Kino teatro „Skalvija“ archyvas
Egomaniakas, megalomanas, narcizas, neprognozuojamas, agresyvus, nepakenčiamas ir varantis į pasiutimą – toks yra žmogus, kurį Werneris Herzogas (g. 1942) prisipažįsta ne kartą norėjęs nužudyti ir kurio vardu šis vokiečių režisierius vadina kiekvieną savo žilą plauką. Tai – Klausas Kinskis (1926–1991), itin ryškių bruožų blondinas, prakaulaus veido ir beprotiškai įtempto žvilgsnio aktorius, kuris per visą ilgą, virš keturiasdešimt metų trunkančią W. Herzogo režisūrinę karjerą sukėlė jam daugiausiai įkvėpimo, susižavėjimo, meilės, o taip pat – streso, pykčio bei neapykantos.
Apie didžiulę K. Kinskio įtaką W. Herzogo asmeniui bei kūrybai byloja dokumentinis filmas „Mano mylimiausias priešas“ (Mein Liebster Feind, 1999), sukurtas praėjus aštuoneriems metams nuo aktoriaus mirties ir net dvylikai metų nuo paskutiniojo bendro jųdviejų filmo. Biografiniame filme apie mylimiausią aktorių W. Herzogas retrospektyviai apžvelgia 15 kartu praleistų audringos kūrybos metų, iš eilės keliaudamas per drauge sukurtų filmų filmavimo vietas, iš naujo analizuodamas video įrašus iš filmavimo aikštelių bei kalbindamas tuose filmuose vaidinusias K. Kinskio partneres, nuo jo skaudžiai nukentėjusius antraplanius aktorius bei kiekvieną žymiojo aktoriaus žingsnį fiksavusį fotografą Beatą Presserį.
Visuose filmo epizoduose yra akcentuojamas nepakenčiamas, netgi žvėriškas Klauso Kinskio elgesys filmavimo aikštelėje. Atrodo, kad jis dėl savo nevaldomo siautėjimo ir agresijos buvo tikru pragaru visai filmavimo grupei. Werneris Herzogas smulkmeniškai atpasakoja bei vaizdo kadrais iliustruoja ne vieną talentingojo aktoriaus įtūžio priepuolį ir prisimena, kaip būdavo psichiškai ir fiziškai sunku tai ištverti. Kyla logiškas klausimas – kas vertė talentingą, pasaulinio garso režisierių taikstytis su tokiu visa aplinkui griaunančiu, nuožmiu, ligotu K. Kinskio charakteriu? Kodėl, nepaisydamas visų stresų ir nervinio išsekimo, jis nuolat tęsdavo kūrybinį bendradarbiavimą?
Reikia pastebėti, kad išoriškai ramus ir santūrus Werneris Herzogas savo kūrybiniais užmojais dažnai gali atrodyti daug didesnis pamišėlis ir patrakėlis už ekscentriškąjį Klausą Kinskį. Filme „Mano mylimiausias priešas“ režisierius teigia, kad siautulingasis Kinskis pats dažnai jį vadindavo bepročiu, kuriam reikia gydytis. Tačiau su psichine sveikata tai neturi nieko bendra. Veikiau čia kalbama apie titanišką Herzogo užsispyrimą įgyvendinti savo kinematografines idėjas nesustojant prieš jokią kliūtį – ar tai būtų uodais knibždančios Amazonės džiunglės, ar nuodingomis gyvatėmis šnarantys kalnai, per kuriuos reikia pertempti 320 tonų sveriantį garlaivį, ar odą svilinanti Afrikos kaitra. Neapsiribodamas gimtąja Vokietija, W. Herzogas yra bene vienintelis režisierius kino istorijoje, filmavęs visuose pasaulio žemynuose. Per penkiolika metų trukusį bendradarbiavimą Werneris Herzogas ir Klausas Kinskis drauge sukūrė penketą filmų: „Agirė – Dievų Rūstybė“ (Aguirre: The Wrath of God, 1972), „Nosferatu“ (1979), „Voicekas“ (Woyzeck, 1979), „Fickaraldas“ (Fitzcarraldo, 1982), „Žalioji Kobra“ (Cobra Verde, 1987). Šiems kino kūrėjams teko drauge keliauti į Pietų Ameriką bei Vakarų Afriką, bendrauti su vietiniais gyventojais, tapusiais svarbia filmų dalimi ir kino ekrane sukurti prieštaringų charakterių herojus, varijuojančius nuo Peru kaučiuko barono, svajojančio apie nuosavą operos teatrą Amazonės džiunglėse, iki paprasto vokiečių kareivio, nebepakeliančio likimo skirtų pažeminimų. Kas žino, kiek dar bendrų projektų būtų įgyvendinęs šis kino meistrų tandemas, jeigu ne W. Herzogo atsisakymas režisuoti K. Kinskį apsėdusį troškimą įkūnyti legendinį italų smuikininką Paganinį. Werneriui Herzogui toks filmas nepasirodė įdomus, todėl po griausmingo išsiskyrimo jo režisavimo ėmėsi pats Klausas Kinskis ir filmas „Paganinis“ (Paganini, 1989) tapo pačiu paskutiniu darbu jo aktorinėje karjeroje.
Kino teatro „Skalvija“ archyvas
Klauso Kinskio fenomenui apdainuoti skirtas filmas „Mano mylimiausias priešas“ prasideda dviprasmiškai. Iš pradžių matome dokumentinius kadrus iš 1971 m. teatrinių performansų turo „Jėzus Kristus Išganytojas“. Tuo metu jaunasis Kinskis dėl savo sunkaus charakterio buvo nebepageidaujamas nei viename teatre ar kino aikštelėje, todėl norėdamas pragyventi sukūrė vieno aktoriaus teatrą ir deklamuodamas įvairių autorių kūrybos ištraukas rengė gastroles po šalį. Vienas iš tokių šou buvo skirtas Jėzaus Kristaus tiesų interpretacijai. Kaip reikia ir tikėtis, Klauso Kinskio Išganytojas nei iš tolo nepriminė nuolankaus avinėlio. Pasirodymo metu jis isteriškai rėkavo, riaumojo, maurojo ir keikėsi, didžiam publikos džiaugsmui daužė scenos atributiką bei apimtas teisuoliško įsiūčio vaikėsi sutrikusius kolegas po sceną. Po „Jėzus Kristus Išganytojas“ turo ištraukų seka dokumentiniai kadrai, kuriuose režisierius lanko vietas, kur dar būdamas paaugliu sutiko jau tada nevaldomu būdu ir nežabotu egocentrizmu pasižymėjusį Klausą Kinskį. Apimtas nostalgijos, susižavėjusia veido išraiška Werneris Herzogas pasakoja, kaip viename šio pensiono kambaryje Kinskis paleido karštas bulves sunervinusiam teatro kritikui į veidą, kaip užsidarė vonioje ir išbuvęs ten daugybę dienų, galiausiai viską išdaužė taip, kad reikėjo semti semtuvėliu. Jis prisimena ir tai, kaip Klausas repetavo savo tekstus po dešimt valandų be sustojimo ir tokiu būdu terorizavo visus pensiono gyventojus. Po prieš tai matytų kadrų su Jėzų Kristų vaidinančiu Kinskiu, režisieriaus paauglystės prisiminimai įgauna religinio garbinimo bruožų ir pirmųjų susitikimų su Klausu vietų lankymas primena piligrimų keliones po šventąsias vietas. Regis, jis Klausą Kinskį iš tiesų laiko Dievo Pateptuoju Genijumi. O galbūt šį efektą W. Herzogas kuria norėdamas ironizuoti, nes pats aktorius dažnai save vadindavo monumentaliu, epochiniu, pačiu didžiausiu pasaulio genijumi?
Bet kuriuo atveju garbinantis Klauso Kinskio vaizdavimas filme „Mano mylimiausias priešas“ yra tik viena iš jo portreto dalių. Kiek vėliau režisierius pateikia detalią ir psichologiškai motyvuotą savo mylimiausio aktoriaus charakterio analizę. Jis išskiria elgesio dėsningumus ir tam tikrą jo isterijos priepuolių mechanizmą. Anot Herzogo, dažniausia Kinskio siautėjimų priežastis būdavo tai, kad dėl kažkokių aplinkybių (pvz., kai filmuojant džiunglėse vienas darbuotojas įgeltas gyvatės nusipjovė koją) jis staiga tampa nebe pats svarbiausias asmuo filmavimo grupėje. Režisierius pastebi ir prieštaravimą tarp Kinskio polinkio į agresyvų elgesį ir panišką baimę sulaukti kažkokios agresijos iš aplinkos, kurioje net nekaltai atrodantis uodas gali sukelti patikos priepuolį. Švelniai šypsodamas režisierius demaskuoja ir kitą Klauso Kinskio savybę – polinkį į pozavimą. Kaip teigia režisierius, audringu būdu garsėjęs mėgstamiausias jo aktorius labiausiai vertino pozas ir tam tikrą jo įvaizdį puoselėjančius atributus. Pavyzdžiui, jis užsimena, kad brangi alpinistų įranga Kinskiui buvo svarbesnė už pačius kalnus, o kamufliažinis kovinis kostiumas, sumodeliuotas paties Yves Saint Laurento, buvo svarbiau už pačias džiungles, į kurias jis įžengė tik tam, kad įsiamžintų efektingose fotografijose.
Siautėjantis beprotis, egomaniakas, pozuotojas – ar tai viskas, ką Werneris Herzogas gali pasakyti apie vieną svarbiausių savo karjeroje sutiktų aktorių, Klausą Kinskį? Minėdamas nepaprastą aktorinę intuiciją, režisierius jaučiasi itin dėkingas Kinskiui už visus aplinkui uždegančią jo energetiką ir palaikymą net ir beprotiškiausiuose kūrybiniuose sumanymuose. „Drauge mes buvome kaip dvi galingos jėgos, kurias sujungus į visumą buvo galima sulaukti smarkaus sprogimo“, – teigia režisierius. W. Herzogas kalba apie fatališką ryšį, siejusį jį su K. Kinskiu, – „Mes atitikome vienas kitą ir buvome pasiruošę eiti iki galo. Mudu dramatiškai ginčydavomės, pešdavomės, tačiau mus siejo aklas ir gilus pasitikėjimas. Tai nepriklausė nuo mūsų, likimas mus suvedė ir vertė būti kartu. Mes tai žinojome ir priėmėme“. Šiuos žodžius iliustruoja dokumentiniai kadrai, kuriuose matyti atsipalaidavę, laimingi bendraminčiai, režisierius ir aktorius, plaukiantys valtimi, draugiškai juokaudami ir apsikabinę einantys gatve. „Visada sudėtinga paaiškinti, kad Klausas Kinskis turėjo milžinišką žmogiškos šilumos kiekį, kuri akimirksniu galėjo transformuotis į nevaldomą, protu nesuvokiamą įniršį“, – teigia W. Herzogas. Finale jis žiūrovui pateikia dokumentinius kadrus su drugeliu, kuriuose Klausas Kinskis švelniai ir atsargiai žaidžia su šiuo trapiu padarėliu. „Kartais man atrodo, kad pats Klausas šiame vaizdo įraše virsta drugeliu, kurio nebeslegia jokie rūpesčiai… Ir nors mano protas tam prieštarauja, kažkas giliai manyje nori atminty išsaugoti būtent tokį Klausą Kinskį“, – šiais žodžiais savo odę mylimam aktoriui baigia Werneris Herzogas.
Tai štai jums ir atsakymas į klausimą, kas vertė pasaulyje pripažintą režisierių taikstytis su nepakenčiamu Klauso Kinskio elgesiu. Tai buvo žodžiais nenusakomas energinis palaikymas, suokalbiškas, kone maniakiškas paskatinimas nesustoti prieš jokias kliūtis ir drąsiai siekti kūrybinių sumanymų realizacijos.
Parengė Laima Jan Kugė