Šaltinis – cdn.hitfix.com
Vidutinio amžiaus moteris (akt. Anne Dorval), simpatiška, bet šiek tiek per daug prisidažiusi, per mažai apsirengusi. Nuolat čiaumojama kramtoma guma visai nedera prie aplink akis susimetusių raukšlyčių, o a la striptizo šokėjos laikysena atrodo perdėm agresyvi. Panašus įspūdis ir pamačius jos atžalą (akt. A. O. Pilon) – besispjaudantį, besikeikiantį šviesiaplaukį paauglį. Stebint aštrų, nepagarbų motinos ir sūnaus bendravimą apima jausmas, kad šiek tiek persistengta – personažai akivaizdžiai blogi, visuomenės atstumti, ir pirmąsias dešimt minučių kyla klausimas – ar pakęsiu juos visą ilgą filmą? Tačiau netrukus ima aiškėti, kad motinos manieros ir destruktyvus paauglio elgesys yra ne apsimestinė poza, bet itin sudėtingos situacijos padariniai, kurių šaknys glūdi šeimos praeityje.
Vaikinukas kenčia nuo psichinio sutrikimo, mamytė – nuo finansinių nepriteklių ir sistemingai pasikartojančio sūnaus smurto. Jis konfliktuoja su pasauliu, bet dievina savo motiną. Tiesa, dievinimas čia išreikštas žodžiais „esi mano mylimiausia kalė“, tuoj pat užtvirtinamais liečiant motinos krūtis. Po akimirkos sūnaus ir mamos pokalbis virsta audringomis muštynėmis, ir kai jau iš tiesų apima baimė kuris kurį pribaigs, netikėtai adrenaliną keičia visa apimantis gailestis. O motinos meilė beribė. O į duris beldžia smalsi kaimynė (akt. Suzanne Clement). O namuose – kraujas. Bet jeigu atvažiuos policija – sūnus bus konfiskuotas. Beldimas į duris netyla…
Filmą siužetas labai artimas ir, manau, patiks mačiusiems „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Tačiau, jei pastarajame viskas atrodė atrodė išoriškai sterilu ir nestokojo trilerio elementų, tai „Mamytė“ laimi savo chaotišku charizmatiškumu ir emocinių gelmių klodais. Viskas čia įtikina tą akimirką, kai pagaliau tenka pripažinti – taip gali būti. Taip būna. Ypač žinant, kad istorija paremta Kanadoje galiojančiais elgesio su psichiniais ligoniais įstatymais.
Gerai parinkti aktoriai galiausiai, atrodo, vaidina patys save (nors pagrindinių personažų vos trys). Ryškūs psichologiniai portretai, nebanalus, tačiau kiekvienam savotiškai artimas siužetas (mintys nevalingai nuklysta pas savo mamą, jos kantrybę ir klaidas), keletas kraują stingdančių scenų, dar pora situacijų – kuomet lygiai kaip ir herojai, tiesiog nebežinia kaip reaguoti – viso to rezultatas nuotaikinga ir sukrečianti XXI amžiaus kanadietiška Edipo tragikomedija. Fimas reikalauja jėgų – nors dėmesį koncentruoti nesunku, tačiau emociškai sudėtingas, sukrečiantis ir vis dėl to jokiu būdu negali būti pavadintas tamsiu. Humoras, nors ir labai juodas, čia yra siužeto karalius.
Organiškas, intymus kinematografinis darbas (Andre Turpin) negaili detalių ir tekstūrų, taip tik dar sustiprindamas žiūrovo ir herojų ryšį. Karaokė situacijose skambančios senos geros pop dainos ne atpalaiduoja, o tik sustiprina tragedijos nuojautą. Vis gi svarbiausia čia ne vaizdas, ir ne garsas, o galutinis, neatšaukiamas emocinis katarsis. Kai išėjus iš kino salės (ar išjungus kompiuterį) supranti, kad šitie įkyrūs svetimkalbiai personažai su tavimo gyvens dar ilgai.
Filmo anonsas:
Parengė Vaiva Rykštaitė, Karlovi Varų festivalis