VDFF archyvas
Žmonės miršta. Žmonės rišasi batų raištelius. Žmonės valgo. Žmonės kenčia. Ką dar daro žmonės? Jie kuria jautrius, įtraukiančius, atvirus ir skaudinančius filmus. Vilniaus dokumentinių filmų festivalio metu dokumentinio kino gerbėjai turėjo galimybę pamatyti kitokį, nelaužantį stereotipų ar ribų, tačiau vis tiek kitokį filmą „Antonas čia, šalia“ ir čia pat šalia sėdinčią režisierę Liubovę Arkus.
„Antonas čia, šalia“ – tai ne tik filmo pavadinimas. Daug kartų šiuos žodžių junginius galima išgirsti juostos metu. Daug kartų žiūrint filmą aplanko jausmas, kad Antonas tikrai čia pat, šalia. Jo skvarbios tamsios akys, žiūrinčios tiesiai į kamerą, žiūri ir į tave, bet ar tikrai? Juk nežinia iš kurio pasaulio jis dabar į Tave žiūri. Savo ar mūsų.
Antonas – autizmu sergantis vaikinas. Jo pasaulis – siauras, menkas, apribotas apipaišytomis namų ar nusilupinėjusiomis ligoninių sienomis. Bet tik iš pažiūros ir tik trumpam. Į jo gyvenimą ateina juoda kamera ir su savais demonais kovojanti Liubovė Arkus. Nuo pat pirmų filmo sekundžių ji nežaidžia su žiūrovu – prisipažįsta – ji įsitraukė į šio vaikino gyvenimą, jis į jos. Daug kas pasikeitė. Stebint „Antonas čia, šalia“ galima matyti ne tik pagrindinę – vaikino gebėjimo gyventi ir išgyventi mūsų pasaulyje, kuris jam yra svetimas nepažinus – bet ir šalia besivystančią režisierės gyvenimo linijas. Nors L. Arkus kadre pasirodo retai, tačiau viso filmo metu neapleidžia jausmas, kad ir ji čia, šalia, ne tik dėl to, kad ausis liūliuoja jos balsas ir kartais itin poetiški žodžiai.
Ir kai kamera ateina į Antono gyvenimą viskas keičiasi, galvoji, o ar būtų keitęsi jei ne Liubovė? Iš pradžių žiūrovas kartu su režisiere bando prisijaukinti vaikiną. Po truputį. Tačiau pabrėžiama – jo pasaulis kitoks, mums nepažinus, o mūsų pasaulį jis yra priverstas suprasti, pažinti, įsileisti, nes kitaip neišgyventų. Labiausiai su mūsų pasauliu jam sekasi komunikuoti rašant. Filmo eigoje, kai gražią režisierės, Antono ir jo šeimos draugystę užgriūna gyvenimo realybė, vienas iš biurokratinių sraigtų išberia: „O kas iš to, kad jis rašo? Kaip jis išgyvens?“.
Juostoje matome, kaip metai po metų vaikinui sekasi (iš)gyventi, kaip ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, taip ir jo – yra visko. Tik tas viskas – dešimteriopai sunkesnis. Režisierė nei nebando slėptis, jog nesikiša į herojaus kasdienybę. Ji jį maitina, padeda jo sergančiai mamai. Neslepia, kad iš to ir pati gauna naudos. Ir tai susiję ne tik su šio dokumentinio filmo kūrimu. Žinoma, kartais širdį graužti pradeda klausimai: o kas būtų buvę, jei L. Arkus nebūtų pasirodžiusi Antono gyvenime? Kiek dar yra tokių Antonų, kurių neaplanko jų režisieriai? Galbūt pamatę šį filmą susimąstysite – o gal aš galiu būti kito filmo – gyvenimo režisierius? Gal aš galiu padėti? O galbūt nesusimąstysite. Juk tokių atvejų daugelis: „Antonas – ne išimtis. Ir kas sakė, kad žemėje pragaras neegzistuoja?“, – cituoju vieną iš filme rodytų gydytojų.
Neapsigaukite, šiuo filmu nesiekiama sugraudinti, išgąsdinti ar prašyti pagalbos. Nors režisierei nepavyko likti tik stebėtoja, tačiau kamerai – pavyko. Ji tik stebi, fiksuoja. O ta realybė, kuri dar kartą primena, kad gyvenime tikrai gali būti kaip kine, gali ir įskaudinti. Ir ne tik. Gali priversti pasijusti kaltu, jog štai, dabar sėdi, galvoji „kaip blogai, kad lauke lyja, ruduo“, o Antonas čia pat, šalia kabinasi už gyvenimo. Ne vienas.
Teisingai, juostoje labai aiškiai pabrėžiama, kad vaikinas – vienas negali ir nenori gyventi. Jam reikia meilės. Dešimt kartų daugiau nei tau ar man. Jam reikia atramos. Jam reikia to žiburio, kuris parodo, kur gi tas „normatyvinio/normalaus/priimtino“ gyvenimo krantas, kuriame esame mes visi ir kuriame jam reikia bent kartais apsilankyti, kad audringos visuomenės ir biurokratijos bangos jo nepaskandintų.
„Antonas čia, šalia“ – nėra kontroversiškas, ką nors atskleidžiantis ar išnarpliojantis filmas. Tai labai nuoširdi dokumentinė juosta, kurioje mes esame kviečiami pasižiūrėti, kaip yra kitur – ne kitoje šalyje, o Antono pasaulyje, kuris yra čia pat, šalia. Juk, kaip pats filmo herojus rašė (jo sukurta poema „Žmonės“ ir atvedė L. Arkus pas jį): „Žmonės baigtiniai. Žmonės skrenda. Žmonės iškenčia“. Žmonės būna visokie ir jie čia pat, šalia.
Filmo anonsinis filmukas:
