fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Scanorama

„Mano karalius“ – svaiginančios, toksiškos, destruktyvios meilės studija (apžvalga)

Kadras iš filmo „Mano karalius“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Mano karalius“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Akimirka, kai susitinka dviejų žmonių žvilgsniai ir ore tvyksteli tai, ką įvardijame kaip žiežirbą ar elektros iškrovą, labai primena momentą, kai stovi ant itin stataus apsnigto kalno, svarstydamas, ar čiuožti nuo jo žemyn. Akimirką dvejoji, bet giliai įkvėpi, įtempi raumenis ir pradedi savo kelionę. Vėjas švilpia, čaižo veidą, bet nejauti šalčio, adrenalinas pulsuoja venose, širdis muša pašėlusiai greitai. Vis greičiau ir greičiau. Neturi laiko dairytis į šalis, viskas susilieja, prieš tavo akis – vienintelis tikslas. Ateina begalinė ekstazė, tu judi vis greičiau ir greičiau, staiga suvoki, jog nebevaldai kūno, o greitis didėja, jauti, jog bet kuriuo metu kojos gali kryptelėti, gali neišlaikyti pusiausvyros, bandai sulėtinti greitį tačiau… galiausiai ateina momentas, kai žinai, jog privalai sustoti. Net jei tai bus skausmingas, traumuojantis kritimas.

Būtent tokia scena prasideda režisierės ir scenaristės Maïwenn Besco filmas „Mano karalius“ (Mon roi, 2015). Tiesa, žiūrovams neteks pamatyti, kaip pagrindinė veikėja Tony (Emmanuelle Bercot) parkrinta ir susižeidžia. Ją sutinkame jau reabilitacijos centre, kuriame moteris gydosi traumuotą kelią ir permąsto skausmingus, kone dešimtmetį trukusius santykius su Georgio (Vincentas Casselis). Fizinė trauma tampa komplikuotų santykių metafora. Stebime gijimo procesą – skausmingą, lėtą, su atkritimais, bet neišvengiamą. Bejėgiškumą, pyktį, neviltį keičia palaipsnis, bet užtikrintas atsistojimas ant kojų.

Tony pamato Georgio naktiniame klube. Šviesos, judantys kūnai, tingi, jausminga muzika sukuria svaigią hipnotizuojančią atmosferą – žiūrovas lengvai pajunta kaip atsitiktinai susitikę žvigsniai virsta susidomėjimu. Susidomėjimas – intriga. Intriga – trauka. Būdama studentė Tony dirbo barmene, o vienas iš jos nuolatinių klientų buvo lovelasas Georgio. Pasinaudojusi kadaise vyro taikytais flirtavimo metodais Tony pradeda aistringą, pakylėjimų ir nuosmukių kupiną meilės istoriją.

Kadras iš filmo „Mano karalius“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Mano karalius“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Nėra sudėtinga suprasti, kas patraukia Tony prie Georgio. Visų pirma, jis atrodo kaip Vincentas Casselis. Jis charizmatiškas, nerūpestingas, jausmingas, elegantiškas, pasitikintis savimi, spontaniškas, turintis humoro jausmą. Georgio susižavi intelektualia, brandžia, tačiau šiek tiek savimi nepasitikinčia Tony ir abu stačia galva neria į audringą romaną. Tony neužtikrintumą išsklaido jokių užtvankų nepaisantis Georgio entuziazmas, begalinė energija ir užkrečiantis joie de vivre. Meilės prisipažinimai, vestuvės, vaikai ir „jie gyveno ilgai ir laimingai“ – atrodo ranka pasiekiama. Tačiau, jei kažkas atrodo pernelyg gerai, kad būtų tiesa, dažniausiai taip ir būna.

Helen Keller lygino žmonių tarpusavio santykius su Romos imperija – „sudėtingi pradžioje, nuostabūs „aukso amžiaus“ klestėjimo laikotarpiu ir nepakeliami griūnant.“ Pirmojoje stadijoje pasiduodama nekritiškam susižavėjimui. Savo ir mylimo žmogaus skirtumai priimami su atradimo džiaugsmu ir pasigėrėjimu. Geriau pažindamas partnerį, pamatai kitas jo asmenybės puses, kurios ne visada būna malonios. Tai skausmingas, tačiau sveikas ir natūralus santykių raidos aspektas. Gebėjimas susitaikyti su netobulumu, priimti žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokiu jį norėtum matyti yra neišvengiama ilgalaikių ir stabilių santykių sąlyga. Tačiau ką daryti, jei su kai kuriomis žmogaus savybėmis negali susitaikyti? Ką daryti, jei net tai suvokdamas negali jo paleisti? Užuot augę ir evoliucionavę santykiai įstringa ir įsisuka į sunkai kontroliuojamą destruktyvų verpetą. Pyktį keičia problemų ignoravimas, neigimas. Tačiau apsimetinėti ir meluoti sau įmanoma tik iki tam tikro laipsnio.

Būtent taip nutinka Tony ir Georgio. Jų sanktykiai pradeda priminti pasivažinėjimą linksmaisiais kalneliais, kuriais važiuoti vis mažiau linksma, bet sustoti irgi nėra kaip. Kai gera, yra labai gera. Bet vos susidūrę su problemomis, buitimi, kito žmogaus sudėtingumu Georgio nori pabėgti – kartais į kitą pasalio kraštą, kartais tik į sau atskirai išsinuomotą butą. Priešingybės traukia, bet tiesa ta, kad su jomis labai sunku gyventi. Tai, jog norisi rimtų santykių, dar nereiškia, kad esi pasirengęs jiems. Tai, jog išties nuoširdžiai trokšti vaikų, dar nereiškia jog esi pasirengęs neišvengiamiems pokyčiams ir kompromisas, kurių jų atsiradimas pareikalaus.

Kadras iš filmo „Mano karalius“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Mano karalius“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Šiame filme aiškiai atsiskleidžia faktas, jog prieš sukurdamas funkcionalius santykius, turi, visų pirma, pažinti save. Tam reikia noro ir laiko. Vargu, ar tai pavyks nuolatinėje draugų apsuptyje, vakarėlių ir romanų sūkuryje. Emociškai norėti ir būti mentaliai pasiruošusiams yra du skirtingi dalykai. Liūdna tiesa – vien meilės nepakanka. O skirtinga branda, skirtingos vertybės nėra tas pamatas, ant kurio gali pradėti statyti savąją Romos imperiją.

Filmas konstruojamas, visų pirma, iš Tony perspektyvos ir žiūrovams lengva tapatintis su pagrindine heroje. Ji nėra kvaila, paviršutiniška. Ji suvokia problemas, su kuriomis susiduria. Ir kartu su paralyžiuojančiu bejėgiškumu pasiduoda šitam kunkuliuojančiam, jos vos nepaskandinančiam srautui.

Žiūrėdama šį filmą bandžiau suvokti, ką galėjo veikėjai daryti kitaip, kad būtų išsaugoję savo santykius? Atsakymo neradau. Kartais žmonės yra pernelyg skirtingi, kad galėtų būti kartu. Neatrodo, jog šiuo atveju buvo įmanoma susitikti kažkur per vidurį, nes kartais net ir dėl intoksikuojančios, kone narkotinę priklausomybę keliančios meilės negali pasikeisti tiek, kad prarastum save.

Daugybę kartų ekranuose matėme galvas vienas dėl kito pametančius žmones. Ar ši istorija kuo nors išskirtinė? Ko gero, ne. Tačiau įtaigi aktorių vaidyba, žaismingi ir natūralumą išlaikantys dialogai įtraukia, neleidžia nuobodžiauti. Ši santykių studija neneria į gylį, šiek tiek pasiduoda melodramai ir klišėms, tačiau leidžia pajusti empatiją ir atpažinti save. O tai, ko gero, ir yra pagrindinis tokio tipo filmams keliamas uždavinys.

Filmo anonsas:

Komentarai
Meilė geram kinui prasidėjo nuo Stanley Kubrick, Federico Fellini ir Ingmar Bergman filmų. Jei suintriguoja vienas režisieriaus filmas, stengiuosi pamatyti kuo daugiau jo darbų, įsigilinti į jo estetiką, kino kalbą. Mano skonis be galo eklektiškas – labai mėgstu juostas, kalbančias vaizdais, bet žaviuosi ir filmais, pagrįstais šmaikščiais intelektualiais dialogais. Prie jaunos, energingos ir nuolat augančios (visomis prasmėmis) KINFO komandos prisijungiau pajutusi, jog noriu ne tik žiūrėti gerą kiną, bet ir žvelgti giliau, analizuoti ir dalintis įspūdžiais su kitais žmonėmis.