Jorigės Kuzmaitės nuotrauka
Paskutinis šį sezoną Lietuvos kinematografininkų sąjungos „Kino klubo“ vakaras, vykęs šį ketvirtadienį, buvo skirtas naujajam Inesos Kurklietytės filmui „Gegučių vaikai“. Jo premjera įvyko ne taip ir seniai – festivalio „Kino pavasaris 2013“ metu. Dokumentinėje juostoje – dvylikos vaikų, pamestų ir priglaustų naujoje šeimoje, gyvenimai. Filmo centre – trys vaikų kelionės pas juos palikusius tėvus. Bandymai susitikti su seniai matytais gimdytojais, kuriems nebesi reikalingas. Į pasakojimą įsipina paralelinė veršiuką atsivedusios, bet jo atsisakiusios karvės siužetinė linija. „Tikriausiai man Dievas taip davė, kad aš filmuočiau gimdymus, atvažiavom per Žolines ir ta karvė visų dėmesį atėmė. Buvo Žolinės, bet niekas net nėjo į Bažnyčią. Tame ūkyje iš dešimt gimdžiusių karvių trys veršiukai mirė, jie visi labai pergyveno dėl to. Pagimdžiusi karvė peržengė ir daugiau niekada nepriėjo prie to vaiko, aš su šeimininke pusę likusios nakties tryniau skudurais tą veršį, gaivinom“ – prisiminė filmavimo, kuomet atsisakytu karvės veršeliu rūpinosi ir palikti vaikai, epizodą I. Kurklietytė.
Juosta „Gegučių vaikai“ buvo kuriama pusę metų, per tą laikotarpį filmavimo grupė šeimyną lankė tris kartus, tuomet viskas ir buvo nufilmuota. Kalbinti vaikų pati režisierė nedrįso, nes jai jų gyvenimų istorijų pasakojimai yra tabu prieš juos pačius ir jų atvirai rodyti negalima, o ir patys vaikai nebūtų savų istorijų atskleidę. „Pasisodinau keletą vaikų, bandžiau su jais kalbėtis ir supratau, kad tai yra tas pats, kas juos nurenginėti. Supratau, kad šitų vaikų nenoriu kalbinti ir jie neturi ką pasakyti“ – darbo su gegučiukais specifika dalinosi režisierė. Tačiau pačios I. Kurklietytė teigimu, viešas jų gyvenimo rodymas, neturėtų jiems pakenkti, „Jau supratau po „Varnų ežero“, kad vaikai, kai jie atveria savo dūšią ir ištraukia kažkokį skausmą, jie lyg jo ir atsikrato. Ir netgi jeigu jie nenorėjo ar neišpasakojo ir aš jų neverčiau išpasakoti savo skaudžiųjų istorijų, na, pavyzdžiui, kad mane tėtis į sieną mėtė ir aš invalidumą turiu, nemanau, kad juos sužalos, jei jie bus viešai parodyti, taip jie atsikrato [skausmo – A. M.].“
Besidalindama filmo kūrimo specifika, režisierė prasitarė, kad pavadinimas buvo pasirinktas neatsitiktinai ir labai aiškiai bei iš karto, todėl visai nekeista, kad atsirado paralelių ir su tautosakoje gyvais gegutės motyvais. „Pasirodo, tautosakoje laumės persikūnija į gegutes ir, kai vaikas gimsta, iškukuoja likimą ir kad vaikai, kuriems jos iškukuoja likimą, t.y. gegučių vaikai, yra palaiminti. Ir iš tikrųjų juo pasiėmė, juos pasiėmė į geras rankas“ – džiaugėsi režisierė.
Nors nufilmuotos medžiagos nėra daug, yra ir ilgesnė filmo versija, kurioje daugiau dėmesio skiriama vaikų globėjai Onai, jos gyvenimo istorijos pasakojimui, priežastims, kodėl ji pradėjo rūpintis paliktais vaikais. Ši medžiaga į rodomą dokumentinį filmą, deja, nepapuolė ir po Lietuvos miestus bei miestelius keliavo ir keliauja trumpesnė dokumentinio filmo „Gegučių vaikai“ versija.
