fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Mumbajaus viešbutis“, arba kaip išgyventi, kai aplink nėra superherojų (apžvalga)

Kadras iš filmo „Mumbajaus viešbutis“

Kai kas mėgsta sakyti, jog didelės fantazijos geroms arba tiesiog stiprioms ir paveikioms istorijoms sukurti pernelyg daug nereikia. Juk viskas, ko reikia, yra arti mūsų, realybėje, kurioje yra pilna ne tik gražių, tačiau ir liūdnų ar tiesiog baisokų istorijų. Paskutiniajai kategorijai galima priskirti ir istoriją, kuomet 2008-ųjų metų lapkričio mėnesį Indijos Mumbajaus mieste 10 narių iš Pakistane įsikūrusios islamistų teroristų organizacijos „Lashkar-e-Taiba“ per 4 dienas įvykdė 12 koordinuotų atakų įvairiose miesto dalyse. Pastarųjų metu žuvo daugiau nei 170 žmonių, daugiau nei 300 buvo sužeista. Vienas iš minėtų atakos taškų buvo prestižinis „Taj Mahal Palace“ viešbutis, kuriame buvo nužudyta didžioji dalis aukų.

Pastarosios stipriai realybėje įrėžtos istorijos imasi debiutuojantis australų režisierius Anthony Marasas filme „Mumbajaus viešbutis“ (Hotel Mumbai, 2018), paremtame Mumbajaus įvykius įamžinusiu dokumentiniu filmu „Išgyventi Mumbajų“ (Surviving Mumbai, 2009). Kadangi filmas remiasi (o kartais vizualiai ir „cituoja“) dokumentine medžiaga, kalbančia apie Mumbajaus atakas, tai nėra istorija apie dar vieną nuobodžiaujantį Džono Makleino archetipą, ieškantį savojo „Nakatomi Plaza“ pastato. „Mumbajaus viešbutyje“ neapsistoja vyrukas, galintis basomis supjaustytomis kojomis išskersti visą teroristų grupuotę. Šis filmas bando atkreipti dėmesį į paprastesnius veikėjus – viešbučio patarnautoją Ardžuną (aktorius Devas Patelas), vadovaujantį šefą Hemantą Oberoi (Anupamas Kheras), ar tiesiog turtingą svečią iš Rusijos Vasilijų (Jasonas Isaacas). Nemaža dalis šių veikėjų (neskaitant, pvz., šefo) yra fiktyvūs, tačiau kuriant jų istorijas nėra peržengiamos realistiškumo ribos ir nei vienas iš jų filme nepasirodo kaip antžmogis, savo iniciatyva suardantis teroristų planus. Žinant šiuolaikinę kultūrą, apsėstą (super)herojų aukštinimo net ir kalbant apie realias siaubo istorijas, „Mumbajaus viešbutis“ yra savotiškas atokvėpis, paliekantis daugiau vietos žmogiškajam trapumui, chaosui, ir paprasčiausiai sėkmei išgyvenant beprotiškomis aplinkybėmis. Žinoma, kartais neišvengiama kvailokų motyvacinių momentų („Čia visada buvo mano namai“, –  teigia vienas liokajus, pasiliekantis gelbėtų išgyvenusiųjų svečių), tačiau jie nėra pernelyg įkyrūs.

Kadras iš filmo „Mumbajaus viešbutis“

Veikėjų realistiškumą (ar greičiau trapumą) papildo ir filmo tempas bei bendra vizualika. „Mumbajaus viešbutyje“ nėra pernelyg daug gaištama pristatant veikėjus ir jų istorijas. Jau per pirmąsias dešimt minučių žiūrovas išgirsta pirmuosius šūvius ir sprogimus, po kurių įtampa yra tik auga. Prie to prisideda ir savotiškai nenušlifuotas (angl. raw) filmo vizualinis pobūdis. Jame matoma nemažai žiaurokų dokumentinių vaizdų, o draminėje dalyje taip pat centre atsiduria tiesiog brutalus, beprasmis ir šaižus didžiulio pastato koridoriuose gaudžiančių automatų garsas, kurį seka susmukę teroristų aukų kūnai. Būtent šis aspektas, nors tikrai pernelyg neužaštrintas, gali kai ką sukrėsti, o gal net ir šiek tiek suerzinti bei paklausti režisieriaus, ar būtent tokią perspektyvą reikėjo pasirinkti, taip savotiškai eksploatuojant atakų metu vykusią beprotybę.

Filmą turbūt būtų neblogai papildžiusi ir kiek labiau išplėtota jame veikiančių teroristų pozicija. Nors tai ir bandoma daryti poroje filmo scenų, tarsi referuojant į turtinės ir socialinės nelygybės skatinimą neapykantą bei kai kurių marginalizuotų socialinių grupių pagaulumą radikaliems judėjimams. Žinant, jog „Taj Mahal Palace“ viešbutis Mumbajuje ir realybėje yra savotiškas Indijos turtuolių (o kartu ir turtinės nelygybės) simbolis, tai galėjo suteikti filmui papildomą kritinę dimensiją, kuri, deja, buvo paaukota dėl atakų žiaurumo dramatizavimo. Tai savaime nėra blogas dalykas, tačiau jis tikrai galėjo duoti šį bei tą daugiau dviejų valandų filmui, kuriame didžiąją matome šaudomus viešbučio svečius. Klausimų kelia ir tai, jog filme yra daugiau koncentruojamasi į užsieniečius viešbučio svečius, nei ten apsistojusius vietinius indus, kurių, kaip rodo statistika, minėtos atakos metu žuvo gerokai daugiau nei užsieniečių. Jiems, jų skausmams ir motyvacijoms, deja, filme yra skiriama gerokai mažiau laiko nei, pvz., turtingos Deivido (Armie Hammeris) ir Zahros (Nazanina Boniadi) šeimos dramai.

Kalbant bendrai, nepaisant kai kurių akivaizdžių trūkumų ir galbūt ne visada korektiškų sprendimų (priklausomai nuo perspektyvos), „Mumbajaus viešbutis“ yra įtemptas biografinis trileris, pristatantis debiutuojantį Anthony Marasą kaip neblogai trilerius suprantantį režisierių. Tiems, kas yra pavargę nuo savo apatinius kelnių viršuje dėvinčių blizgančių superherojų ir detektyvų pokemonų, gelbėjančių pasaulį, „Mumbajaus viešbutis“ yra tikrai nebloga alternatyva prisiminti, kokia neįtikėtinai beprotiška ir brutali gali būti realybė. Net jei apsistojate prabanga tviskančiame saugiame viešbutyje, kuriame net vandens temperatūrą vonioje „sureguliuos“ pagal jūsų poreikius.

Filmo anonsas:

Komentarai