fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Kino pavasaris, Rodoma kine

„Mustangės“ – pasipriešinimas tradicijoms

Kadras iš filmo „Mustangės“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mustangės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šiais laikais gausiai kalbama apie moterų emancipaciją ir lyčių lygiavertiškumą. Vakarietiškoje kultūroje tai – savaime suprantamas dalykas, o feminizmas suvokiamas kaip vienas pagrindinių visuomenės socialinio judėjimo krypčių. Tačiau musulmoniškose valstybėse patriarchalizmo šaknys iki šių dienų įaugusios į visuomenės mentalitetą ir ne retai kova prieš tai būna bevaisė. Iš Turkijos kilusi režisierė Deniz Gamze Ergüven savo debiutiniame filme „Mustangės“ („Mustang“, 2015) žaismingu ir subtiliu stiliumi demonstruoja moterų padėtį Turkijoje ir jų priešinimąsi papročiams.

Seserys: Lalė, Nur, Selma, Eisė, Sonei, auga atokiame šiaurinės Turkijos miestelyje. Prieš dešimt metų mirus jų tėvams, mergaitės auklėjamos ir auginamos senelės ir dėdės. Įstabaus gamtovaizdžio apsupty gyvenančioms ir bręstančioms mergaitėms namų vidus nėra mielas: po nekalto žaidimo su vietiniais vaikinais namiškių apkaltintos pasileidimu, jos tampa izoliuotos namuose. Smūgiai į veidą ir brutalus skaistybės patikrinimas klinikoje tėra švelni bausmė lyginant su tuo, kas jų laukia po to. Laisvalaikį kieme ir mokyklą pakeičia namų ruoša ir valgio gaminimas – viskas tam, kad būsimosios moterys pasiruoštų santuokai su šeimos galvų išrinktais jaunikiais.

Kadras iš filmo „Mustangės“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mustangės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Istoriją pasakoja mažiausioji maištingoji Lalė (akt. Günes Sensoy), kuriai, nors, skirtingai nei seserims, vietoj vaikinų rūpi žaidimai kieme ir futbolo varžybų stebėjimas, svarbu jaustis savarankiškai ir nepriklausomai nuo nustatytų namų taisyklių. Noro būti nepriklausomomis dvasia lydi visas mergaites, o griežti auklėjimo metodai jas dar labiau skatina nepaklusti. Jų maištas išryškėja įvairiausiomis formomis: pasprukimas į futbolo varžybas, naktiniai išėjimai iš namų, netgi skaistybės laikymosi pergudravimas. Nustatytos ribos jų nesustabdo, tiesiog verčia pasirinkti jų apėjimo būdus.

Kiekvienas mergaičių pasipriešinimas taisyklėms vis labiau piktina despotiškąjį dėdę, kuris, tarsi kalėjime, aplink namus pradeda statyti vis aukštesnę tvorą tam, kad mergaitės nepaspruktų. Baimingoji senelė suinteresuota tik anūkių ištekinimu, o kiekvienas mergaičių drąsesnis žingsnis ją verčia krūpčioti. Filme delikačiai demonstruojamas besiskverbiantis mergaičių seksualumas: geidulingi žvilgsniai link po langais šūkaujančių vaikinų, nuogo kūno demonstravimas ar suknelių suplėšymas parodo, jog jaunystės grožio ir polėkio nenumarina net monotoniškas bei konservatyvus joms primestas gyvenimo būdas. Visgi mergaičių kasdienybės vaizdavimas verčia prisiminti Sofios Coppolos filmą „Jaunosios savižudės“. Galbūt tai atsitiktinumas, tačiau tam tikri siužetiniai elementai leidžia manyti, jog S. Coppolos filmo idėjų kopijavimo „Mustangėse“ tikrai yra.

Kadras iš filmo „Mustangės“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Mustangės“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Filmo naratyvo centre atsiduria mergaičių ištekinimas. Pagal tradicijas prieš būsimas tuoktuves į mergaičių namus atvyksta būsimųjų jaunikių šeimos, o būsimoji nuotaka jiems pateikia arbatą, susipažįsta su būsimu sutuoktiniu. Vyriausioji Sonei (akt. Ilayda Akdogan) tam pasipriešina, ir jai pavyksta, tačiau to negalima pasakyti apie antrąją seserį Selmą (akt. Tugba Sunguroglu), kuri ištekinama prieš savo norą. Stiprus ryšys tarp seserų joms padeda neparklupti, laikytis ir saugoti viena kita. Tačiau stiprybės savotiškai kovai užtenka ne visoms.

Režisierė atsisako situacijų dramatizavimo, tačiau nebijo parodyti, jog tam, kad moteris ištrūktų iš jai primetamų visuomenės nuostatų ir suvaržymų, turi rinktis drąsiausius kelius. Jautri drama apnuogina patriarchališką visuomenę ir mūsų akiai pasenusią sistemą, kurios įkaitėmis atsiduria moterys, dažnai neturinčios pasirinkimo ištrūkti iš beviltiškos padėties. Nuostabi jaunųjų aktorių vaidyba ir puikus režisūrinis darbas sukuria išties gero filmo sintezę. Filmas neabejotinai vertas gautų apdovanojimų, tarp kurių ne tik 2015 metais laimėti Kanų filmų festivalio, Europos kino ir Europos Parlamento LUX kino apdovanojimai, tačiau ir 2016 m. „Oskarų“ nominacija už geriausią metų užsienio kino filmą. Nors filmas pasauliniu mastu susilaukė teigiamų įvertinimų, Turkijoje režisierė sulaukė kritikos už „neatitinkantį realybės“ moterų padėties vaizdavimą filme.

Filmo anonsas:

Domantė Juknonytė

Komentarai