fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

„Našlės“ – protingas riešutas, apvilktas blizgiu saldainio popierėliu (apžvalga)

Kadras iš filmo „Našlės“

Prisipažinsiu, per daug nesitikėjau iš naujo Steve‘o McQueeno filmo „Našlės“ (Widows, 2018). Žinau, kad šis režisierius gerai vertinamas, tačiau vienas mano matytų filmo anonsų (to su aktorių interviu) toli gražu nepaliko didelio įspūdžio. Vienu metu buvau pradėjęs galvoti, jog tai bus dar viena „Oušeno aštuntuko“ (Ocean‘s Eight, 2018) versija, t.y. tiesiog nejuokinga veiksmo komedija apie vagis. O dar pridėjus visą „Scanoramos“ šurmulį su jo atradimais ir nusivylimais…

Bet kokiu atveju, skepticizmas ir liūdesys dėl festivalinių skaudulių (su neapykanta ir meile naujosios „Suspiria“ kūrėjams) nesutrukdė pastebėti murmesio, kilusio po „Našlių“ premjeros. Pasirodo, šis filmas yra minimas tarp „Oskarų“ kandidatų, o tai kriminalinei dramai/veiksmo filmui yra visai neblogas pasiekimas. Tad prisireikė pasmalsauti ir patikrinti, ką mums paruošė trimis „Oskarais“ apdovanotos juostos „12 vergovės metų“ (12 Years a Slave, 2013) režisierius.

O peržiūrėjus tenka pripažinti, kad vaizdas tikrai yra neblogas. Filmas primena tikrai ne „Oušeną“. Čia greičiau rasite elementų, kurie puikiai būtų derėję su rimtais tonais nepelnytai pamirštame seriale „Brolybė“ (Brotherhood, 2006-2008), ar geriausiame kada nors sukurtame (asmeninė nuomonė!) TV seriale „Blakė“ (The Wire, 2002-2008).

Kadras iš filmo „Našlės“

Filmas prasideda kaip tipinis apiplėšimų (angl. heist) kino žanro atstovas. Kažkur Čikagoje vieno nesėkmingo apiplėšimo metu žūna žinomas vietinis plėšikas Haris Rolingsas (Liamas Neesonas) ir jo komanda. Jo gedinčiai žmonai Veronikai (Viola Davis) į rankas pakliūna pražuvusio vyro būsimo apiplėšimo planai. Tuo pat metu vietinis gangsteris ir politikas Džamalas Meningas (Brianas Tyree Henry) vienoje iš Čikagos seniūnijų ruošiasi rinkimams, kuriuose bando nugalėti jauną korumpuotos politinės dinastijos atstovą Džeką Maliganą (Colinas Farrellas). Ir pasirodo, jog pražuvęs Haris su savo komanda Džamalui yra skolingi apvalią pinigų sumelę, kurios kaip tyčia reikia rinkimams. Tad Džamalas su savo broliuku Žatemu (Danielis Kaluuya) pradeda „lankyti“ Veroniką ir kitas našles, primindami joms apie vyrų įsipareigojimus.

Šioje vietoje viskas atrodo pakankamai nuspėjama ir standartiška, nepaisant to, jog tipiniai lyties vaidmenys yra tarytum apverčiami susikoncentruojant į gedinčias gangsterių žmonas, kurios siekia ne pasilinksminti (kaip mėgstama apiplėšimų filmuose), o išgyventi. Tačiau lyg to nebūtų gana, režisierius Steve‘as McQueenas dar kartą pakeičia pasakojimo kryptį, įtraukdamas daug daugiau ir daug įdomesnių temų, susijusių su vietinio lygmens politinėmis peripetijoms, mažumų politika, lyčių lygybe, politinio religinių veikėjų angažuotumo, šeimyninių santykių ir kitais klausimais. Tai paverčia „Našles“ kažkuo daugiau nei dar vienu veiksmo filmu su kietais personažais, kurie visada turi nugalėti. Vietoje to gauname netgi savotiškai epinę kriminalinę dramą, pateikiančią mums net kelis emocinius ir sociopolitinius klausimus ir komentarus, suteikiančius juostai papildomos išliekamosios vertės. Nors „Našlių“ tema žiūrovui gali pasirodyti gana tamsi, kalbanti mums apie tai, kaip nei viena pusė (neatsižvelgiant į rasę ar socialinį statusą) negali būti matoma kaip geroji, ypač politinių audrų sūkuryje, S. McQueenas sugeba juostoje sukurti ir gana gražią emocinę natą, nepaleisdamas mąslumo gijų net ir kai kuriais nusišypsoti verčiančiais filmo momentais (šioje vietoje paminėtina ginklų parodos scena).

Kadras iš filmo „Našlės“

Nuopelnai ir liaupsės, žinoma, neturėtų būti skirti vien filmo režisieriui ar scenaristams, kurie atliko neblogą darbą. „Našlės“ žiūrisi taip gerai ir dėl puikios aktorių trupės, kur puikius V. Davis, D. Kaluuyos, C. Farrello ir Roberto Duvallo vaidmenis papildo Michelle Rodriguez, Elizabeth Debicki ir Cynthia Erivo rolės, toli gražu nenusileidžiančios pagrindinėms filmo žvaigždėms. Įpynus visa tai į siužetą su keliais netikėtais istorijos posūkiais, gauname vieną geriausių šių metų kriminalinių filmų.

Pabaigoje, nesiveliant į pernelyg gilų filmo temų (kurių yra daug) aptarimą, galima pasakyti tik vieną – „Našles“ pamatyti verta. Moterys kaip pagrindinės veikėjos tokio žanro filme kai kam gali pasirodyti kaip nepriimtinas sprendimas. Nesuprantu, kodėl kai kurie žiūrovai (ypač vyrai) taip galvoja, bet, deja, tai kol kas tebėra liūdnoka realybė. „Našlės“ padaro išties nemažai, kad paneigtų tokią perspektyvą. S. McQueeno juostai šis aspektas suteikia papildomų dimensijų ir netgi žavesio. „Našlės“ nėra ultrarealistiška kriminalinė drama, tačiau ji pernelyg gerai veikia žvelgiant iš įtraukimo ir socialinio komentaro perspektyvos tam, kad ją būtų galima praleisti. Tai turbūt yra vienas retesnių kriminalinių filmų, kurie gali būti verti ir papildomos peržiūros vėliau būtent dėl to, jog apiplėšimo naratyvas yra ne tikslas savaime, o tarsi įrankis perteikti gilesnėms diskusijoms apie šiuolaikinį pasaulį prieinamu ir paprastam žiūrovui būdu.

Filmo anonsas:

Komentarai