Gyvename „patologiškoje“ visuomenėje, kuri serga neurozėmis ir psichozėmis. Ir vis labiau tolstame nuo empatijos ir altruizmo. Mes bijome ir nekenčiame vieni kitų ir labai retai nuoširdžiai mylime vienas kitą. Tokioje visuomenėje ir auga mūsų vaikai. Tačiau ar tėvai kalti dėl vaikų klaidų?
Šį kartą „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ (2011). Tai naujausias britų režisierės Lynne Ramsay filmas, kuriame pristatoma gana opi visuomenės problema – hiperaktyvių arba problematiškų vaikų auklėjimas. Ar tėvai iš tikrųjų yra kalti dėl vaikų klaidų? Atsakomybė už savo vaikus ir mūsų vaikų egocentriškas, o kartais ir patalogiškas elgesys. Tokios dvi takoskyros matomos ir šiame filme. Tai motinos ir sūnaus konfliktas. Čia manipuliuojama motinyste ir veidmainiaujama.
Filmas „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ – tai rašytojos Lionel Shriver bestselerio ekranizacija.
Pagrindinis filmo siužetas sukasi aplink Evą(akt.Tilda Swinton), motiną, kurios problematiškas sūnus Kevinas (akt. Ezra Miller) įvykdė kraupią masinę žmogžudystę. Režisierė chaotiškai ir simboliškai vaizduoja motinos skausmą, atsakomybę ir jos gyvenimą prieš tragediją ir po jos.
Filmas prisideda masine pomidorų festivalio Ispanijoje scena. Ją galime suprasti tiesiogiai arba simboliškai-tarsi taip prasideda Evos gyvenimo tragedija. Viskas nusidažę raudonai. Prakaitas ir aistra sumišusi su būsima kančia. Filme nėra visiško įvykių nuoseklumo. Viskas chaotiška, nes visa tai gedinčios ir kenčiančios motinos prisiminimai.
Šiame filme naudojama daug raudonos spalvos, tai tarsi pagrindinis Evos gyvenimo istorijos ir tragedijos akcentas. Tačiau nuolat kankina klausimas, ar ji yra kalta dėl šios tragedijos? Visuomenė nuo jos nusisuko. Kitos motinos jai nejaučia jokios empatijos. Eva yra tarsi pažymėtoji, raupsuotoji šioje egocentrikų visuomenėje. Tačiau ar galima jai linkėti pragaro, jeigu jau šis gyvenimas Evai tapo gyvu pragaru? Ar ji gali toliau gyventi šioje pūvančioje atgailoje? Kažkada ji buvo ambicinga, savimi pasitikinti ir laiminga. Eva keliavo po pasaulį ir buvo laisva. Tačiau sūnaus gimimas ją šiek tiek sutramdė. O to paties sūnaus poelgiai ją visiškai sugniuždė. Dabar ją matome visiškai be ambicijų, dvasiškai sugriautą. Ji taip pat kaltina save dėl sūnaus klaidų.
Vis tik mums reikia pakalbėti apie Keviną. Kokį sūnau portretą matome šiame filme? Kodėl jis toks negailestingas motinai ir taip veidmainiškai pataikaujantis tėvui. Mūsų „froidiška“ visuomenė linkusi dėl visko kaltinti tėvus. Čia galime prisiminti edipo kompleksą. Tačiau Kevinas visiška šio komplekso priešingybė. Jis motinos nekenčia, ja manipuliuoja ir žaidžia jos jausmais. Tačiau tokio jo elgesio priežastį sunku nustatyti. Atrodo, jog šis žiaurumas jame yra prigimtinis. Kevinas sukaupęs daug pykčio, nepasitenkinimo ir pavydo. Tačiau kam jis pavydi? Galbūt per anksti atmečiau edipo kompleksą. Galbūt Kevinas serga kitokiu edipo kompleksu, su kitokiais simptomais. Jo meilė motinai yra dvasiškai sadistiška. Jis reikalauja dėmesio.
Būtent dėmesio trūkumas gali būti dar viena brutalaus Kevino elgesio priežastimi.
Kevin: It’s like this: you wake and watch TV, get in your car and listen to the radio you go to your little jobs or little school, but you don’t hear about that on the 6 o’clock news, why? ‘Cause nothing is really happening, and you go home and watch some more TV and maybe it’s a fun night and you go out and watch a movie. I mean it’s got so bad that half the people on TV, inside the TV, they’re watching TV. What are these people watching, people like me?
Taigi šiame interviu jis tarsi išsako savo troškimą- būti dėmesio centre. Tačiau, ar galime šį troškimą laikyti pagrindine jo problematiško elgesio priežastimi? Viskas slepiasi jo pasąmonėje. Sunku suvokti jo veiksmų motyvaciją. Tačiau iš jo elgesio matome vieną, „nulį empatijos“. Jis visiškai neįsijaučia į aplinkinių padėtį ir jų emocijas. Kevinas jaučiasi svarbiausiu, vieninteliu ir nepakartojamu. Tačiau tai nereiškia jog jis yra laimingas. Kevino poelgiai tragiškai atsiliepia ne tik motinai, tačiau ir jam pačiam.
Praėjus dvejiems metams po kraupių įvykių Eva paklausė kalėjime įkalinto Kevino: KODĖL? Filmo pabaigoje matome kitokį sūnaus veidą, nelaimingą, sužalotą. Tačiau ar jis kad nors buvo laimingas, skaudindamas kitus ir manipuliuodamas kitų jausmais. Praėjus dvejiems metams jis nebėra tikras dėl savo poelgių. Kevinas pagaliau palūžęs ir įskaudintas. Nors filme nebuvo rodomas jo gyvenimas kalėjime, tačiau galime numanyti, jog čia jis susidūrė su tikruoju gyvenimu ir tikru žiaurumu. Galbūt tik dabar jis suvokia, kas yra empatija ir ką iš tikrųjų jaučia kitas žmogus.
Lynne Ramsay filmas „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ įvertintas ne vieno kino festivalio apdovanojimu. Šiais metais jis taip pat nominuotas „Auksiniam gaubliui“ už geriausią pagrindinį aktorės Tildos Swinton vaidmenį.
Kas kaltas, o kas auka ir kiek visuomenėje empatijos, galite nuspręsti patys pažiūrėję šią psichologinę Evos ir Kevino gyvenimo dramą. Tada ir galėsime „pasikalbėti apie Keviną“ arba apie gyvenimą.