fbpx
Filmų recenzijos (Kinomaistas.lt), Kinomaistas.lt archyvas

„Marley“ – dokumentinis filmas apie Marley mitą ir žmogiškumą

Jei esate legendinio muzikanto Bobo Marley gerbėjas, režisieriaus Kevino MacDonaldo vardas jums jau žinomas, nes kino teatrų ekranuose ar kur kitur jau turėjo užkliūti jo naujo dokumentinio filmo „Marley“ pavadinimas.

Bobo Marley asmenybė jau susilaukė ne vieno dokumentinių režisieriaus rankos palietimo. Kuo ypatingas MacDonaldas? Visų pirma, į akis krinta įvertintas MacDonaldo profesionalumas – už filmą „Vieną dieną rugsėjį“ („One Day in September“, 1999) jis laimėjo „Oskarą. Ir nors „Oskaras“ jam suteiktas už dokumentinį filmą, labiausiai jis žinomas dėl darbų „Paskutinis Škotijos karalius“ („The Last King of Scotland“, 2006) ar „Tikroji padėtis“ („State of Play“, 2009).

Pasak kino kritiko Adamo Pockrosso iš „Movies.yahoo.com“, dokumentinis filmas „Marley“ jus priartins prie legendinio dainininko arčiau, nei galite įsivaizduoti. Ne tik arčiau, bet ir intymiau. Kiekvienam savo, tačiau turbūt reikia tikrai neturėti talento, kad sukurtum blogą filmą apie Bobą. Nes vien jo muzika, vien jo legenda ir asmenybė nulemia, kad vis tiek kažkas gausis. Ir bent jau kažkas pozityvaus. Arba, Kevino atveju, grandioziškai pozityvaus ir monumentalaus.

Nepulsiu nei peikti, nei girti šio filmo, nes Bobo muzika mane tiesiog nusviedžia į objektyvumo gniaužtus, tačiau „Marley“ parodė Bobą Marley ne tik kaip garbinamą žvaigždę ar vos ne šventąjį, bet kaip realų žmogų, gimusį mišrioje baltojo ir juodaodės šeimoje, grojusį Bob Marley & The Wailers, turėjusį ne vieną nesantuokinį vaiką, su krūva laimių ir ne mažiau krūva problemų.

Kas užkliuvo, tai daugiau nei 2 valandos dokumentikos, kuri trunka ilgiau nei įprastas filmas, nes Bobo gyvenimas parodomas chronologiškai stabiliai nuo pat pradžių iki mirties, be mažiausio nuokrypio. Tai tikrai ne priekaištas, bet kažko filme trūksta. Gal to atsipalaidavimo, kuris tiesiog sklendi Bobo muzikoje, gal to laimės jausmo, jog visur tvyro rūkomos žolės kvapas, gal to chaotiškumo ir neatspėjamumo, kurio buvo pilnas Marley gyvenimas. Todėl kaip dokumentinis filmas apie Marley, „Marley“ nepakeičiamas. Kaip dokumentinis filmas kaip kinas savaime, pasirodė truputį per silpnas maža meninių formų paieška.

O pabaigai palikau jau kartą minėto žurnalisto Adam Pockross interviu su filmo režisieriumi Kevinu MacDonaldu.

Adamas Pockrossas: Taigi, pradėsiu nuo to, kad filmas „Marley“ man labai patiko.

Kevinas MacDonaldas: Manau, jis patiks daugeliui, nes sunku blogai sukurti filmą apie tokį nepaprastą vaikiną, kuris kūrė fantastišką muziką. Jo dainos „Get Up Stand Up“, „One Love“ ir „Three Little Birds“ man apskritai yra geriausios dainos pasaulyje, ir jos skamba mano filme! Taigi, pasikartosiu, kad turėtų būti sunku sukurti blogą filmą apie šį muzikantą, kai turi tokią puikią dokumentinę ir muzikinę medžiagą.

AP: Kurdamas šį filmą artimai bendravote su dainininko šeima. Ar jie apie Bobą papasakojo kažką naujo?

KM: Marley šeima mane supažindino su daugybe naujų faktų. Bet ne tik aš išmokau kažko naujo – jie irgi. Gal tai ir buvo priežastis, kodėl jie sutiko daryti šį dokumentinį filmą.  Man buvo duota visiška kūrybinė laisvė, o interviu metu Bobo artimieji būdavo labai atviri. Manau, taip buvo todėl, jog Marley šeima nusprendė, kad jie pagaliau nori galutinai pažinti savo garsųjį tėtį. Nes juk tuo metu, kai Marley mirė, jo vaikai buvo dar labai maži, tad kuriami filmai – geriausias prisiminimas jiems apie tėtį. Tad šis filmas – tai žmogiškas portretas Marley vaikams.  Ziggy Marley man net pasakė, kad filmą jis būtinai parodys savo vaikams, kai jie paklaus apie garsųjį senelį.

Iš pradžių, prieš kurdamas filmą, maniau, kad tiesiog paimsiu interviu iš krūvos žmonių ir žiūrėsiu, kas iš to gausis. Ir visa tai išaugo į išties organišką filmą. Tuomet paskambinau Ziggy bei jo vyresnei seseriai Cedella Marley ir paprašiau padėti užbaigti filmą ir interviu sulieti į organišką jų tėvo portretą. Parodžiau jiems užbaigtą filmą ir nemeluosiu, jie buvo sužavėti.

AP: Kiek laiko praleidai Jamaikoje?

KM: Apie keletą mėnesių, stengiausi susipažinti su visais įmanomais Marley pažinojusiais žmonėmis.  Ypač sunkiai sekėsi pagauti  Bunny Wailerį (reagie grupės „The Wailers“ narys. Šioje grupėje jis kažkada grojo kartu su B. Marley ir Peteriu Toshu). Šis vyrukas puikiai pažįsta kalbą ir moka bendrauti. Jamaikoje žmonės tiesiog sugalvoja žodžius, frazes ir groja, tai labai kūrybingas kalbėjimo būdas. Pats Bunny yra tarsi Bobo atminties saugotojas.

AP. Kiek žinau, filmo DVD išleisite kartu su papildoma niekur nematyta medžiaga?

KM: Taip, tuose DVD bus krūva gerų dalykų: šalia sukūriau ir trumpą dokumentinį filmuką apie tai, kaip skirtingose pasaulio šalyse žmones paveikia Bobo Marley legenda ir muzika. Keliavome po Braziliją, Tunisiją, Tibetą, Indiją….

AP Klausimas, kuris turėjo būti pradžioje. Kodėl sugalvojai sukurti filmą apie Bobą?

KM: Kuomet Ugandoje kūriau filmą „The Last King of Scotland“, mačiau, kaip šios šalies gyventojai yra pamišę dėl Bobo Marley: jo muzika, jo atvaizdas buvo visur ir visada. Tuomet pagalvojau, kad pasaulyje nėra jokio kito muzikanto, kuris būtų padaręs tokią milžinišką įtaką kitiems.  Ir ne tik dėl to, kad žmonės dievina jo muziką. Bobas jiems perduoda kažką daugiau, nei garsus.

One good thing about music, when it hits you, you feel no pain.

„Marley” pasaulio kino teatruose pasirodė 2012 metų balandžio 20 dieną, o į Lietuvą jį atgabeno 18-asis „Kino pavasaris“.

Komentarai