Vasara, tai toks laikotarpis, kai tipinis Lietuvis veržiasi kur nors į karštą Turkiją, Egiptą ar Tenerifę. Tuo tarpu pasaulio kino teatrus užkariaują ne ką mažiau „karštų“ blockbusterių virtinė, žinomais superherojų vardais, kvapą gniaužiančiomis veiksmo scenomis ar specialiaisiais efektais kviečianti publiką neįpareigojančiai patraškinti spragėsius ir atverti savo pinigines kino teatre. Neabejotina, jog pastaruosius kelerius metus spragėsius garsiausiai „traškina“ „Marvel“ komiksų herojų filmai. Kas metus pasiūlanti po keletą superherojų filmų ir visus juos apjungusi į bendrą visatą „Marvel“ karaliauja vasaros filmų topuose. Tad visai nestebina ir kitų kino studijų noras įkišti savo ranką į „Marvel“ spragėsių puodą.
Atrodo, jog kelių žinomų, skirtingų veikėjų sumetimas į bendrą katilą (shared universe) šiuo metu yra populiariausia ir pelningiausia idėja Holivude. Tačiau ši idėja anaiptol nėra nauja. Bene pirmuoju „shared universe“ filmu galėtų būti 1943-aisiais pasirodęs studijos „Universal Pictures“ filmas „Frankenstein meets the Wolf Man“. Trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „Universal Pictures“ sukūrė daugybę kultiniais tapusių monstrų filmų. Boriso Karloffo, Bela Lugosi, tėvo Lono Chaney`aus ir sūnaus Lono Chaney`aus Junior sukurti personažai – Frankenšteino monstras, Mumija, grafas Drakula, Operos fantomas, Žmogus Vilkolakis ir kiti – tapo neatsiejama kino istorijos dalimi. Šiandien „Universal Pictures“ nori visus juos prikelti ir, sekant karščiausiomis madomis, perpinti jų istorijas bendroje „Tamsiojoje visatoje“ („Dark universe“).
Panašu, jog „Universal Pictures“ savo visatos kūrimosi ėmėsi rimtai – jau ruošiamas antrasis visatos filmas „Bride of Frankenstein“, paskelbta, jog Johnny Deppas taps „Nematomu žmogumi“ kituose studijos filmuose ir t. t. Ateities projekcijos tokios ambicingos, jog visai nebestebina faktas, kad pirmojo visatos filmo „Mumija“ pradžioje „Dark universe“ logotipas pasirodo ryškiau ir pompastiškiau nei paties filmo pavadinimas. O gal ir be reikalo. Nes mumijos prakeikimas gali į užmarštį nusinešti ne tik naująjį „Universal Pictures“ filmą, bet ir visą su juo siejamą „Tamsiąją visatą“.
Atrodo, jog projektuodama savo naują monstrų visatą „Universal Pictures“ visai pamiršo, jog bendra visata bus bevertė, jei jos atskiros dalys (t.y. kino filmai) bus apgailėtinos kokybės. Tokia, iš esmės, yra „Mumija“ (The Mummy, 2017).
Žinoma, „Mumija“ turi pavienių elementų, kurie daro vasaros blockbusterius sėkmingais. Atrodo nesenstantis superžvaigždė Tomas Cruise`as filme neblogai atlieka įvairius Tom Cruiseiškus dalykus. Jo personažui, amerikiečių kariui/kapų plėšikui Nikui, tenka daug lakstyti, šokinėti, muštis, vartytis krentančiuose lėktuvuose ir t.t., o aktorius daugelį savo triukų, kaip ir kituose filmuose, atlieka pats. Filme netrūksta efektingų veiksmo scenų, kurias praturtina tikrai geri specialieji efektai. Visgi dauguma Tom Cruiseiškų veiksmo scenų atrodo jau matytos kituose filmuose, o šio filmo scenaristai, panašu, visai pamiršo, jog Tomas Cruise`as kažkada buvo aktorius, o ne kaskadininkas. Tad tarp veiksmo scenų galima įtarpti ir kelis normalius dialogus, pabandyti suteikti jo personažui daugiau gylio ar emocijų.
Visai pavykusiu galime laikyti ir bandymą sukurti naują mumijos įvaizdį. Šį kartą filmo mumija yra moteris – gyva palaidota Ahmanet (akt. Sofia Bouttella). Greitesnė ir lankstesnė nei tradiciniai vyriški mumijų prototipai, tačiau ne ką mažiau užsispyrusi ir grėsminga. Neblogos Tomo Cruise`o veiksmo scenos, geri specialieji efektai, pavykęs mumijos rūbų pervilkimas – štai ir viskas, kas yra vykusio „Mumijoje“. Tačiau tai neišgelbsti filmo.
Blogiausia, jog studijai primygtinai siekiant startuoti „Dark universe“ istorijoje filmas „Mumija“ tapo visiškai bedvasiu, butaforiniu ir užmirštamu vos išėjus iš kino teatro. Visų pirma dėl to kaltas studijos gobšumas, siekiant žūtbūt ir kuo greičiau sukurti savo monstrų visatą, taip įsitraukiant į pelningą rinką, kurioje jau murkdosi „Marvel“ ir „DC“ komiksų herojai.
Bedvasis jau Tomo Cruise`o, kaip filmo žvaigždės, pasirinkimas. Bedvasis, nes filmo scenaristai akivaizdžiai nežinojo, ką su juo daryti, apart įtraukti jį į dar vieną veiksmo sceną.
Butaforiškas, nes tradicinė daugelio mumijos filmų siužeto linija: smėlis – sarkofagas – mumija – kova – laiminga pabaiga, šiame filme yra apipinamas daugybe beprasmybių. Galiausiai filmo scenarijus (kurį rašant dirbo 6 žmonės!) iš esmės tampa „Dark universe“ faktelių, veiksmo scenų ir bereikalingų personažų kratiniu. Turime čia ir Londone veikiančią slaptą monstrų stebėtojų ratelį, ir Russello Crowe vaidinamą dviveidį monstrą, puikiai žinomą iš literatūros, yra ir Tomo Cruise`o personažo draugas, kuris numiręs nežinia kodėl nusprendžia vaidentis savo kolegai, ir dar daug kitų dalykų. Tačiau visa tai visiškai nerūpi žiūrovui.
Nerūpi, nes visa tai yra užmirštama. Užmirštama, nes filmo dialogai nepakyla aukščiau juokelių apie penkiolikos sekundžių trukmės seksą lygio; užmirštama, nes filmo personažai emociškai yra mažiau spalvingi nei Malevičiaus kvadratas; užmirštama, nes tomis „spalvingomis“ personažų emocijomis paremti kertiniai filmo momentai; užmirštama, nes veiksmo linijos logika primena susivėlusias skraidančio spagečių monstro galūnes; užmirštama, nes nesugebėsite paniūniuoti nė vienos melodijos iš filmo garso takelio praėjus 15-ai minučių po jo pabaigos. Sąrašą galima tęsti…
Neseniai kino ekranuose pasirodė „Marvel“ visatos konkurento „DC“ komiksų visatos filmas „Nuostabioji moteris“, tapęs vienu geriausių pastarojo meto superherojų filmų. Filmas, kaip ir „Mumija“, pasiūlęs gerų veiksmo scenų ir specialiųjų efektų, tačiau, kitaip nei „Mumija“, privertęs emociškai pajusti savo personažus, rūpintis jais ir dėl jų likimo, sugebėjęs išlikti logišku ir aiškiu visatoje, kurioje amazonės kaunasi Pirmajame pasauliniame kare. Filmas, privertęs dar kelias dienas niūniuoti jo pagrindinę muzikinę temą.
Lyginant su šiuo filmu „Mumija“ atrodo kaip patetiškas bandymas išspausti kuo daugiau publikos pinigų pasinaudojant žinomos žvaigždės ir nostalgiškų monstrų vardais. Vienas prasčiausių šios vasaros filmų, artimas kitam panašiam bandymui pasipinigauti – savo franšizės pradžia turėjusiam tapti – „Karalius Artūras. Kalavijo legenda“ (kolega Povilas jį pavadino „labai brangiu kliedesiu“, skaitykite jo apžvalgą čia). Antra vertus, „Nuostabiąją moterį“ apgyvendinusios „DC“ komiksų kino visatos kelio pradžia taip pat buvo labai duobėta. Gal „Mumija“ dar ne pabaiga?
Filmo anonsas:
https://www.youtube.com/watch?v=sCdV3esMr9M