fbpx
Reportažai

Mokslo ir meno sintezė

 Diskusija „Mokslas ir kinas“, Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Diskusija „Mokslas ir kinas“,
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Įpusėjus rugsėjui ir orams po truputį artėjant žemiau nulio (20 d.) „Media Desk Lietuva“ ir Lietuvos kino centras „Skalvijoje“ surengė konferenciją „Mokslas ir kinas“. Renginys buvo orientuotas į kino kūrėjus, prodiuserius, mokslininkus ir akademinę bendruomenę. Tačiau įdomybių čia rado ir paprasti kino mylėtojai. Jo metu buvo diskutuojama apie meno ir mokslo sąveiką, nagrinėjami bendradarbiavimo ir rėmimo pavyzdžiai.

Įmonės „AlphaFilm“ įkūrėjas, scenaristas, prodiuseris Jacobas Bendstenas papasakojo apie mokslo komunikaciją, finansavimo galimybes pagal naują Europos Sąjungos (ES) programą „Horizontas 2020“.

Po jos konferencijos dalyviai turėjo galimybę susipažinti su Lietuvos mokslų akademijos atstovo Viliaus Žalio parengta prezentacija apie nacionalinę mokslo populiarinimo priemonių sistemą.

Organizacijos „Mokslas ir Menas“ direktorė Vaiva Kulbokaitė dalijosi savo patirtimi apie mokslo ir meno sąveiką, susirinkusiems pasakojo apie galimybes šiuos du, iš pirmo žvilgsnio skirtingus dalykus sujungti.

Nemažo auditorijos dėmesio ir klausimų sulaukė Vilniaus kino įmonių grupės (klasterio – aut. pastaba) direktorius Aidas Akcijonaitis pristatęs Vilniuje kuriamą audiovizualinę laboratoriją. Studija bus orientuojamas į filmų ir reklamų efektų kūrimą. Kaip pasakojo A. Akcijonaitis, labaratorija bendradarbiaus ir kvies kartu dirbti fizikus, chemikus, biotechnologus ir kitus mokslininkus. Tikslas – naudojant kamerą atkurti tai, ko nespėja pamatyti žmogaus akys. Sveikintina idėja siekiant sudominti filmų ir reklamų kūrėjus ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Negana to, tai visų pirma, naujų darbo vietų kūrimas. Kai tik žinosime daugiau, pranešime.

 Diskusija „Mokslas ir kinas“, Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Diskusija „Mokslas ir kinas“,
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Paskutinė dalis, sudėliojusi visus kertinius konferencijos akcentus, – diskusija „Mokslas ir kinas“.

„Skalvijos“ kino salėje savo mintimis su klausytojais dalinosi archeologas ir kultūrinės antropologijos specialistas Mantas Kvedaravičius projekto „Barzakh“ autorius. Taip pat gamtininkas bei režisierius Mindaugas Survila ir mokslininkė Donata Petružytė apie jų projektą „Stebuklų laukas“.

Diskusiją vedė medijų antropologė ir kultūros projektų koordinatorė Gintė Žulytė.

Užsitęsęs prologas

Diskusiją pradėjome nuo esminio klausimo – kaip gimė diskusijos dalyvių projektai?

D. Petružytė pasakojo, jog atliko tyrimą „Teritorinės socialinių problemų koncentracijos“, t. y. geografinės vietos, kuriose susikoncentravusios socialinės problemos. Viena jų  – sąvartynas, kuris ją sudomino, tačiau vienai nebuvo drąsu ten važiuoti. Todėl ji pradėjo ieškoti žmonių ir taip surado M. Survilą. Pašnekovė šypsosi, Mindaugas atsirado ne vienas, o su kamera. Jau pirmaisiais kartais, kada jie keliavo į sąvartyną, Donata nesiskyrė su fotoaparatu ir viską fiksavo. Anot jos, tai egzotiška vieta, kur vaizdas pasako daugiau negu žodžiai.

G. Žulytė pasiteiravo D. Petružytės, kas lėmė jos apsisprendimą naudoti vizualinės etnografijos metodą?

Mokslininkė jį pasirinko ne atsitiktinai, o veikiau natūraliai, kadangi tai buvo tinkamiausias metodas – vaizdais buvo galima perteikti tas mintis, kurias sunkiai pavyktų nusakyti žodžiais, o jei ir pavyktų, tai ne taip veiksmingai. Paskutines abejones išsklaidė kolegos iš užsienio, rekomendavę šį metodą. Be to, tai leido sutaupyti vietos moksliniame darbe.

Ketveri metai praleisti sąvartyne

M. Survilos filmą įkvėpė Donatos tyrimas. Prieš tai jis buvo sukūręs filmą apie erelius žuvininkus. Mindaugas atviravo, kad nesitikėjo, jog visas procesas truks net ketverius metus, mat atvažiavus į sąvartyną iki oficialaus jo uždarymo buvo telikę keli mėnesiai.

Mindaugas viską piešia vaizdais: „Paukščiai skraidžioja virš galvų, daug žmonių, traktoriai važinėja… Negalėjau patikėti, kad esu Lietuvoje. Patraukė egzotika. Be to, supratau ir dar vieną dalyką – apie tuos žmones nieko nežinau, tik tai, ką rašo spauda, rodo televizija, tačiau ta medžiaga dažniausiai negatyvi. Būdamas sąvartyne supratau, kad iš tikrųjų viskas yra kiek kitaip. Todėl ir pasiryžau su Donata kurti filmą.“

Donatos manymu, vaizdą mokslu paverčia interpretacija, kuri vienaip ar kitaip esti: „Pati vaizdinė medžiaga ir filmas veikiau yra duomenys nei mokslas savaime. Norint, kad tai priartėtų prie mokslo, į filmą reikėtų integruoti tam tikrų intarpų. Todėl manyčiau, kad šis filmas atlieka mokslo populiarinimo vaidmenį.“

Patirtis nugulusi į „Barzakh“

Toliau diskusija pasisuko apie M. Kvedaravičiaus vykdytus tyrimus Šiaurės Kaukaze, žmonių dingimus, kankinimus…

G. Žulytė pasiteiravo M. Kvedaravičiaus, kodėl filmas kaip medija buvo būtina perteikti visą tą patirtį, kodėl neužteko, kad visa tai nugultų rašytuose tekstuose?

Vyro teigimu, „daugelis kino kūrėjų, menininkų stengiasi perduoti patirtį, kuri yra individuali ir priklausanti nuo erdvės bei laiko. Tai gali būti ir literatūrinė, mokslo, kino ar kitokia forma. Tačiau šioje diskusijoje itin svarbus klausimas – koks kino ir mokslo santykis? Dar įdomesnis ryšys – kada kinas arba menas verčia mokslą nejaukiai pasijusti?“

Ar tuomet galima sakyti, kad iš dalies socialiniuose moksluose kino reikšmė visų pirma svarbi tuo, kad mes sugebame perteikti tai, ko negalime apčiuopti? „Barzakh“ atveju, mistinę būseną atsidūrus tarp gyvenimo ir mirties moksliškai būtų sunku nusakyti, gal todėl Mantas renkasi kurti filmą, o ne paversti tai teksto forma.

Diskusija „Mokslas ir kinas“, Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Diskusija „Mokslas ir kinas“,
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

G. Žulytė: „Savo filme tarsi siekiate gauti atsaką sau… Ar jūs pajutote tą grižtamąjį ryšį? Gal supratote, kad negalima griežtai atskirti meninio filmo nuo mokslinio?“

„Patirtis svarbiausia… Bet kokia meninė patirtis, jeigu tai yra įvykis, yra unikali kiekvienam kūrėjui ir kiekvienai erdvei bei laikui, ji supurto mūsų žinojimo pagrindus. Tai yra mūsų pažinimas“, – kalbėjo M. Kvedaravičius.

Santykis ir ribos su pasakojimo herojais

Dalis M. Kvedaravičiaus filmo herojų buvo tyrimo herojai su kuriais jis gyveno, apie kuriuos rašė.

O ar skiriasi mokslininko ir žmogaus, kuris paima kamerą ir klausinėja, santykis su žmogumi iš kurio imamas interviu?

„Barzakh“ kūrėjo teigimu, jis – neišvengiamai kinta. Tai susiję su konkrečia vieta ir veiksmais, kokiu atstumu esi nuo žmogaus. Jeigu jam skauda, kokį atstumą galima išlaikyti, kada buvimas toje pačioje erdvėje, bet kartu ir atsiribojimas nuo jų (žmonių – aut. pastaba) yra nepriimtinas? Šie klausimai yra labai sudėtingi, todėl juos, pasak M. Kvedaravičiaus, sunku išspręsti abstrakčiai: „Kiekviena situacija individuali ir iš naujo brėžia etinę ribą. Sakykim, jeigu aš važiuoju automobiliu su moterimi, kuri ieško savo vyro ar sūnaus, ir ji pradeda verkti. Ar aš filmuodamas išjungiu kamerą ar ne? Kiekvienoje situacijoje ta riba yra aštri. Kamera yra objektas, kuris tarpininkauja. Buvimas su kitu, priklausomai nuo situacijos, yra kasdieninis etinis klausimas.“

G. Žulytė: „O ar kino kamera „nepadaugina“ tų etinių klausimų?

„Be abejo, „padaugina“. Atsiranda kažkoks objektas, kuris tarpininkauja ir tai susiję su tos situacijos perkėlimu už to laiko ribos. Nes tai, kas nufilmuojama, bus parodyta kažkur kitur, kažkada, tai erdvės ir laiko perkėlimas kitur“, – samprotavo M. Kvedaravičius.

Dėl filmo kadrų vos nesusimušdavo

M. Survila ir D. Petružytė pritarė, kad būnant su kamera kyla ženkliai daugiau dilemų nei be jos. Kai esi mokslininkas ir eini su diktofonu ar kamera, tu tiesiog renki duomenis. Jeigu žmonės įsileidžia tave į savo intymią erdvę, tai lieka tavyje.

„O kai šalia buvo Mindaugas, kuris ateina su kamera ir filmuoja medžiagą ne moksliniams duomenims, kurie būtų skirti analizei, o filmui, kai kiekvienas kadras gali potencialiai tapti viešu, tai aštrina etikos įtampą“, – mintimis dalijosi D. Petružytė.

M. Survila pritarė kolegės mintims ir išskyrė vieną etikos klausimą, kuris kilo kuriant filmą.

Diskusija „Mokslas ir kinas“, Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Diskusija „Mokslas ir kinas“,
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

„Stebuklų laukas“ nebuvo rodomas per Lietuvos televizijos kanalus, kadangi daugelis iš filme rodytų žmonių turi giminių, gyvena mieste, žiūri televiziją, todėl jie tam prieštaravo. Filmo kūrėjai pažadėjo, kad filmas bus rodomas tik kino teatruose. Kartais pasitaikydavo nesutarimų montuojant. M. Survila juokėsi, kad vos nesusimušdavo, kurį kadrą būtų galima dėti, o kurio ne.

Kai buvo sumontuotas pristatomasis klipas, kūrėjai nuvežė parodyti jį savo filmo herojams – sąvartyno gyventojams.  Jų pirmas įspūdis – „Kaip ryšku ir spalvota viskas.“ Sakė, kad tai gražus filmas, bet gal ne visi supras…

Mokslo ir meno susiliejimai bei tapatybės

Diskusijai įpusėjus, buvo priartėta prie esminio klausimo: mokslo ir meno bendradarbiavimo. Ar gali toks dalykas funkcionuoti?

M. Survila kuria naują filmą „Sengirė“. Jame bus ieškoma paralelių tarp žmogaus ir gamtos, pasiekusios brandą. Vyras pats yra gamtininkas, todėl ši tema jam nėra visiškai nauja. Tačiau jis stengiasi kuo daugiau bendrauti su mokslininkais, kurie galėtų patarti, išsakyti kritiką.

Tačiau ar būna atvirkščiai, kai mokslininkai kreipiasi į kino kūrėjus? Užsienyje, tai natūralus reiškinys, tačiau Lietuvoje tokių pavyzdžių, galima sakyti, nėra. Diskusijoje susirinkę dalyviai atsakymo, kodėl taip yra, ar pavyzdžių, deja, taip pat neturėjo.

Tik M. Survila užsiminė, kad ilgai stebėdamas paukščius, konkrečiau uralinės pelėdos elgseną, atidavė savo medžiagą tirti mokslininkams. Tačiau patys Lietuvos mokslininkai vis dar nedrąsūs ir į kino kūrėjus nesikreipia.

O ar „Sengirė“ turėtų mokslinę vertę akademikų bendruomenėje, jei tai būtų kūrybinė dokumentika be žodžių?

M. Survila kiek ilgiau pagalvojęs užsiminė, kad kiti jį vertintų kaip mokslo populiarinimo priemonę.

Filmas, kaip forma, neturi mokslui reikiamo „svorio“. Kodėl?

Kaip ir dažnai nutinka, geros diskusijos baigiamos ne laiku, todėl daugybės kitų esminių klausimų buvo nespėta iškelti. Diskusijos moderatorė G. Žulytė teigė peržiūrėjusi, ar mokslininkai, studentai, kitaip sakant, potencialūs kūrėjai, gali įgyti tam tikrų filmo kūrimo įgūdžių universitetuose?

Išvados, nenuteikia pozityviai – tik Šiaulių universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas, siūlantis vizualinės antropologijos sritį, tačiau šios srities studentai negali sukurti baigiamųjų darbų filmo forma. Tai pat greta darbo turi būti aprašas, tad rašymo išvengti nepavyks.

Filmas nėra pripažįstamas kaip medijos forma, kuri galėtų būti baigiamojo darbo pavidalas. G. Žulytė užsiminė, kad ieškodama aptiko Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto (TSPMI) Karolio Kaupinio bakalauro darbą filmo forma „Belaukiant laisvės, arba Nusišypsok mums, Berlinai“.

Galbūt nuodugniau paieškojus, tokių darbų rastume ir daugiau, tačiau, jeigu reikia taip kruopščiai ieškoti, galima daryti išvadą – kol kas filmas kaip mokslinis darbas ir jo „svoris“ dar nėra tapatus moksliniam darbui.

 Diskusija „Mokslas ir kinas“, Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Diskusija „Mokslas ir kinas“,
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Tačiau, ar tai blogai? Jeigu visgi universitetai leistų baigiamuosius mokslinius darbus parengti ne tekstu, o filmu, kaip juos reikėtų vertinti? Gal tai sukeltų dar daugiau problemų ir leistų pasireikšti subjektyvumui?

M. Kvedaravičius mano, kad turi būti išlaikytas tam tikras santykis tarp žodžio ir vaizdo.

„Darbus, kurių galutinė forma būtų audiovizualinis produktas, pavyzdžiui, Anglijoje leidžia rengti tik keli universitetai. Daugelis jų prašo mokslinio darbo, kuris parodytų studento ar būsimo mokslininko gebėjimą mąstyti sąvokomis, koncepcijomis, o ne tik vaizdiniais. Remdamiesi vien vaizdiniais, kurie ateina iš kažkokios patirties ar intuicijos, yra prarandama dalis to kito žmogiško gebėjimo – abstraktaus mąstymo. Todėl reikėtų išlaikyti balansą“, – svarstė M. Kvedaravičius.

D. Petružytė užsiminė, kad siūlė savo studentams rinktis tyrimus bet kokia tema, tačiau jie turėtų būti parengti taikant vizualinių tyrimo metodą. Moteris šypsosi – per penkerius metus neatsirado nė vieno drąsuolio, kuris ryžtųsi… Nors mokslinė sritis galbūt riboja šį pasirinkimą.

VU Komunikacijos fakulteto (KF) Žurnalistikos instituto studentai paskutiniais metais renkasi kūrybinio  darbo temas. Jų formos: spaudos, radijo, televizijos raiškos. Tačiau tai kūrybinė užduotis, kuri įvertinama pažymiu, tačiau baigiamasis bakalaurinis darbas turi būti mokslinis, pateiktas rašto forma.

VU KF Kūrybinių medijų instituto direktorė Renata Šakalytė pritarė, kad jungčių, tinkamų mokslui ir menui, Lietuvoje dar trūksta, tačiau universitetai jau bando kurti tam tikras bazes, reikalingas šiai veiklai.

Taigi diskusija daugeliui pažėrė daugiau klausimų nei atsakymų. Esminis klausimas – kaip reikėtų ieškoti santykio ar simbiozės tarp mokslo ir meno, liko atviras.  Tai, žinoma, nėra blogai, leidžia gilintis į temą ir reflektuoti. Tačiau visų svarbiausia, kad apie šią problemą pagaliau pradėta kalbėti, ir, rodos, pagaliau ieškoma kertinių taškų bei galimybių jungti mokslą su kinu.

Komentarai

Daugiausia stebi, klauso, analizuoja ir kritikuoja. Po to kažką ir parašo.