių dienų Iraną ir jo valdžią, kuri nuolat apriboja kino režisierių kūrybą arba uždraudžia jiems kurti filmus.
Filmas kino teatruose nuo rugpjūčio 17 dienos.
Filmo anonsas: