„Kino pavasaris Distribution“
„Mariupolio 2“ (2022) ilgai pristatinėti nereikia. Manto Kvedaravičiaus žūtis Rusijos karo prieš Ukrainą metu palietė ne tik artimuosius bei kinomanus, bet ir tuos, kurie iki šiol nebuvo girdėję apie talentingo režisieriaus kūrybą.
Po jo mirties pabaigtas ir festivaliuose pristatytas filmas netruko patraukti žiūrovų bei žiuri dėmesį: nuo Kanų ir lietuviškų gervių iki „Kino pavasario“, kuriame taip pat įvyko juostos premjera Lietuvoje. Jautrus pasakojimas gali būti ne visiems lengvai prieinamas ir žiūrimas, tačiau bet kuriuo atveju, tai – svarbi kino (ir ne tik) istorijos dalis.
„Mariupolis 2“ balansuoja ties dokumentikos ir asmeninio archyvo riba. Filme rodomas civilių gyvenimas Mariupolyje: jų kasdienybė, elgesys, siaubingas karo fonas. Visi šie fragmentai nebūtina susiveda į pilną pasakojimo visumą. Kai kuriuose kadruose rodomi žmonių pokalbiai, kai kuriuose – apniokoti (bet gyventojų prižiūrimi) kiemai ir tolumoje aidintys šūviai bei sprogimai. Tokia juostos maniera panaši į reportažų, išvykų vaizdo medžiagą, kuri yra sukaupta, tačiau nebūtinai sumontuota taip, kaip dauguma yra įpratę matyti sumontuotus, baigtus kūrinius. Tad „Mariupolis 2“ retkarčiais gali priminti meditacines, eksperimentines juostas, nors tai ir labai realistiška, „gyva“ medžiaga.
Sunku įvertinti, kodėl juosta tokia „žalia ir nenušlifuota“. Taip pat – ar tai filmo privalumas, ar trūkumas. Juostą išsaugojusi, atgabenusi ir pabaigusi Hanna Bilobrova nėra profesionali režisierė, tačiau vedina gražaus tikslo išsaugoti sužadėtinio įdirbį, ji padarė viską, ką galėjo. Kas žino – jei Kvedaravičius būtų turėjęs daugiau laiko, galutinis filmo rezultatas galėjo būti visiškai toks pats. Panaši „žalumo“ maniera yra būdinga ir pirmajam „Mariupoliui“ (2016).
Užtat neapdirbtame filme ryškiau suspindi realybė ir viltis. Dokumentikos (ir vaidybiniai filmai) karo tema ne retai išnaudojamos emocijų „tampymui“ ir susistiprinimui, akcentuojant baisiausias ir jautriausias akimirkas. Tuo tarpu „Mariupolis 2“ nieko negražina ir neapžaidžia.
Čia rodoma gyventojų kasdienybė, kuri susijusi ne su ginkluotu pasipriešinimu, o išgyvenimu, maisto paieška. Nuniokotame mieste žmonėms svarbu atkurti tvarką – susitvarkyti, priglausti keturkojį augintinį, galų gale – net pašerti balandžius. Vienoje iš filmo scenų rodomi du negyvi žmonės – deja, tai karo dalis ir kasdienybė, į kurią Mariupolio gyventojai žiūri visai nedramatiškai: atsargiai išnešę kūnus, jie apieško buvusių gyventojų namą, ieškodami generatoriaus. Baziniai gyvenimo rūpesčiai užgožia skundus.
Filme taip pat neaiškiai fiksuojamas laikas. Dabartis čia trunka galbūt kelias dienas, o gal – keletą metų. Žiūrovai panardinami į transo būseną, kurioje bent trumpam gali geriau įsivaizduoti ir pamatyti Mariupolio gyventojų patirtį. Kad ir kokia tragiška ir neteisinga ji būtų, daugelis žiūrovų iš filmo pirmiausia, tikėtina, išsineš ne kraują ir ašaras, o žmonių noro gyventi jausmą ir drąsą atsispindinčius „Mariupolis 2“ fragmentuose.
Mantas Kvedaravičius buvo antropologas. „Mariupolis 2“ atsiskleidžia kaip šio lauko objektas – gryno lauko tyrimo pavyzdys, kuriame režisierius ima interviu iš miesto. Būdamas šalia, klausydamas ir fiksuodamas, tačiau visados likdamas neutralus: niekam nedarydamas įtakos ir primygtinai nieko neteigiantis. M. Kvedaravičius mums pasiūlė liudijimą, kurio prasmes ir tolimesnes galimybes susikursime tik mes patys.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
