„NCG Distribution“ archyvas
Koks būdas meno pasaulyje atkeršyti savo buvusiai antrajai pusei yra sofistikuočiausias? Sukurti meno kūrinį ir dedikuoti jį įskaudinusiam žmogui. Venecijos kino festivalyje laimėjusio „Didįjį žiūri prizą“ Tomo Fordo, geriau žinomo kaip mados dizainerio, „Naktinių gyvulių“ (Nocturnal Animals, 2016) adaptacija, nukelia į painų dviejų veikėjų fikcijoje ir realybėje persipynusį gyvenimą.
Vieną rytą Susana (Amy Adams) gauna savo pirmojo vyro Edvardo (Jake Gyllenhall) parašytą knygą, kurią jis pavadino pagal jai suteiktą pravardę „Naktiniai gyvuliai“. Nuo šios scenos filmo siužetas skyla į dvi dalis – fikciją (knygos laiką) ir realybę (dabartis persipynusi su prisiminimais). Pirmojoje linijoje Tonį Heistingą (Jake Gyllenhall), važiuojant su savo šeima per Vakarų Teksasą, užpuola gauja. Atskirtam nuo žmonos ir dukros, vyrui pavyksta ištrūkti. Abi moteris išprievartauja ir kraupiai nužudo. Negalėdamas susitaikyti su šia tragedija, Tonis siekia keršto ir nori surasti tikruosius žudikus.
Ši išgalvota istorija sueklia seniai užslėptus Suzanos prisiminimus apie Edvardą, jų santuokinį gyvenimą ir skausmą, kurį jam sukėlė. Los Andžele esančios meno galerijos savininkė gyvena dirbtiniame elito pasaulyje. Veikėją supa netikri draugai, neištikimas vyras, tikriausiai iki šiol gyvenantis su ja tik dėlto, kad bankrutuoja jo verslas. Apsupta brangiausių šiuolaikinio meno kūrinių ir tarnų, Suzana nebegali pakęsti savo darbo. Tačiau labiau tikėtina, kad grimztančią į depresiją moterį slegia jos priimti gyvenimo sprendimai ir praeitis.
„NCG Distribution“ archyvas
Nuolat viena su kita persipinančios siužeto linijos atskleidžia vis daugiau detalių apie kiekvieną istoriją. Knyga iš tiesų tampa Suzanos ir Edvardo santuokinio gyvenimo alegorija. Prisiminimuose sukritikuotas žmonos dėl savo rašymo, Edvardas sušunka, kad „rašytojai nerašo apie nieką kitą, bet save“. Pasinaudojęs savo patirtu skausmu, jis perkelia šiuos išgyvenimus į knygos veikėjus. Žmonos mirtis tampa Edvardo ir Suzunos skyrybų simboliu, o dukros – aborto, kurį ji pasidarė vos išsiskyrusi su Edvardu ir išduodama jį su dabartiniu savo vyru.
Trys gaujos vyrai galėtų būti interpretuojami kaip Hatonas (dabartinis mylimasis) ir jos šeima, kuri ypač priešinosi judviejų vedyboms ir teigė, kad jos baigsis skausmingai. Netgi du veikėjai – Tonis ir Edvardas – turi tų pačių charakterio bruožų, jie yra mylintys, bet ypač pažeidžiami ir jautrūs. Jiems sunku kovoti. Galbūt todėl jie abu yra įkūnijami to paties žmogaus. Knygos liniją filme pasakojam pasitelkus Suzanos vaizduotę, kurioje Toniui ji suteikia savo buvusio vyro veidą, tačiau savęs negretina su ten esančia moterimi, pasąmoningai suprasdama, kad į ją itin panaši raudonplaukė iš tiesų yra ji pati.
„NCG Distribution“ archyvas
Tomas Fordas jungdamas skirtingų linijų laikus kuria scenų jungtis, stiprindamas jų simbolinę prasmę. Rastų negyvų moterų kūnų scena atkartojama su Suzanos nuoga dukra, gulinčia taip pat raudonoje lovoje. Tonio scena duše jungiama su Suzanos buvimu vonioje. Filmo antrojoje pusėje, kol dar bandai išnarplioti siužetą, pradedi pastebėti ir istorijos pasakojimo įrankius bei ženklus. Edvardo ir Suzanos išsiskyrimo scenoje vitrinoje stovintis automobilis yra toks pats, kokiu knygoje yra pavagiamos žmona ir dukra. Pakabukas, kurį knygoje nuolat nešioja Tonis, filmo pabaigoje pastebimas ant Suzanos kaklo. Bandydamas žiūrovo dėmesį sutelkti į veikėjus, režisierius šalia jų dėlioja detales, kurias Edvardas pasiimdamas iš praeities ir naudoja rašydamas knygą.
Baigęs dailės istorijos ir architektūros studijas, šias žinias Tomas Fordas pritaikė abiejuose savo filmuose. Juose jis naudoja skirtingus laikotarpius apibūdinančius meno kūrinius ir estetiką. Kostiumai ir sukurta veikėjų aplinka naudojama šių filmų atmosferai sustiprinti. „Vienišame vyre“ (A Single Man, 2009) Fordas taip pat pasitelkia pasakojimo skirtingomis siužeto linijomis principą. Tik skirtingai nei „Naktiniuose gyvuliuose“, šiame naudojami pagrindinio veikėjo praeities prisiminimai, o ne fikcija.
„NCG Distribution“ archyvas
Svarbi „Naktiniuose gyvuliuose“ tampa ir muzika, prisidėdama prie neo-noir stiliaus filmo įtampos kūrimo. Kompozitorius Abelas Korzeniowski komponuodamas liūdnai elegišką garso takelį, kaip jau ir įprastą daugeliui kūrėjų, naudojo kelias pagrindines melodijas, iš jų darydamas įvairias variacijas. Taip pasielgė ir dabar rodomo miuziklo „Kalifornijos svajos“ garso takelio kūrėjas Justinas Hurwitzas, pasitelkęs kelias pagrindines dainas, iš jų kurdamas pasikartojančias skirtingose scenose tų pačių melodijų variacijas.
Susitelkdamas į filmo estetiką ir jos perteikimą, Tomas Fordas leidžia pasakojimui slysti iš rankų. Jam nepavyksta išlaikyti kūrinio įtampos, kuri šiame psichologiniame trileryje nėra labai jaučiama. Pasigendi to veikėjų brutalumo, kuris filme įvyniojamas į saldainio popierėlį ir tau paduodamas. Telieka jį tik nuryti. Po šio filmo jautiesi tarsi nuėjęs į vieną iš tų galerijų, kuriose renkasi tik žinomi, prieš fotografų blykstes mėgstantys pasipuikuoti žmonės, persimetantys savo sugalvotomis protingomis frazėmis. Tačiau palikęs parodą tik ir prisimeni tą dirbtinio aksomo paviršių, nes turinio ten nerandi, o ir pats menas yra tik antroje vietoje.
Filmo anonsas: