fbpx
Filmų apžvalgos

„Marija, Škotijos karalienė“ ir sąmyšis kritikų galvose (apžvalga)

Kadras iš filmo „Marija, Škotijos karalienė“

Būna, žmonės turi silpnybę kostiuminėms dramoms. Būna, kam rūmų intrigos ir suknios-tortai kelia žiovulį. Pirmieji „Marija, Škotijos karalienė“ (Mary, Queen of Scotts, 2018) jau pažiūrėjo ir neskaitę apžvalgų, o antriesiems priklausau pati, bet pabandyti reikia – juk ir „Barry Lyndon“ (Baris Lindonas, 1975) iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip didikų pasivaidijimas. Patys suprantat: visų filmų siužeto gijos tėra begaliniai perpasakojimai, tad svarbu ne kas, o kaip pasakojama. „Marija, Škotijos karalienė“ kartais pasakoja gudriai, kartais pernelyg paprastai, tačiau savo žiūrovą turėtų atrasti.

Istorija kažkur girdėta. Marija Stiuart, nuo gimimo katalikė, nuo pavojų emigrantė, palaidoja vyrą ir grįžtą į gimtąją protestantiškąją Škotiją valdyti krašto. Reikalai rimti, o karalienei aštuoniolika. Nuvydama kavalierius, kurių kiekvienas siekia, jei ne nužudyti, tai bent jau užimti sostą ir įsakinėti Marijai, karalienė bando išlaikyti pozicijas, rasti sutarimą su savų ambicijų turinčia Anglijos karaliene Elžbieta I ir spėti pasidžiaugti gyvenimu.

Vienas mažai nuožmus jaunikis pasitaikė gėjus. Dar ir išgeriantis. Marija, suprantama, pyktelėjo, bet išliko supratinga: vienam artimam ir tikrai neheteroseksualiam patarėjui pasakė keletą palaikančių frazių, maždaug „nebijok būti savimi“. Mintis pozityvi, tačiau jame nei subtilumo, nei metaforų nėra. Tai daugelio tradicinių, populiarių filmų bėda – mažai parodyti, daug (tiesiai šviesiai) pasakyti. Tad tie padrąsinimai skamba juokingai: dialogai praranda natūralumą, o žiūrovas – tikėjimą scenaristais.

Kadras iš filmo „Marija, Škotijos karalienė“

Bet daug juokingiau pasirodo „kritikai“, puolę skelbti apie pasikėsinimą į istorinius faktus.  Kaip čia ta niekšė režisierė drįso parodyti XVII a. Škotijoje homoseksualumą. Na, tikrai. Bene bus nunykęs, kai nebeliko influencerio Sokrato. O didžiausia nuodėmė, neabejotinai, netinkamos odos spalvos didikas. Taip, konkretus Marijos Stiuart didikas buvo baltaodis, tačiau pykti, jog jį vaidina kažkas kitas, yra tiesiog nepaaiškinamai keista. Istoriniai filmai tėra įvykusių istorijų interpretacija. Ar kitaip Freddį Mercurį vaidinti galės tik persų kilmės britai? Net istorijos vadovėliai tėra atminties politikos kūrinys, tad kodėl absoliučiai detalaus tikslumo turi siekti meniniai kūriniai, jeigu net labai norint to neįmanoma padaryti? Tokie rasistiniai pareiškimai (taip, rasistiniai, nes kodėl niekam nekyla klausimų dėl karalienės suknelės, rūmų grindinio ar galų gale, vartojamos anglų kalbos – garantuoju, jog tai irgi neatitinka realybės) liudija, jog režisierės pasirinkta taktika buvo tikslinga.

Kad ir kiek dramos filmas pasėjo žiūrovų galvose, pačios juostos istorija (nors intrigų ir daug) nėra tokia jau įdomi. Labiausiai pavykusi atrodo aktorių Saorsie Ronan ir Margot Robbie vaidyba. Į personažes smalsu žiūrėti, kai jos veikia po vieną, tačiau kulminacija yra abiejų – Škotijos ir Anglijos – karalienių susitikimas. Gaila, jog gan trumpas. O gal dėl šio jausmo kaltas tikrai nereikalingai ilgas ir daug nepasakantis pirmasis filmo pusvalandis.

„Marija, Škotijos karalienė“ yra visai dailiai atrodanti dviejų puikių aktorių gebėjimų amplitudės išraiška su daug dramos ir šiek tiek supurtymo. Tai nėra ypatingas filmas ir turbūt nieko nepraleisite jo nepažiūrėję, tačiau atsižvelgus į keistas ir pasipiktinimo pilnas kai kurių kritikų ir žiūrovų reakcijas, šio filmo egzistavimas yra vienareikšmiškas būtinas ir svarbus.

Filmo anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.