Kažkas turėjo tai padaryti. Anksčiau ar vėliau, savomis ar svetimomis rankomis, bet bene vienintelis visuotinai visų Lietuvos piliečių pripažįstamas kaip kūrybinis genijus dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis kažkada turėjo būti įamžintas vaidybiniame filme. Filmo „Laiškai Sofijai“ režisierius britas Robertas Mullanas žinomas dėl savo veiklos kuriant dokumentinius filmus. Su R. Mullanu „Kinomaistas.lt“ kalbėjosi apie šio filmo idėjos gimimą, mūsų šalies įvaizdį užsieniečių akyse, filmų kūrimo Lietuvoje realijas ir tolimesnius planus.
Kaip atradote M. K. Čiurlionį?
– Dirbdamas Vytauto Didžiojo universitete savanoriu pranešėju daug laiko praleidau Kaune, Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose. M. K. Čiurlionį atradau apsilankęs jo darbus eksponuojančiame muziejuje. Šnektelėjęs su vienu iš muziejaus kuratorių, šiek tiek daugiau sužinojau apie dailininką ir Sofiją.
Kokią susidarėte nuomone apie šią istorinę figūrą, kokią ją stengėtės parodyti savo filme?
– Esu įsitikinęs – jei M. K. Čiurlionis būtų rusas, vokietis ar, sakykime, olandas visas pasaulis žinotų apie jo dailės darbus ir muziką, tačiau kadangi M. K. Čiurlionis gyveno mažoje, nuolatos puldinėjamoje ir okupuojamoje valstybėje, tik nedaugelis yra girdėję apie jį. Tikiu, kad savo filme parodau jį kaip žmogų, kuriam nesvetimos klaidos ir troškimai, kartu ir kaip dailininką, kompozitorių bei atlikėją.
Kurdamas „Laiškus Sofijai“ labiau orientavotės į lietuvių ar užsienio žiūrovą?
– Pagrindinis šio filmo tikslas buvo pabandyti paskleisti žinią plačiajam pasauliui apie M. K. Čiurlionį ir jo meną. Kita vertus, nemažai lietuvių nėra susipažinę su šio menininko kurtos muzikos, paveikslų ir eskizų įvairove. Dauguma lietuvių turėtų daugiau žinoti apie savo genijų, ypač šiais laikais, kai visų galvose įsikerojęs Holivudas ir kapitalizmas.
Koks buvo šio filmo biudžetas, ar prašėte paramos valdžios institucijų?
– Filmo biudžetas buvo labai mažas. Kalbėjau su įvairiais valdžios atstovais suprasdamas, kad negausiu jokio finansavimo. Lietuva yra maža šalis, kurioje visi kino industrijoje dirbantys žmonės vieni kitus pažįsta. Būdamas pašaliečiu ir dar užsieniečiu, nesitikėjau finansinės paramos. Tiesa, vienas valdininkas pažadėjo suteikti finansinę injekciją, tačiau pažado netesėjo. Norėčiau pridėti: būdamas britu visą biudžetą išleidau Lietuvos ekonominėje terpėje, mokėjau lietuvių aktoriams ir kūrybinei komandai.
„Lietuviška meilės istorija“ skelbia filmo plakate esantis užrašas. Kokiu tikslu tai pabrėžėte?
– O kodėl ne? M. K. Čiurlionis buvo ne tik dailininkas, kompozitorius ir muzikantas. Tuo pačiu jis buvo aistringas tėvynės patriotas, kuris troško Lietuvos nepriklausomybės. Ta pačia aistra jis degė mylimosios Sofijos atžvilgiu. Tikriausiai vienas tragiškiausių jo gyvenimo faktų – tai, kad jis numirė taip ir neišvydęs savo numylėtosios dukrelės Danutės. Menininko laiškai neleidžia abejoti, kad meilė buvo kertinė ašis jo gyvenime. Visai kaip mano ir, tikriausiai, tavo gyvenime.
Taigi daugiausia dėmesio skyrėte jausmams
– Tai nėra filmas tik apie meilę; jame pasakojama apie menininko vargus bandant parduoti savo paveikslus ir siekiant, kad jo muzika būtų išgirsta, taip pat kova su psichologiniais sutrikimais ir nepritekliais.
Kaip susipažinote su pagrindinio vaidmens atlikėju Roku Zubovu? Nebijojote patikėti tokios atsakomybės aktoriui mėgėjui?
– Su Roku susipažinau prieš daugelį metų JAV, kur jis mokytojavo ir atlikinėjo Čiurlionio rečitalius. Greitai tapome draugais. Net mūsų aistra dėl šio filmo buvo vienoda. Aš visiškai nenuogąstavau patikėdamas šį vaidmenį neprofesionaliam aktoriui – daugelyje filmų vaidina mėgėjai. Maža to, niekas kitas nebūtų pasinėręs į šį vaidmenį su tokia aistra ir atsidavimu: dėl šio vaidmens Rokas ryžosi drastiškai sulieknėti, ėmė skaityti daugiau ir literatūros apie savo prosenelį. Nepamirškime to, kad Rokas yra daug pasiekęs pianistas – tai išties daug jam pasitarnavo.
Tikriausiai sutinkate, kad mūsų, lietuvių, kultūrinis paveldas dažnam vakariečiui vis dar yra tarsi neatrasta žemė?
– Bijau, kad dauguma tiesiog nevargina savęs mintimis apie Lietuvą. O kai jau susimąsto – arba iškart susitapatina su Rusija, arba tai būna susiję su negatyviais dalykais. Neva lietuviai atiminėja darbus iš britų ir yra nusikaltėlių tauta. Atsiprašau, bet tokia tiesa. Dar daugiau – visoje Didžiojoje Britanijoje nesutikau nė vieno žmogaus, kuriam nereikėtų pristatinėti M. K. Čiurlionio. Dauguma žmonių neįsivaizduoja, koks gražus Vilnius, neįsivaizduoja Kauno miesto jėgos, nieko nežino apie neįtikėtinus jūsų miškus, nuostabią Baltijos pakrantę, liaudies šokius bei muziką ir t.t.
Kai kurie kino žinovai pažėrė jums kritikos dėl per laisvai interpretuojamų istorinių faktų. Galbūt bandydamas pavaizduoti mūsų išsivadavimo siekius užsimojote kiek per plačiai?
– Tai išties gana dažnas priekaištas. Visų pirma, tai nėra dokumentinis filmas, ir aš neprivalau beatodairiškai remtis istoriniais faktais. Antra, stengiausi atvaizduoti M. K. Čiurlionio ir Lietuvos nepriklausomybės siekio dvasią. Šiuo atžvilgiu buvau pakankamai tikslus: parodžiau jį kaip dailininką, kompozitorių ir muzikos atlikėją, jo psichologines problemas ir patirtą skurdą, meilę Sofijai ir tai, kad jis mirė taip ir neišvydęs savo dukrelės. Pernelyg rūpindamiesi filmo istorinių detalių tikslumo nesuvokiate pagrindinio jo tikslo – pabandyti sudominti kuo daugiau žmonių šio žmogaus genijumi.
Kaip vertinate darbo sąlygas Lietuvoje, ar ateities planuose yra vietos šiam mažyčiam taškeliui pasaulio žemėlapyje?
– „Laiškai Sofijai“ buvo filmuoti Vilniuje, Druskininkuose ir Palangoje. Niekada nesinaudojome jokios studijos paslaugomis. Lietuvių aktoriai ir apskritai visa kūrybinė grupė buvo nuostabūs. Perskaitę scenarijų aktoriai supranta savo vaidmenį ir tiesiog padaro, ką turi padaryti. Jie yra atsidavę ir puikiai paruošti aktoriai. Už filmavimo darbus, apšvietimą ir garsą atsakingi darbuotojai taip pat niekuo jiems nenusileido. Buvo labai paprasta dirbti su šiais visada punktualiais, profesionalias ir kūrybingais žmonėmis.
Mano nuomone, vienintelis stabdis kuriant filmą Lietuvoje yra Kultūros ministerijoje įsikerojusi biurokratija ir privačių asmenų vengimas investuoti į kiną. Visai nesenai Lietuvoje baigiau kito savo filmo „Gitel“ filmavimą. Rugpjūčio 29-ąją vyks pirmoji kūrinio peržiūra, kurioje dalyvaus visa kūrybinė grupė. „Gitel“ nagrinės Holokausto problematiką. Veiksmo vyksta 1969 m. t.y., buvusios Sovietų Sąjungos eroje su epizodais iš 1941-ųjų Kauno Devintojo forto. Filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Gediminas Storpirštis, Marija Korenkaitė, aštuonerių ir devynerių metukų seserys Agnė ir Miglė Petkevičiūtės, vienintelis nelietuvių kilmės aktorių grupės narys buvo Nikolajus Antanovas, tačiau ir šis rusas gyvena bei dirba Vilniuje. Vėlgi, Vilniuje, Kaune ir Trakuose kurtam filmui Lietuvos valdžia nedavė nė lito.
Viliuosi, kad šis filmas bus labai sėkmingas: pagrindo tam duoda puiki vaidyba ir stipri istorinė linija, taip pat nuostabus apšvietimo prodiuserio Tomo Vilio darbas. Viliuosi, jog ACME imsis platinti šį filmą Baltijos šalyse ir Rusijoje.
„Gitel“, kaip ir filmą apie M. K. Čiurlionį, prodiusavo Artūras Dvinelis, kurį pavadinčiau geriausiu produkcijos koordinatoriumi ir prodiuseriu kokį esu sutikęs. Šis visų mėgstamas žmogus niekada nepanikuoja ir yra puikiai organizuotas.
Ar dar planuojate dirbti Lietuvoje?
Norėčiau, tačiau tai priklausys nuo finansinės padėties. Galvoju apie kitą projektą – ne dokumentiką, bet pilnametražį filmą apie 1991-ųjų sausio 13-os dienos įvykius. Tai – sovietų priespaudos ir išsivadavimo iš jungo istorija. Norėčiau sukurti šį filmą ir jau žinau, ką samdyčiau dirbti kūrybinėje komandoje. Taip kaip troškau pranešti pasauliui apie Čiurlionį, trokštu padėti pasauliui suvokti, dėl ko kovojo ir net mirė Lietuvos žmonės. Suprantu, kad Kultūros ministerija neparems šio projekto, bet viliuosi sulaukti privačių investuotojų dėmesio.