GPĮ archyvas
Vasara jaunystėje daugeliui buvo ir yra kelionių, o kartu savęs, draugų pažinimo metas. Sovietmečiu paauglių, studentų, įvairių marginalių grupių pomėgis vasarą važiuoti į Taliną ar Grabšto ragą Kuršių Nerijoje, į Kazachstaną ar net iki Baikalo ežero taip pat buvo viena iš kitokio, neoficialaus, nesisteminio gyvenimo formų. Tokią jaunystės kelionę naujame Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“ prisimena pagrindinis herojus keturiasdešimtmetis Simonas.
„Gyvenome didžiulėje teritorijoje, apsupti geležinės uždangos. Už jos ištrūkti, bent jau mums paaugliams, buvo neįmanoma. Užtat imperijos viduje – traukinių bilietai nebrangūs, važiuok kur nori, jei tėvai išleidžia”, – sako K. Vildžiūnas.
„Senekos dienoje” jaunasis Simonas ir jo kompanionai vasarą leidžia tolimuose kalnuose.
„Jautėme Sovietų sąjungos byrėjimą ir gal todėl traukė griuvėsiai, rūstūs peizažai, kuriuose nesutiksi žmogaus. Ieškojome ‘Stalkerio’ zonos ir radome ją Chibinų kalnuose, už poliarinio rato. Byrančių priešistorinio ugnikalnio liekanų apsuptyje laikas tarytum sustoja. Rudeniška trumpa diena ir atrodo niekada nesibaigsianti nakties prieblanda – juk tikras romantikų rojus”, – apie šios filmavimo vietos pasirinkimą kalba „Senekos dienos” režisierius.
GPĮ archyvas
Kelionė už poliarinio rato buvo įsimintina patirtis ne tik filmo herojams, bet ir kūrybinis įkvėpimas juos filme vaidinančiai jaunų aktorių komandai. Simono jaunystėje vaidmens atlikėjas, Kauno teatrų spektakliuose vaidinantis aktorius Marijus Mažūnas sako, kad net praėjus metams kartais sapnuoja kalnus ir taip lyg sugrįžta į tą nekasdienišką filmavimo aikštelę.
„Kai pagalvoju apie Chibinus, man jie primena sapną, kažkokį kitą pasaulį, kuriame ir gamta, ir žmonės atrodo kitaip. Ta vieta – tarsi išminties oazė, kažkoks mistinis potyris. Atrodo, kad ten būdamas daugiau tyli ir mąstai, o gamtos grožis ir dienos šviesa, lydinti beveik visą parą, sugrąžina žmogų į jį patį. Mano mintyse liko keli ryškūs šios kelionės paveikslai ir jų niekaip negaliu nupasakoti, juos tiesiog lydi stipri Chibinų dvasia”, – pasakoja M. Mažūnas.
Pirmo Lietuvos, Latvijos ir Estijos kinematografininkų bendros gamybos filmo „Senekos diena” veiksmas rutuliojasi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir mūsų dienomis. Keli aštuoniolikmečiai paskutiniais sovietmečio metais įkuria Senekos draugiją, kurios narių motto „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė”. Po dvidešimt penkerių metų filmo herojus Simonas, sėkmingas žmogus, vis dažniau prisimena save, kažkada jaunystėje atsisakiusį gilių jausmų.
Filme vaidina aktoriai Dainius Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Marijus Mažūnas, Vesta Grabštaitė, Arūnas Storpirštis, Arūnas Sakalauskas, Ina Marija Bartaitė ir kt.
Filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, nacionalinio kino centrai Latvijoje ir Estijoje, Europos Sąjungos programa „Media”, Europos Tarybos fondas „Eurimage”.
„Senekos dienos” premjera Lietuvoje numatoma rugsėjo 30 d.