„ACME Film“ archyvas
„Mane visada domino keisti natūralumą ir pažiūrėti, ar tikras gyvenimas gali būti pakankamai dramatiškas jo neišpučiant“, – viename interviu kalbėjo režisierius ir scenarijaus autorius Kennethas Lonerganas. Iš tiesų taip būtų galima apibūdinti visus tris jo režisuotus filmus. Kamerinės šeimos dramos, kuriose atrodo nieko nevyksta. Galbūt todėl, kad žiūrovo akis pripratusi prie šokiruojančių ir drastiškų veiksmų, viena linija tekantis veikėjo gyvenimas gali pasirodyti pernelyg nuobodus, o filmas – tiesiog be turinio. Su režisieriumi Johnu Cassavetesu lyginamas K. Lonerganas kamerinėje dramoje „Mančesteryje prie jūros“ (Manchester by the Sea, 2016) nagrinėja traumos ir sielvarto klausimus, iškylančius ir ankstesniuose jo kūriniuose.
Ly Čandleris (Casey Affleck) – namų prižiūrėtojas, gyvenantis Bostono priemiestyje. Jis nukasa kieme sniegą, išmeta nereikalingus gyventojų baldus arba sutvarko užsikimšusį tualetą. Vieną dieną darbo metu Ly sulaukia skambučio, kuriame pranešama apie į ligoninę skubiai išvežtą brolį. Nuvažiavęs į savo gimtąjį miestą Mančesterį ji sužino, kad brolis mirė nuo infarkto jam dar nespėjus atsisveikinti. Jis tampa savotišku mirusio brolio Džo įkaitu, kuris sūnaus Patriko (Lucas Hedges) globą patiki būtent jam. „Įkaitu“ galima laikyti dėl Ly persekiojančių prisiminimų, prieš daug metų išvijusį jį iš Mančesterio, tačiau nuolat sugrįžtančių atgal.
K. Lonerganas nenaudodamas linijinio laiko siužetinę liniją kuria vartodamas du laikus – praeities ir dabarties. Pasitelkus montažą su kiekvienu Ly veiksmu įterpiamos scenos iš jo senojo gyvenimo Mančesteryje, kurios veda link paaiškinimo, kodėl veikėjas atsiskyrė nuo šeimos ir tapo agresijos nevaldančiu šaltu vyru. Grįždamas į senuosius namus jis priverstas susidurti į akistatą su savimi ir savo prarasta šeima, dėl kurios jis kaltina save. Neatsitikai prie veikėjo vidinės būsenos parinktas ir metų laikas – žiema. Žvarbus jūrinis vėjas ir šaltis, kaip ir Ly kankinantys prisiminimai, įsigeria į Mančesterio aplinką. Dėl netinkamų oro sąlygų, žemė yra per kieta užkasti ir Džo kūną, kuris turi gulėti užšaldytas iki pavasario, laiko, siejamu su atgimimu.
„ACME Film“ archyvas
Mirties kaip trauminio įvykio motyvas jungia visus Lonergano filmus. „Margaritoje“ (Margaret, 2011) veikėja kaltina save dėl mirtinai autobusu sužalotos moters, o „Tu gali manimi pasitikėti“ (You Can Count on Me, 2000) režisierius pasinaudoja ankstyva tėvų mirtimi avarijoje pasakodamas brolio ir sesers santykius, kurie paraleliai išsivysto į tarsi motinos ir sūnaus bendravimą. Netektis režisierius kūriniuose yra kaip trauminė patirtis, performuojanti veikėjų gyvenimus. Tačiau filmuose šie įvykiai įvyksta natūraliai, kaip ir kasdien mums nutinkantys dalykai, neįveliant per daug nereikalingų paaštrintų emocijų. Natūralumas ir tikroviškumas tai – režisierių išskiriantys bruožai. Filme gausu smulkių detalių, kaip netyčia iš rankos iškrentantys raktai, užsikertančios mašinos durys ar net sirgimas sinusitu, kurios priartina prie realistiškumo. Jos inkorporuojamos taip natūraliai, kad lieka beveik nepastebimos.
„Mančesteryje prie jūros“ vienu pagrindinių simbolių tampa „Claudia Marie“ laivas – jungtis tarp to, kas buvo, ir dabarties. Pirmojoje kūrinio scenoje Ly žvejoja jūroje kartu su Džo ir mažuoju Patriku. Iš pradžių matome, kad jų santykiai buvo šilti ir itin artimi. Dabar, kai brolis mirė, laivas yra aprūdijęs, jo motoras sugedęs, o jam pataisyti reikėtų skirti daug lėšų. Ly, kaip Patriko globėjas, nori parduoti laivą, tarsi norėtų parduoti savo praeitį ir ją pamiršti. Išvykus iš Mančesterio jo ir brolio santykiai atšalo, tai nurodo ir tai, kad Ly nežinojo, jog jo dėdė išsikraustė iš miesto arba, kokia veikla užsiima jo sūnėnas. Režisierius filmo eigoje dažnai sugrįžta prie žvejybos scenos, kaip žuvusios praeities metaforos.
Pagrindinių veikėjų dialogai dažnai vyksta mažose, uždarose erdvėse, kuriose jie kartais gali pasijausti užspausti, bejėgiai ištrūkti ar turintys būti akistatoje vienas su kitu. Režisierius rašydamas scenarijų, įterpė daug scenų mašinoje, kuriose kamera dažniausiai žvelgia į veikėjų veidus, taip parodydama jų tikrąsias, neužslėptas emocijas. Kelias tampa langu pabėgti arba kaip tik sugrįžti į ten, į kur niekada nenorėjai sugrįžti motyvu. Kalbėdamas apie sielvartą, scenarijaus autorius šalia dažnai vartoja humorą. Anot jo, žmogus neturi gyvenimo, jeigu jame nėra juoko ir emocijų. Todėl istorija tampa tikra, kai joje žvelgiama ne vien į sielvartą, bet ir paaugliškas problemas, pavyzdžiui, kaip susitikinėti su dviem merginomis vienu metu ir dar žaisti dvejose sporto komandose mokykloje. „Mančesteryje prie jūros“ nėra sprendimo, kaip susitaikyti su praeitimi arba, kaip gyventi toliau. Bet jo nėra ir mūsų gyvenimuose.
Filmo anonsas: