
1929 m. rugpjūčio 28 d. Carlui Laemmle’iui jaunesniajam sukako dvidešimt vieneri. Ta proga Carlas Laemmle’is vyresnysis, jo tėvas ir kino studijos „Universal Pictures“ savininkas, padarė gestą, kuris buvo sykiu neįtikėtinai dosnus ir absoliučiai nepotistinis. Jis paskyrė sūnų naujuoju kompanijos gamybos vadovu.
Tuo metu viena didžiausių plotų Holivude užimanti studiją garsėjo pramoginiais kriminaliniais filmais, kurie negalėjo pasigirti milžinišku biudžetu, užtat buvo prognozuojamai pelningi. Toks buvo, pavyzdžiui, prieš porą metų išleista mistinė komedija „Katinas ir kanarėlė“ (The Cat and the Canary, 1927); joje veiksmas vyko vaiduoklių apsėstame name, tačiau pabaigoje paaiškėdavo, kad visa tai tebuvo inscenizacija. Naujasis gamybos vadovas buvo ambicingas jaunuolis, tačiau dviračio išradinėti neketino, tad tuoj pat pradėjo dairytis kažko panašaus.
Paieškos neužtruko ilgai. 1930-ais vienas spektaklis, pradėtas rodyti JAV prieš trejus metus, tapo milijonus užsidirbusiu hitu, kurį buvo sunku ignoruoti. Be to, jis turėjo visus reikiamus ingredientus, kad atitiktų įprastų „Universal Pictures“ juostų receptą: buvo šiurpus, makabriškas ir persmelktas misticizmo, o jo pagrindinis veikėjas buvo grafas vampyras iš Transilvanijos. Spektaklis vadinosi „Drakula: vampyriškoji pjesė“ (Dracula: The Vampire Play) ir atrodė tarsi dangaus siųstas.
Šio spektaklio sėkmės istorija apskritai yra verta atskiro pasakojimo. 1924-ais su Bramu Stokeriu kadaise draugavusiam britų aktoriui ir prodiuseriui Hamiltonui Deane’ui po ilgų ir varginančių derybų su rašytojo našle pagaliau pavyko įsigyti teisę adaptuoti garsųjį romaną teatro scenai. Tais pačiais metais jis su didžiuliu pasisekimu pristatė spektaklį Anglijoje, Derbio Didžiajame teatre, o paskui trejus metus gastroliavo po mažuosius šalies miestelius. „Variety“ rašė kad „moterys salėse alpsta, o vyrai ragina aktorius susilaikyti nuo grubuoniško elgesio“.
1927-ųjų vasarį Hamiltonas pagaliau parodė spektaklį Londono Mažajame teatre. Reklamoje, kurstant susidomėjimą, buvo teigiama, kad seanso metu silpnų nervų žmonėms visada bus pasiruošusi padėti apmokyta slaugytoja. Kritikai spjaudėsi, bet pripažino, kad spektaklis yra neabejotinai paveikus. Žiūrovai plūste plūdo.
Pamatęs „Drakulą“ Anglijoje, pjesės teises JAV teritorijai nusipirko Horace’as Liverightas ir pasamdė su panašia medžiaga jau anksčiau dirbusį Johną L. Balderstoną, kad ją „amerikanizuotų“. „Drakula“ šventė premjerą Brodvėjuje jau 1927-ųjų spalį, o už pusmečio, po 265-ių vaidinimų, pradėjo turą po svarbiausius šalies miestus, įskaitant Los Andželą ir San Franciską.
Šiaip jau „Universal Pictures“ svarstė galimybę ekranizuoti Bramo Stokerio romaną dar 1915-ais. Po penkerių metų laikraštis „Oakland Tribune“ rašė: „Ar Todas Browningas imsis teatralizuoti ekraną? Šitai rūpi Holivudui nuo tada, kai pasklido gandai, jog šis drąsus jaunas režisierius nori paversti „Drakulą“ filmu. „Drakulą“ – drąsus romanas, šokiravęs net Niujorką. Sakoma, kad jei Carlas Laemmle’is leis Browningui imtis darbo, „Universal“ reklamos skambės taip: „Filmas jus šokiruos, net jei tam prireiktų milijono mūsų dolerių!“

Bet Laemmle’is vyresnysis nesusigundė. 1923-ais jis rašė: „Nusprendėme, kad Bramo Stokerio „Drakulą“ yra šiek tiek per šiurpus“. Tačiau žurnalistai palaikė spaudimą. 1925-ais pasklido dar vienas gandas, kad romanas visgi bus ekranizuojamas, o pagrindinį vaidmenį jame gali atlikti Arthuras Edmundas Carewe’as, sukūręs paslaptingojo ir intriguojančio Perso personažą filme „Operos fantomas“ (The Phantom of the Opera, 1925). Studijos savininkas darsyk atsisakė projekto.
Carlo Laemmle’io jaunesniojo pusseserė Carla savo prisiminimuose rašė, kad „visos studijos, įskaitant „Universal Pictures“, manė, kad ši istorija yra pernelyg baisi ekranizuoti 1920-ais“. Tą patį liudija ir „Universal“ dokumentai. 1927-ais romaną turėjo įvertinti penkti studijos skaitovai. Ekranizacijos idėjai nepritarė keturi iš penkių. Tačiau Brodvėjaus pastatymo sėkmė įtikino Carlą Laemmle’į jaunesnįjį pagaliau imtis darbo.
1930-ųjų birželį studija nusipirko knygos ir pjesės teises už 40 000 dolerių, o mažiau nei po mėnesio Dudley’is Murphy’s pateikė gamybos vadovui baigtą scenarijų. Kelis baigiamuosius štrichus padarė Garrettas Fortas, tačiau kažkodėl būtent jis buvo oficialiai įvardytas scenarijaus autoriumi. Ketvirtojo – galutinio – scenarijaus juodraščio tituliniame puslapyje šalia Forto pavardės atsirado ir Todo Browningo vardas. Pasirodo, „Oakland Tribune“ žurnalistai prieš 10 metų buvo visiškai teisūs – režisuoti filmo pasikvietė būtent jį.
1920-ais režisierius Todas Browningas buvo „jaunas ir drąsus“. 1930-ais, po svaiginančios „Operos fantomo“ ir „Londono po vidurnakčio“ (London After Midnight, 1927) sėkmės, jis buvo kone vienintelis įmanomas pasirinkimas perkelti „Drakulą“ į kino ekranus. Tą patį galima pasakyti ir apie nuolatinį Todo Browningo kūrybinį partnerį, „tūkstančio veidų aktorių“ Loną Chaney, sukūrusį vienus žymiausių tuometinių kino monstrų ir visiškai pelnytai tapusį tikra žvaigžde. Pagal pirminį sumanymą grafą Drakulą turėjo vaidinti jis. Negana to, jo ir Todo Browningo dalyvavimas projekte buvo būtina studijos vadovo sąlyga. Nelaimei, aktorius susirgo bronchų vėžiu ir 1930-ųjų rugpjūtį mirė Švento Vincento ligoninėje Los Andžele, likus mėnesiui iki „Drakulos“ filmavimų pradžios.
Kai tapo visiškai aišku, kad L. Chaney negalės suvaidinti Drakulos, studija ėmė karštligiškai ieškoti alternatyvų. Birželį „Variety“ puslapiuose buvo paskelbta, kad kraugerį grafą vaidins Johnas Wrayus, neseniai sužibėjęs istoriniame epe „Vakarų fronte nieko naujo“ (All Quiet on the Western Front, 1930). Jame jis su sadistiniu pasimėgavimu vaidino kopos seržantą. Nepaisant šio oficialaus pranešimo, J. Wrayus taip ir negavo vaidmens.
Tarp kitų kandidatų į pagrindinį vaidmenį buvo Paulas Munis, Ianas Keithas, Williamas Courtenayus, Josephas Schildkrautas, Chesteris Morris ir net Conradas Veidtas. Manoma, kad buvo svarstomas ir Johnas Carradine’as; vėliau jis išties suvaidino grafą filmuose „Frankenšteino namai“ (House of Frankenstein, 1944) ir „Drakulos namai“ (House of Dracula, 1945), tačiau 1930-ais aktoriui buvo tik 24-eri ir vaidmeniui reikėjo solidesnio vyro. Galiausiai nugalėjo Drakula iš teatro scenos. 1930-ųjų rugsėjo 20 d. Holivudo spauda paskelbė, kad vaidmenį gavo kino žiūrovams nežinomas, tačiau teatro lankytojų jau pamilti spėtas imigrantas iš Vengrijos – Bela Lugosi.
Nei „Universal“ nei „drąsusis“ T. Browningas nesiekė iš tiesų šokiruoti ir supurtyti plačiosios visuomenės. Tuo „Drakula“ iš esmės skiriasi nuo F. W. Murnau „Nosferatu“ arba net nuo tais pačiais metais išleistoje Roberto Loiso Stevensono gotikinio romano „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“ (Dr. Jekyll and Mr. Hyde, rež. Rouben Mamoulian). „Drakulos“ kūrėjai siekė sukurti tamsios melancholijos atmosferą, dėl kurios šiandienos siaubo kino gerbėjams šis filmas dažnai nepalieka didelio įspūdžio. Visgi, net ir žvelgiant iš dabartinės perspektyvos būtų sunku neatpažinti „Drakuloje“ visų svarbiausių siaubo filmo bruožų.
Tačiau svarbu turėti omenyje, kad 20-to amžiaus 4 deš. pradžioje kino lauke tokios kategorijos paprasčiausiai neegzistavo. Šiurpą keliančioms antgamtinėms istorijoms apibūdinti buvo pakaitomis ir sinonimiškai vartojami būdvardžiai „paslaptingas“ (angl. mystery), „keistas“, „fantastinis“ ir kt. Dar daugiau: studijos sprendimu filmo reklaminėje kampanijoje apskritai sąmoningai vengta tokių žodžių kaip „siaubas“, „kraujas“ ir net „paslaptis“. Tikėtina, kad taip visų pirma norėta užkirsti kelią audringai cenzorių ir žiūrovų reakcijai arba bent jau ją sušvelninti.
Spauda rašė, kad Carlas Laemmle jaunesnysis kartu su režisieriumi daugiau nei savaitę svarstė, ar filmas „turėtų būti trileris, ar romantinis“, kol galiausiai nusprendė „apsistoti ties abiem variantais“. 1930-ųjų lapkritį pasirodžiusioje reklamoje puikavosi atitinkamas šūkis: „Istorija apie keisčiausią aistrą pasaulyje“. Kitoje reklamoje buvo skelbiama: „Jis buvo gyvas jaunystės bučiniais!“. Santūrumo tikėtasi ir iš kino teatrų. Rodytojams skirtoje brošiūroje, kalbant apie galimas dekoracijas, buvo patariama „išlaikyti keistumą“, bet neperspausti su „šiurpumu“.
Nepaisant studijos nurodymų, daugelyje kino teatrų reklamų „Drakula“ vadintas „paslapties filmu“, tas pats žodis dažniai figūruodavo ir recenzijose. Laikraščio „New York Times“ kritikas Mordauntas Halllas teigė, kad „Drakula“ „bent jau gali pasigirti esąs geriausias iš daugelio paslapties filmų“. Jo kolega iš „Picture Play“, antrindamas, rašė: „iš visų paslaptingų melodramų ši tikriausiai yra geriausia, nes yra labiau neįprasta nei kitos“.
Kino rodytojai tikslingai vartojo tokius būdvardžius kaip „keliantis šiurpą“ ir „bauginantis“, kiti net reklamavo tam tikrus „Drakulos“ seansus kaip „gąsdinimo (angl. spook) šou“. 1931-ųjų sausio pradžioje, likus daugiau nei mėnesiui iki „Drakulos“ premjeros, laikraščio „Washington Post“ straipsnyje pavartotas žodis „siaubas“. Vasarį, jau po filmo premjeros, laikraštis „New York Herald Tribune“ gyrė Todo Browningo „poetinio siaubo dovaną“, o „Variety“ devynių pastraipų recenzijoje apie „Drakulą“ žodis „siaubas“ pavartotas šešis kartus.
Kovo mėnesį „Variety“ pastebėjo, kad, užuot sušvelninęs filmo „šiurpumą“, vienas Čikagos kino teatras jį kaip tik pabrėžė. To pasekmė? Filmas atnešė kino teatrui 26 000 dolerių pelną, nors tuo metu jo pelno vidurkis siekė 24 000 dolerių. Prabangiame Niujorko „Roxy“ kino teatre, jau per dvi pirmas filmo rodymo dienas buvo parduota 50 000 bilietų. Sėkmė lydėjo Todo Browningo kino košmarą ir Vakarų pakrantėje – 1930-ųjų gegužę „Drakula“ pradėtas rodyti Los Andžele. Pasirodo, nesilaikyti studijos patarimo buvo finansiškai naudinga.
Filmo recenzijos buvo vienareikšmiškai teigiamos, o kai kurios net šlovinančios. Visgi, sprendžiant iš recenzijų turinio, galima daryti prielaidą, kad net ir šiek tiek stipresnis filmo pateikimas būtų buvęs visiškai nepriimtinas dar mažai mačiusiai to meto auditorijai. Kad ir kaip būtų, „siaubo“ terminas tapo dominuojantis ir tarp žmonių, kuriems filmas nepatiko. Antai, žurnalo „Photoplay“ skaitytojas redakcijai parašytame laiške skundėsi: „Kodėl visiškai nepašalinus iš ekranų tokių pašėlusio siaubo juostų kaip „Drakula“? Gyvenimas ir taip užtektinai neramus ir be jų“
„Drakulos“ šlovės spinduliuose pasišildyti siekiantys prodiuseriai pradėjo naudoti „siaubo“ etiketę net ir visai gąsdinti neturėjusių filmų reklamai. Pavyzdžiui, 1931-ųjų lapkritį laikraštyje „Film Daily“ „siaubo filmu“ pavadinta drama apie kontrabandininkus „Kaltoji karta“ (The Guilty Generation). O „Universal“ teigė, kad žiūrovai, pažiūrėję kino kroniką, kurioje buvo užfiksuota tikra piloto mirtis, dūsavo „iš siaubo“. Metų pabaigoje Amerikos kino teatrų savininkų asociacijos prezidentas grėsmingai įspėjo studijas, kad jos nekurtų „per daug siaubo filmų“. Formaliai Holivude jau galiojo Hays’o kodeksas, įpareigojęs filmuose laikytis griežtų moralinių normų, tad kino rodytojai pagrįstai nerimavo dėl galimo visuomenės pasipiktinimo.
Drakulą suvaidinęs Bela Lugosi iš pradžių abejojo dėl dalyvavimo projekte, tačiau netrukus suprato, kad atsidūrė šlovės viršūnėje. Tuoj po filmo premjeros jis parašė kalbą radijo laidai, kurioje begėdiškai melavo, kad pirmą kartą „Drakulą“ perskaitė prieš aštuoniolika metų. „Visada svajojau sukurti ir suvaidinti Drakulą“, – sakė jis. „Gimiau ir užaugau beveik toje pačioje vietoje, kurioje vyksta romano veiksmas, ir puikiai supratau, kad tai, į ką kartais žiūrima tik kaip į neišprususių žmonių prietarus, iš tikrųjų yra pagrįsta faktais, kurie verčia šiauštis plaukus, bet yra tikri.“
„Variety“ redakcijai nerūpėjo, ar vampyrai egzistuoja iš tiesų. Žurnalistai vertino tik galutinį rezultatą ir informavo: „Kadangi „Drakula“ uždirba pinigus „Universal“, kitos studijos taip pat pradėjo ieškoti siaubo istorijų“. Netyčia aptikusi aukso gyslą, „Universal“ negalėjo sau leisti jos netekti. Todėl Carlas Laemmle’is jaunesnysis suskubo pranešti: „Dėl to, kaip buvo priimtas „Drakula“, mes planuojame išleisti „Frankenšteiną“ ir „Žmogžudystę Morgo gatvėje“. Šios istorijos jau pradėtos kurti.“
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas