Ekrane matomas rasotas gėrimo butelis, ant šakutės pakeltas koldūnas ar ledukų pripildyta taurė gali atrodyti kaip paprasta kasdienybės detalė. Tačiau filmavimo aikštelėje tokį vaizdą sukurti padeda maisto stilistai: jie rūpinasi produkto išvaizda, ieško būdų ją išlaikyti per daugybę dublių ir iš anksto numato, kaip maistas ar gėrimas atrodys prieš kamerą.
Kartu dirbantys Rokas Šaški ir Jelena Volgina, kino bei reklamos industrijoje žinomi „Schaschky“ vardu, šią profesiją atrado per praktiką. Roko darbas prasidėjo nuo produktų paruošimo fotografijai, o filmavimo aikštelėse augant užduočių apimčiai prie jo prisijungė Jelena. Šiandien ji daugiausia rūpinasi maistu, jis – gėrimais, tačiau abu pabrėžia, kad galutinis vaizdas priklauso nuo visos komandos darbo.
Apie tikro maisto ir jo pakaitalų naudojimą, fotografijos bei filmavimo skirtumus, kūrybinius sprendimus ir pasiruošimą, nuo kurio priklauso sklandus darbas aikštelėje, kalbamės su maisto stilistais Roku Šaški ir Jelena Volgina.
Kaip pradėjote dirbti maisto stilistikos srityje ir kaip susiformavo jūsų kūrybinis duetas „Schaschky“?
R. Šaški: Viskas prasidėjo nuo to, kad pavadavau šioje srityje dirbusį draugą, o vėliau perėmiau jo darbą. Iš pradžių ruošiau produktus fotografijai: klijavau butelių etiketes, lakavau butelius. Tai buvo alus, sultys ir kiti gėrimai, kuriuos fotografuodavo arba filmuodavo fotostudijoje, be žmonių.
Po kurio laiko pažįstamas prodiuseris pasiūlė padirbėti filmavimo aikštelėje. Pradėdamas dar nežinojau nei filmavimo struktūros, nei to, kaip pasiskirstomos pareigos. Kartais atvykdavau vienas, o turėdavau pasirūpinti ne tik produktais, bet ir taurėmis, lėkštėmis, visu stalo rekvizitu. Vienam viską suspėti tapo sudėtinga, todėl ieškojau pagalbos. Taip prisijungė Jelena, ir nuo tada dirbame kartu.
J. Volgina: Rokas aikštelėse pradėjo dirbti dar prieš įkuriant įmonę. Prisijungiau, nes pagalbos reikėjo visais etapais – ir ruošiantis, ir gaminant, ir pačiuose filmavimuose. Ilgainiui šis bendras darbas natūraliai virto „Schaschky“.
R. Šaški: Tai originali vokiška mano senelio, kilusio iš Karaliaučiaus krašto, pavardė. Jos rašyba nėra paprasta, raidės kartais susimaišo, bet tie, kuriems reikia mūsų paslaugų, mus suranda.
Apie maisto reklamą sklando nemažai mitų. Kiek ekrane matomo maisto iš tiesų yra tikras, o kada tenka ieškoti jo pakaitalų?
J. Volgina: Mūsų darbe maždaug 90 procentų kadruose matomo maisto yra tikras. Tik apie 10 procentų sudaro projektai, kuriuose tenka naudoti pakaitalus. Tai priklauso nuo režisieriaus sumanymo ir reklamos sudėtingumo, tačiau jeigu kadre matote patiekalą, dažniausiai jis bus tikras.
R. Šaški: Sprendimą lemia kliento poreikiai ir konkreti užduotis. Vis dėlto pirmiausia stengiamės naudoti tikrus kliento produktus.
Jūsų darbe yra ir maisto, ir gėrimų. Kuo skiriasi jų pateikimas ekrane ir kaip jį keičia reklamos tendencijos?
R. Šaški: Gėrimų reklama turi nusistovėjusią vaizdų kalbą. Anksčiau ilgiau stebėdavome sulėtintai rodomą skysčio bangą, dabar panašūs kadrai pateikiami greičiau. Pats vaizdas dažnai išlieka pažįstamas, keičiasi jo ritmas.
Maistas vis dažniau rodomas natūraliose, vaidybinėse situacijose. Reklamose dalyvauja aktoriai, nuomonės formuotojai, socialinių tinklų kūrėjai. Daugiau dėmesio skiriama tam, ką žmogus pasako apie produktą, o ne vien jo išvaizdai. Tokį pateikimą dažnai renkasi ir prekybos tinklai.
J. Volgina: Tai tendencija, tačiau konkretų sprendimą visada diktuoja scenarijus. Mūsų darbai taip pat šiek tiek pasiskirstę: aš daugiausia ruošiu maistą, o Rokas labiau dirba su skysčiais.
Dirbate tiek fotosesijose, tiek filmavimuose. Kaip skiriasi pasiruošimas ir atsakomybė šiuose procesuose?
R. Šaški: Dirbame su žurnalams ir skaitmeninei erdvei skirtomis fotografijomis, reklamomis, filmais. Filmavimo procesas yra dinamiškas, o laikas tiesiogiai susijęs su biudžetu. Jeigu užtrunki, laukia visa komanda – operatoriai, apšvietėjai, aktoriai, režisierius. Todėl labai daug ką turi pasiruošti iš anksto.
Skiriasi ir galimybės vėliau koreguoti vaizdą. Filmuojant dideliu greičiu vienoje sekundėje gali būti keli šimtai kadrų. Jei produktas turi kabėti ar skrieti ore, jį prilaikančias vielutes ir valus reikia paslėpti dar aikštelėje. Anksčiau juos pašalinti iš nufilmuoto vaizdo būdavo ypač sudėtinga.
Fotografijoje tai paprasčiau: gali pakabinti dešrelę ant vielos ar šakutės, o nereikalingą atramą vėliau pašalinti iš nuotraukos. Kartais didžiausia užduotis lieka išsirinkti vieną kadrą iš šimto.
Kokie produktai prieš kamerą kelia daugiausia iššūkių?
J. Volgina: Avokadai. Jie labai greitai tamsėja, todėl vos juos prapjovus prasideda kova su laiku.
R. Šaški: Prisimenu darbą su koldūnais. Ištraukti iš puodo jie gali atrodyti pilkšvi, praradę formą. Tuomet pradedi ieškoti sprendimų: užmauni koldūną ant šakutės, pridedi krapų, suteiki paviršiui blizgesio. Operatorius parenka šiltą šviesą, tinkamą objektyvą, ir rezultatas nustebina – kadre patiekalas atrodo visai kitaip.
J. Volgina: Tai visos komandos darbas. Vien maisto stilisto pastangų neužtenka: produkto išvaizdą kuria ir apšvietimas, ir tai, kaip jis filmuojamas.
Kiek šiame darbe lieka kūrybinės laisvės? Ar prisimenate užduotį, kuriai prireikė ypač netikėto sprendimo?
J. Volgina: Tikrai pasitaiko užduočių, kurioms sprendimą turi sugalvoti pats. Kartais įkvėpimo ieškau maisto fotografijose „Pinterest“ platformoje. Įsimeni idėją, o vėliau atsiranda projektas, kuriame gali ją pritaikyti. Kai gali pasiūlyti savo sprendimą, dirbti įdomiau.
Dabar vienam projektui gaminame netikrus ledukus, o kartu su dailininke svarstome, kaip sukurti apšerkšnijusį kambarį. Tokiose užduotyse kūrybos tikrai netrūksta.
R. Šaški: Gėrimų filmavimuose naudojame netikrus ledukus. Šiandien galima rasti įvairių tam skirtų medžiagų, tačiau vieniems pirmųjų bandymų juos gaminome orkaitėje. Iš folijos pasidarėme formeles ir parduotuvėje nusipirkome daug skaidrių vienkartinių įrankių.
J. Volgina: Tuo metu galėjome nusipirkti tik vienkartinių šakučių.
R. Šaški: Reikėjo labai daug ledukų ir labai greitai – reklamos filmavimui turėjome jais padengti visą stalą. Galėjome užsisakyti specialių plastiko granulių, bet pristatymas būtų užtrukęs, o iki filmavimo buvo likusios dvi dienos. Gaminant padėjo ir mama, ir dėdė. Tuomet tai buvo greičiausias ir pigiausias sprendimas, o komanda rezultatu liko patenkinta.
Kaip vertinate dirbtinio intelekto generuojamus vaizdus? Ar jie gali pakeisti maisto stilisto darbą?
J. Volgina: Kol kas sunku pasakyti. Žmonės, su kuriais apie tai kalbu, ateitį dažnai vertina pesimistiškai, o naujų įrankių vis daugėja. Tikimės, kad atsiras aiškesnis jų naudojimo reguliavimas, padedantis mažinti plagijavimą ir autorinių teisių pažeidimus.
R. Šaški: Man rūpi ne tik pati technologija, bet ir žmogaus santykis su jos sukurtu vaizdu. Vis dažniau žmonės nebeatskiria, kas tikra, o kas sugeneruota. Kai tokiais vaizdais pradedi tikėti, jie ima formuoti tavo supratimą apie tai, kaip daiktai turėtų atrodyti.
Pats taip pat galiu apsigauti. Todėl man svarbi tiesioginė, praktinė patirtis – galimybė pačiam pamatyti ir pajusti tikrą produktą.
Ką patartumėte žmogui, norinčiam pradėti dirbti maisto stilistikos srityje? Kokias pamokas svarbiausia išmokti prieš žengiant į filmavimo aikštelę?
R. Šaški: Pirmiausia reikia ieškoti galimybės dirbti ir nebijoti praktikos. Informacijos dabar galima rasti greitai, tačiau ją svarbu vertinti kritiškai ir patikrinti pačiam.
Jeigu užduotis – iškepti blynus, negali tikėtis, kad aikštelėje viskas pavyks iš pirmo karto. Namuose turi iškepti dešimt partijų, pasižiūrėti, kaip jie skrunda, kaip atrodo atvėsę, kokia jų tekstūra prieš kamerą. Praktika svarbi, o pasiruošimas – dar svarbesnis.
Taip pat reikia suprasti, kad esi bendro filmavimo proceso dalis. Nelaikome savęs atskira institucija: tavo asmeninės ambicijos negali būti aukščiau už operatoriaus, apšvietėjo ar dailininko darbą. Galutinis kadras priklauso nuo to, kaip visi šie žmonės dirba kartu.