Šaltinis – athenacinema com
Vieniems patinka vaivorykštės, gėlytės ir vienaragiai. Kitiems – savarankiškai besirangančios virkštelės, gudriai besišypsantys neūžaugos ar nukapotos galūnės. Skonio reikalas. O dėl skonio, kaip žinia, nesiginčijama. Keista būtų ginčytis ir dėl Davido Lyncho filmų. Vienus jie traukia it magnetas, kitus – neišvengiamai atstumia. Jo kuriamas pasaulis arba žavi ir įtraukia, arba ne. Bet niekas nepaneigs šios „lynčiškai“ keistos visatos savitumo. Lyncho kūryba – autorinio kino pavyzdys. Jis kviečia žiūrovus į kelionę, pasižyminčią tam tikra estetika, atsikartojančiomis temomis ir stilistika. Pora valandų tamsioje kino salėje su Lynchu – tai pora valandų sapno atmerktomis akimis. O juk sapnuose erdvė ir laikas gali nepaklusti įprastiems realybės dėsniams, tapatybės būti nepastovios, siužetai – fragmentiški, o proporcijos – pakitusios. Dėl sapnų taip pat neverta ginčytis, bet juos labai įdomu nagrinėti ir analizuoti. Net kai ir žinai, jog neatrasi vienos teisingos ir galutinės versijos. Nes jos paprasčiausiai nėra. Kaip buvo pasakyta klube „Silencio“: „No hay banda.“ Nėra orkestro. Viskas tėra iliuzija.
„Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986) – kultiniu tapęs filmas, įtvirtinęs Lynčo kaip keisto, perversiško, bet neabejotinai išskirtinio kino kūrėjo reputaciją. Juosta buvo plačiai aptariama ir analizuojama tiek akademiniame, tiek populiariajame diskursuose. Tai filmas, kurį galima skaityti kaip postmodernistinį tekstą, nagrinėti gausias nuorodas į Froido ir Lacano psichoanalitines teorijas. Filmo intertekstualumas leidžia ieškoti sąsajų tiek su Edipo mitu, tiek ir su Victoro Flemingo „Ozo šalies burtininku“ (The Wizard of Oz, 1939). Pastarajam, beje, meilės Lynchas nė neslepia, o dar daugiau nuorodų į šį kultinį Amerikiečių filmą galime rasti jo kitame, netikėtai Kanų auksinę palmės šakelę laimėjusiame filme „Laukinės širdys“ (Wild at heart, 1990).
Ryškiai raudonos ir geltonos gėlės linguoja pučiant lengvam vėjeliui. Idealiai baltos tvorelės, mėlynas dangus, sulėtintai pravažiuojantis gaisrininkų, mojuojančių it Anglijos karalienės, automobilis, vaikučiai, tvarkingai einantys per perėją. Matome tobulą amerikietiško miestelio prototipą. Tokį tobulą, kad nejučia imi laukti, kol kas nors nustums į šalį šias dekoracijas.
Laistydamas savo išpuoselėtą veją parkrinta, kaip galime spėti, insulto pakirstas vyriškis. Kamera lėtai ir grėsmingai panyra į žolę ir giliai, po žeme matome atgrasių vabzdžių spiečių. Žinutė nedviprasmiška: po tvarkingu priimtinu paviršiumi slypi tamsa, agresija, pirmykštė kova už būvį. Banalaus archetipinio Amerikos miestelio idilė – butaforija. Visas filmas paženklintas tokiais drastiškais kontrastais tarp normalumo ir nenormalumo, socialinės tvarkos ir anarchijos, romantiškos meilės ir iškreiptos aistros – norime tai pripažinti ar ne, visada egzistuojančių šalia.
Šaltinis – allmovie.com
Džefris (Kyle MacLachlan) – sunegalavus tėvui grįžęs namo studentas beslampinėdamas pakeliui iš ligoninės žolėje randa žmogaus ausį. Ji tampa savotiškais „vartais“ į kitą pasakojimo lygmenį. Stambiu planu rodydamas apipelijusią, skruzdžių apniktą ausį Lynchas kone „įsiurbia“ žiūrovą į paralelinę visatą. Kadangi filmo pabaigoje kamera tarytum išneria iš užsnūdusio Džefrio ausies, kai kurie kritikai interpretavo visą juostos veiksmą kaip tam tikrą sapną ar kliedesį. Visgi perskyra tarp realaus ir nerealaus, ko gero, negali būti griežta ir baigtinė, nes tiek filmo pradžia, tiek finalas turi pabrėžtiną dirbtinumo įspūdi kuriančių elementų. Baltos tvorelės ir raudonos rožės nėra tikresnės nei tamsus, smurto kupinas pasaulis. Grįžimas prie „įprasto“ neatrodo kaip grįžimas į realybę, veikiau priešingai, tai tėra grįžimas prie patogios realybės iliuzijos.
Džefris supranta, kad susidūrė su kažkuo, kas iki tol buvo paslėpta, apie kieno egzistavimą galbūt nė neįtarė. Ši mintis jį vilioja, užburia, kone apsėda. Bandant išsiaiškinti, kas yra kas, Džefriui į pagalbą ateina Sendė (Laura Dern) – detektyvo, kuriam jis pristatė savo kraupų radinį, dukra.
Nepatyrusios šviesiaplaukės Sendės priešingybė – Dorotė Valens (Isabella Rossellini). Paslaptinga sirena, apšviesta šaltos neoninės šviesos, naktiniame klube dainuoja: „Ji vilkėjo mėlyną aksomą, mėlynesnės nei aksomas buvo jos akys…“ Tačiau, grįžusi namo ir nusiėmusi peruką, Dorotė tampa motina ir žmona, netekusią savo vaiko ir vyro, kuriuos pagrobė isteriškas psichopatas Frankas Boothas (Dennis Hopper).
Šaltinis – leadencircles.wordpress.com
Visa tai Džefris sužino slapta stebėdamas uždraustą reginį Dorotės spintoje. Jo noras išsipildo su kaupu – praskleidęs paslapties šydą, jis atranda geismų, aistrų, prievartos kupiną tamsią žmogaus prigimties pusę, kuri būdinga ir jam pačiam. Franko Džefriui skirti žodžiai – tu toks pat kaip ir aš – bauginančiai taiklūs.
„Mėlynajam aksomui“ būdinga autoironija neleidžia žiūrovui itin rimtai traktuoti šio kūrinio, pernelyg susitapatinti su veikėjais. Išlaikoma tam tikra distancija, užsimezga veikiau intelektinis nei emocinis ryšys. Tai vienas tų filmų, kuris žiūrovą paverčia detektyvu. Norisi ieškoti citatų, nuorodų į filosofines ar psichoanalitines koncepcijas. Tačiau kartu lengva pakliūti į savotiškus spąstus. Ar ši saugi distancija iš dalies nėra tik iliuzija? Kaip ir Džefris, filmo žiūrovas irgi yra savotiškas vojeristas. Kiekvienas pats sau gali atsakyti į Sendės iškeltą klausimą – kas tu, detektyvas ar iškrypėlis?
Filmo anonsas:
