„Prior Entertainment“ archyvas
Paolo Sorrentino sukūrė kažką nepaprasto. Ir ne tik dėl įspūdingo filmo vizualumo, savaime suteikiančio jam meno kūrinio statusą. „Didį grožį“ (La grande bellezza, 2013) galima nagrinėti skirtingais būdais. Nenustebčiau, jei didelė dalis žiūrovų po kino seanso norės aptarti juostą, kalbėtis, diskutuoti. Bet neabejoju, jog lygiai taip pat pasitaikys tokių, kurie nieko nenorės sakyti, o tik tylomis pamąstyti. Nes filme nagrinėjami dalykai, kurių kartais gal net geriau neįvardyti, keliami klausimai, kurių kartais nesinori užduoti net sau pačiam.
Neatsitiktinai juosta pradedama citata iš kultinės Louis-Ferdinando Céline knygos „Kelionė į nakties pakraštį“. Nors knygos ir filmo estetika bei tematika be galo skirtingos, tačiau kai kurie elementai sutampa: nusivylimas žmonija, pesimistinis žvilgsnis į visuomenę, pagrindinių veikėjų antiheroizmas, mizantropiškumas.
Filme gana subtiliai gvildenami moralės klausimai, žmogaus gyvenimo prasmės, išsigelbėjimo nuo vienatvės ir beprasmybės paieškos. Mūsų kultūra yra linkusi iškelti estetiką virš moralės, o tai rizikinga strategija. Pagrindinis filmo veikėjas yra žurnalistas, aukštuomenės kronikos kūrėjas ir veikėjas Džepas Gambardella (Toni Servillo) – tai kraštutinis pavyzdys.
Džepą sutinkame siautulingame, kone bakchanališkame, gimtadienio vakarėlyje. Jis žavus, elegantiškas, visada nepriekaištingai nusiskutęs, maloniai besišypsantis. Jaunystėje jis išleido vieną gerą knygą, bet daug žadančią rašytojo karjerą iškeitė į nesibaigiančias pramogas ir aukštuomenės vakarėlių karaliaus titulą. Jo pasirinkimas yra pakankamai sąmoningas ir apmąstytas. Tačiau sulaukęs 65-erių, jis pradeda abejoti, nusivylimas savimi ir aplinka pradeda kilti į paviršių, atsiranda tam tikras gyvenimo kartėlis. Visgi Džepas nepuola desperatiškai ieškoti išeities ar dvasingumo. Jo pernelyg aštrus protas, per skvarbus žvilgsnis, nuo kurio nėra apsaugoti nei artimiausi draugai, nei jis pats. Jis mato šio gyvenimo tuštybę ir yra pasirengęs ją demaskuoti asmeninių pokalbių metu ar savo straipsniuose, tačiau tuo pačiu jis prisideda prie šio pasaulio egzistavimo. Tai yra jo pasaulis, kuriame, sarkastiškas, mizantropiškas ir neretai nusivylęs, jis vis dėlto jaučiasi it žuvis vandenyje.
„Prior Entertainment“ archyvas
Šiame personaže Sorrentino nepaprastai taikliai užčiuopė šiuolaikinio žmogaus situaciją, prasmės paieškų beviltiškumą. Džepas ieško didžiojo grožio. Tačiau vien estetinės vertybės negali kompensuoti prasmės stygiaus. Veikiau priešingai – ilgainiui jos išsigimsta, veda į tuštybę, blizgantį paviršių be turinio. Tai lemia ir tam tikrą susvetimėjimą su pačiu savimi. Ne atsitiktinai be galo sureikšminama išvaizda. Vienas iš pavyzdžių – filme sutinkama žavi vidutinio amžiaus moteris, kurios profesija – būti turtingai. Ji prisipažįsta, jog fotografuoja save, dalijasi nuotraukomis socialiniuose tinkluose tam, kad geriau save pažintų. Simboliška figūra ir egzotišką paukštį primenanti tatuiruota šokėja – dekoracija stikliniame narve, žvelgianti ne į žiūrovus, bet į savo pačios atspindį.
Nors filme gvildenamos rimtos problemos, jį lengva ir be galo malonu žiūrėti. Čia rasime visko: kontrastų, grotesko, juodo humoro, netikėtų personažų. Apskritai Sorrentino randa grožį ne tradicinėse vietose. Kamera lengvai it karštas peilis per sviestą slysta erdve, ja manipuliuoja, ją dalija, iškreipia. Hipnotizuojantys vaizdai panardina į grožio, atsiskleidžiančio turbūt visais įmanomais pavidalais, jūrą. Jie liejasi ir skleidžiasi prieš akis, užburia ir įtraukia. Forma papildo turinį – išgrynintas estetikos dirbtinumas puikiai koreliuoja su filme rodomu aukštuomenės pasaulio dirbtinumu.
Prie filmo sėkmės prisideda ir puikūs aktoriai. Pirmuoju smuiku neabejotinai griežia Toni Servillo. Tai jau ketvirtas pagrindinis šio puikus kino ir teatro aktorius vaidmuo Paolo Sorrentino filmuose. Ne be reikalo jis vadinamas šio režisieriaus mūza. Aktorius nesiliauja stebinęs atliekamų vaidmenų amplitude.
Paolo Sorrentino dar iki „Didžio grožio“ dažnai buvo lyginamas su Faderico Felliniu. Žiūrint šį filmą asociacijų su Fellinio „Saldžiu gyvenimu“ (La dolce vita, 1960) išvengti nelengva. Abiejų filmų herojai – žurnalistai, aukštuomenės kronikos stebėtojai ir dalyviai. Abiejuose filmuose – Roma, balansuojanti ant dekadanso krašto, žavinti, įtraukianti ir tuo pačiu atstumianti, kartais netgi kelianti pasibjaurėjimą. „Didžiam grožiui“ besibaigiant kyla mintis – o gal Džepas yra savotiškas Marcello Rubini tęsinys? Senstelėjęs, bet vis dar žavus. Nusivylęs. Taip ir nesuradęs prasmės. Užtat užpildęs savo gyvenimą grožiu ir pasirengęs apsimesti, jog to pakanka. [review]
