Šis tekstas galėjo pasirodyti prieš dvi savaites, tačiau, kaip interviu LRT.lt neseniai sakė režisierė Lina Lytė Plioplytė – „Skirtingi gabumai – skirtingoms ciklo savaitėms“, tad kodėl neišbandžius siūlomų patarimų.
Savo dokumentiniame filme „Mėnesinės“ (Periodical, 2023) režisierė paberia daug panašios informacijos, skatina atsižvelgti ne tik į kūno poreikius, bet ir nepamiršti, kokia netinkamai politizuota gali būti menstruacijų tema, bei siūlo drąsiai apie ją šnekėtis: juk ją išgyvena pusė pasaulio gyventojų, o vienaip ar kitaip aktuali yra visiems.
„Mėnesinės“ – informatyvus, smagus ir lengvai žiūrimas filmas. Režisierė dokumentikoje paliečia nemažai temų: tai ir standartinė lytinio švietimo (kas yra mėnesinės, kaip ir kodėl jos (ne)vyksta) informacija, ir jaunų JAV aktyvisčių siekis panaikinti vadinamąjį „tamponų mokestį“, ir žinomų garsių moterų pasakojimai – be to, visos šios grandys nuolatos pertraukiamos kitų kalbinamų asmenų, atsakančių į vis kitą klausimą apie menstruacijas.
Kitaip tariant, visko tikrai daug, tempas didelis, montažas greitas, o vadovėlinė informacija spalvingai animuota – nuobodžiauti nėra kada, filmo mintis priimti lengva. Gana baugu tai, jog susipažinus su žiūrovų atsiliepimais panašu, kad nemaža dalis publikos dalis sužinojo kažką naujo. Išskyrus kiek labiau regionams specifišką (JAV įstatyminę bazę, vietinės JAV genties moterų pasaulėžiūrą) informaciją, „Mėnesinės“ kalba apie gana paprastus ir žinomus procesus: jeigu jie nėra tokie jau žinomi, filmas atlieka švietėjišką funkciją ir tai daro labai vaizdžiai ir įmantriai.
Vis tik iš tokios filmo formos kyla ir jo minusai. Jis yra ganėtinai padrikas: vos tik pasidaro įdomu, ką mums papasakos Naomi Watts, jos šnekėjimas baigiasi. Gauname daug trumpos informacijos apie ovuliaciją, tamponų gamybą, menopauzę ir Mičigano senatorius. Kiek daugiau dėmesio skiriama aktyvisčių vaidmeniui – bent tai – tačiau apie jų veiklą norėtųsi išgirsti dar daugiau.
Nuo kadro prie kadro smagiai judantys vaizdai ir kalbančios galvos labiau primena informacinio pobūdžio laidas, transliuojamas „Youtube“ nei dokumentinį filmą. Jau cituotame interviu kūrėja minėjo, kiek daug įvairių pasakojimų ji stengėsi įtraukti – jei būtų pasidavusi prodiuserių spaudimui, galbūt filme nebūtų likusios JAV genties moterų istorijos.
Pastarasis intarpas nufilmuotas kiek atsargiau ir lėčiau – matyti, jog kūrėjai tai rūpima tema, kurią nori perteikti žiūrovams kuo autentiškiau. Bet gal ši, dar viena, šalutinė istorija ir nėra būtina šiame konkrečiame filme, o verta atskiros dokumentikos?
Tarp daug kalbinamų herojų trumpai sušmėžuoja ir pora transvyrų ar nebinarinės lyties žmonių: tų, kurie irgi susidūrė su menstruacijomis ir iš to kylančiais tapatumo sunkumais. Laiko neskaičiavau, tačiau spėju, jog iš 95 filmo minučių šie žmonės kalbėjo apie 60 sekundžių. Negausiai susirinkusioje salėje vos pasirodžius transžmonėms, pasigirsdavo gilus atodūsis.
Nesiimsiu apibendrinti Lietuvos auditorijos – dūsauti galėjo tik viena pasipiktinusi moteris (juo labiau, po filmo girdėjosi komentarai – „Buvo labai įdomu“), tačiau nori nenori pradedi galvoti – o ką apie „Mėnesines“ mes galvosime čia, Lietuvoje?
Nors reklamuotas kaip lietuvių režisierės filmas, „Mėnesinės“ jokiu būdu nėra lietuviškas. L. L. Plioplytė JAV kuria jau daugiau kaip penkiolika metų, tad nenuostabu, jog „Mėnesinės“ – itin amerikietiška dokumentika. Nepaisant pakalbinamų plačiai žinomų asmenų, tokių kaip jau minėta Naomi Watts, Megan Rapinoe ar vienos iš 7-ojo dešimtmečio JAV feminizmo judėjimo lyderių Gloria Steinem, „Mėnesinėse“ daugiausiai dėmesio skiriama JAV egzistuojančiam „tamponų mokesčiui“.
Galima būtų sakyti, jog tai aktualu ir Lietuvai – čia higienos priemonėms galioja įprastas 21% PVM mokestis, tačiau jis bent jau universalus daugumai panašių prekių. Tuo tarpu JAV dalyje valstijų taikomos lengvatos, pavyzdžiui, prezervatyvams, kontraceptikams, tačiau ne menstruacinėms priemonėms, iš kurių mokesčių per metus buvo surenkama (valstijos po truputį to atsisako) apie 30 milijonų dolerių. Turiu įtarimą, jog Lietuvos žiūrovams „Mėnesinės“ taps dokumentika apie tą pakvaišusią Ameriką, bet ne apie lytį švietimą.
Džiugu, jog „Mėnesinės“ yra – ar kad yra mėnesinės. Dokumentikoje ne kartą pabrėžiama natūralaus proceso priėmimas, stipriųjų pusių paieška, susitaikymas joms pasibaigus – tai pozityvi, švietėjiška informacija, ji pasakojama lengvu ir be galo neutraliu (kalbama tik menstruacijų tema; dokumentika neturėtų piktinti net abortų draudimų šalininkų) tonu ir apie rimtus, ir juokingus dalykus.
Tik jei savo forma „Mėnesinės“ labiau primena informacinio pobūdžio laidą nei rimtą dokumentiką, galbūt ir savo sklaida galiausiai pasieks socialines medijas – erdvę, kurioje lengvai ir nemokamai informaciją galės pasiekti tie, kuriems ji mažiausiai žinoma.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
