Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Neseniai perskaičiau prieš septynerius metus kino festivalyje „Scanorama“ nuskambėjusius režisieriaus Krzysztofo Zanussi žodžius, kuriais jis apibūdino autorinio kino (pranc. Cinéma d’auteur), kaip aukštojo meno, misiją. Jo teigimu, „ateitis susijusi su tuo, kokią norėčiau matyti visuomenę. Autorinis kinas atsiranda kaip tam tikro elito, kuris trokšta sudėtingo, aukšto, rafinuoto meno, užsakymas. Tokie filmai, be abejo, turi būti remiami, nes aukštoji kultūra visada yra remiama. (…) Taip, kaip finansuojama opera, teatras, filharmonija, bibliotekos, taip pat turi būti remiamas kinas, kuris kreipiasi į tą aukščiausią, labiausiai išprususią visuomenės dalį. Tačiau vargingose šalyse kartais sunku paaiškinti jaunos, gana primityvios politikų klasės atstovams, kokios jų pareigos, kokį turtą valdo ir kokie su tuo susiję jų įsipareigojimai. Už sudėtingesnius filmus reikia mokėti. (…) Šalia to, be abejo, yra masinis kinas, kažkas panašaus į prekybos centrą ar „McDonald’s“. Tai masinio vartojimo produktas ir jis neša pelną. Bet tai neturi užmigdyti valdančiųjų, esą jei masinis poreikis patenkintas, tai šalis vystosi. Ne, šalis gali sustoti ar net atsitraukti atgal, pavirsti kultūros dykuma, tapti barbarų kraštu, jei liks tik masinė kultūra. Todėl linkiu lietuviams turėti pinigų, drąsos ir gerai rinktis autorius, kuriuos norėtų paremti. (…) Būtina išmintingai valdyti kultūrą, reikia išmintingų administratorių, giliai suprantančių kultūros vaidmenį, ypač šalyse, kur ji natūraliai silpna, gležna, kur jai kyla grėsmė“. (1) Palygindamas autorinį ir masinį (komercinį kiną), iškeldamas sąlygas „kas būtų, jeigu būtų“, lenkų kino kūrėjas K. Zanussi atskleidžia autorinio kino tikslus, jo svarbą nacionalinei kultūrai ir visuomenei, primena šalies valdžiai apie jos vaidmenį ir nubrėžia skirtį tarp kino meno ir komercinio kino. Tiesa, pastaroji perskyra tik jo žodžiuose atrodo paprasta.
B – bendruomenė
Panašų priminimą 2012 m. Lietuvoje sukėlė šešių kino studijų („Kinema“, „Tremora“, „Nominum“, „Uljanos Kim studija“, „Just a Moment“, „Ūkų studija“) ir kino profesionalų (Algimantas Puipa, Gytis Lukšas, Kristijonas Vildžiūnas, Kristina Buožytė, Ignas Miškinis, Uljana Kim, Oksana Buraja, Giedrė Žickytė, Ieva Norvilienė, Janina Lapinskaitė, Mantas Kvedaravičius, Dagnė Vildžiūnaitė, Saulius Drunga, Jurga Dikčiuvienė, Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Šarūnas Bartas) susivienijimas – Autorinio kino aljansas (AKA). AKA įsteigimas – siekis atkreipti dėmesį į autorinį kiną, kuris yra nacionalinės tapatybės ir kultūros dalis. Bendruomenė kasmet organizuoja apdovanojimus, teikia apdovanojimą „Kino ruporas“ už lietuvių kino kūrybos sklaidą užsienyje ir Lietuvoje. Šiais metais apdovanojimą pelnė „Moteris ir ledynas“ (Woman and a Glacier, 2016) režisierius A. Stonys ir filmo prodiuserė Radvilė Šumilė.
I – institucija
Tais pačiais metais Lietuvoje buvo įsteigtas nuoseklią kino politiką formuojantis „Lietuvos kino centras“. Šiai valstybinei institucijai pavesta skatinti ilgalaikį Lietuvos kino srities vystymąsi ir konkurencingumą ir dalyvauti formuojant valstybės kino politiką. Čia galima paminėti, kad centras įsteigtas kur kas vėliau nei kaimyninėse valstybėse (Latvijoje – 1991 m., Estijoje – 1997 m.). Kaip bebūtų, tai labai svarbus įvykis visai Lietuvos kino industrijai – centras rūpinasi ir Lietuvos pristatymu užsienio kino renginiuose, mezga kontaktus bendradarbiavimui. Pavyzdžiui, 2015 m. Kanuose buvo pasirašyta Trišalė sutartis, kurios tikslas yra skatinti bendrą lietuviškų, latviškų estiškų filmų gamybą, populiarinti nacionalinius filmus kaimyninėse šalyse, skirti daugiau dėmesio Baltijos šalių kino sektoriaus Europoje ir už jos ribų pristatymui.
F – finansavimas
2011-2016 m. laikotarpiu valstybinis Lietuvos kino finansavimas augo beveik kasmet. Tai džiugina. Kita vertus, augimas nežymus, be to, galima išskirti 2011 m. ir 2012 m., kai matomi svyravimai. Nuo 2013 m., kai vieninteliu Lietuvos kino finansavimo šaltiniu tapo Lietuvos kino centras, skiriamos sumos augo – 2015 m. buvo skirta kiek daugiau nei 3 mln. Eur, 2016 m. – apie 3,5 mln. Eur, o 2016 m. vienu milijonu daugiau – 4,6 mln. Eur. (2) Vakarų Europos šalyse tai yra vidutiniškai kelių vaidybinių filmų biudžetas. Apie mažą finansavimą ir jo pasekmes yra kalbėta daug. Taigi dėl kuklaus valstybės biudžeto kino kūrėjams gyvybiškai svarbiais šaltiniais tapo kino fondai – „Eurimages“ ir MEDIA programos skiriama finansinė parama. Žinoma, nedidele dalimi prisideda ir įvairūs privatūs rėmėjai, kartais nacionalinė televizija.
G – gervė
Kur kas anksčiau – nuo 2008-ųjų – nei už lietuviško kino sklaidą teikiami apdovanojimai „Kino ruporas“ pradėti rengti apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Tai – Lietuvių kino akademijos (LiKA) organizuojamas renginys, kuriuo siekiama įvertinti labiausiai nusipelniusių kino industrijos narių triūsą. Tokiu būdu siekiama skatinti, vystyti ir motyvuoti Lietuvos filmų kūrimą. Įvertinimas ir pripažinimas nacionaliniu mastu yra ne tik pagarbos ženklas kūrėjams, bet svarbus veiksnys, didinantis autorinio kino darbų ir jų autorių žinomumą ir skatinantis nacionalinio kino sklaidą šalyje.
S – sklaida
Autorinio kino sklaidai šalyje labai svarbūs kino festivaliai. Su lietuvių autorių darbais žiūrovai gali susipažinti tiek didžiausiuose Lietuvos kino festivaliuose („Kino pavasaris“, „Scanorama“), tiek mažesniuose – Baltijos jūros regiono šalių kiną kasmet rodo kino festivalis „Baltijos banga“ (vyksta Nidoje), Tarptautiniame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje galima išvysti mažojo kino žanro kūrinius, dokumentikos darbus šiemet jau 14-tą kartą pristatysiantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) kasmet parodo bent vieną lietuvišką filmą. Praėjusiais metais VDFF buvo surengta Audriaus Stonio filmų retrospektyva. Taip pat nedidelę dalį autorinio kino parodo LRT televizija. Rugsėjo pradžioje televizijos žiūrovams buvo parodytas Alantės Kavaitės vaidybinis filmas „Sangailės vasara“ (The Summer of Sangaile, 2015).
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Į – įkvėpimas
Lietuvių literatūros kūriniai – svarbus įkvėpimo šaltinis kino kūrėjams. Tačiau ši tendencija nėra pastebima tik 2011-2016 m., ji tęsiasi iš anksčiau – pavyzdžiui, Janinos Lapinskaitės filmas „Stiklo šalis“ (A Land of Glass, 2004) sukurtas pagal tokiu pačiu pavadinimu Vandos Juknaitės apysaką ar A. Puipos vaidybinis filmas „Dievų miškas“ (Forest of the Gods, 2005) Balio Sruogos memuarinio veikalo motyvais. A. Puipa ir toliau kūrė filmus pagal literatūrinius kūrinius. Čia aptariamu laikotarpiu pasirodė Jurgos Ivanauskaitės romano ekranizacija „Miegančių drugelių tvirtovė“ (The Fortress of Sleeping Butterflies, 2012), vėliau pagal užsienyje gyvenančios lietuvių rašytojos Janinos Survilaitės romanų „Vila Edelveisas“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“ motyvus jis sukūrė filmą „Edeno sodas“ (Garden of Eden, 2015).
K – kas yra kas?
Kiną daugelis skirsto į komercinį (pramoginį, žiūrovišką) ir nekomercinį (arthauzinį, autorinį). Kaip minėta, atrodo, paprasta, bet tai tik iliuzija. Juoda-balta skirstymas nebetinka. Anot Nerijaus Milerio, ši skirtis yra perdėtai suabsoliutinta – tokią mažą kino industriją turinčioje šalyje kaip Lietuva apskritai skirtį brėžti sudėtinga, nes tam reikalinga įvairovė (3), kurios trūksta – per metus sukuriama ne tiek daug filmų, kiek JAV ar didžiosiose Europos valstybėse. Nepaisant to, savo knygoje „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ filosofas pateikia du skirtingus mirties suvokimo būdus, t. y. komerciniame ir nekomerciniame kine. „Komercinis kinas verčiasi „nemirtingumo“ distribucija, t. y. aktyvizuoja mirties grėsmę, bet kartu pramogine forma ją ir nukenksmina. Autorinį, arba art house, kiną (žinoma, ne visą), priešingai, knygoje pavadinau „mokymusi mirti“, t. y. tai yra ne pramoginis mirties eksploatavimas, o užsibuvimas jos artumoje ir jos kontempliacija. Kinas yra laiko menas ir visai tiesiogine prasme – žiūrint kokį filmą, bėga laikas, ir niekada niekas negali būti tikras, ar mirtis neištiks čia pat, kino salėje ar prie kompiuterio ekrano, dar nepasirodžius filmo pabaigos titrams“.
Anot Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Kūrybinių medijų instituto direktorės doc. dr. Renatos Šukaitytės, „siekiant identifikuoti autorinį kiną svarbu atskirus to paties autoriaus filmus vertinti individualiai ir nesuteikti visai jo kinematografinei kūrybai autorinio kino statuso a priori. (…) Išskiriant autorių iš kitų kūrėjų, ne mažiau svarbūs tampa jo paties komentarai, rašytiniai tekstai ir profesionalios jo kūrybos studijos“. (4) Remiantis šiais autorės pastebėjimais, akivaizdu, kad autorinio kino, kuriam vardą davė prancūzų kino režisierius ir kino kritikas Francois Truffaut, supratimas reikalauja laiko ir ieškojimų – analizės, kritinio požiūrio ir reflektyvaus mąstymo. Tai įkandama ne kiekvienam šiuolaikinės visuomenės nariui.
LKC archyvas
T – tarptautiškumas
Didėjanti žanrų, temų ir stilistikos įvairovė, tarptautinis bendradarbiavimas skatina lietuvišką autorinį kiną sklisti plačiau, virsti tarptautiniu, plėsti partnerių, finansavimo galimybių ir auditorijos ratą. Sėkmingo tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdžiai – lietuvių („Tremora“) ir prancūzų („Acajou Films“) filmas „Aurora“ (Vanishing Waves, 2012). Po metų pasirodęs ir daug dėmesio sulaukęs Igno Jonyno vaidybinis filmas „Lošėjas“ (The Gambler, 2013) tapo pirmuoju Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos vaidybiniu filmu šalių nepriklausomo kino istorijoje. Čia galima ginčytis ar šis filmas yra autorinis ar ne. Dokumentinis filmas „Mariupolis“ (Mariupol, 2016) sutelkė bendram darbui 4-ias šalis – Prancūziją, Lietuvą, Ukrainą ir Vokietiją, o tais pačiais metais sukurtas M. Vildžiūno vaidybinis filmas „Senekos diena“ (Seneca’s Day, 2016) sujungė visas Baltijos šalis draugėn.
F – festivaliai
Tai, kad filmai pastebimi už šalies ribų, rodo jų premjeros didžiausiuose užsienio kino festivaliuose: „Aurora“ ir „Amžinai kartu“ (Together For Ever, 2015) pristatyti Karlovi Varų, „Lošėjas“ San Sebastiano, „Sangailės vasara“ Sandanso, „Ramybė mūsų sapnuose“ (Peace to Us in Our Dreams, 2015) Kanų kino festivaliuose. Užbėgus už analizuojamo laikotarpio ribų, galima prisiminti šių metų filmų premjeras prestižiniuose kino pasaulio renginiuose – debiutinį A. Blaževičiaus filmą „Šventasis“ (The Saint, 2016), pristatytą didžiausiame visoje Azijoje Busano kino festivalyje, Š. Barto „Šerkšną“ (Frost, 2016), kurio premjera, kaip ir ankstesnio filmo, įvyko Kanuose, ir gruodį Lietuvos kino ekranuose pasirodysiantį Eglės Vertelytės filmą „Stebuklas“ (The Miracle, 2017), kuris pateko į Toronto kino festivalį. Lietuvos filmai festivalyje nebuvo pristatomi pastaruosius 17-ka metų.
P – pagrindiniai vardai
Prie autorinio kino meistrų galima priskirti A. Puipą, ko gero, geriausiai užsienyje žinomą lietuvių kino kūrėją Š. Bartą, M. Vildžiūną ir dokumentinio kino kūrėją A. Stonį. Pastarasis aptariamu 6-erių metų laikotarpiu išsiskyrė produktyvumu – pristatė net 4-is filmus: „Ramin“ (Ramin, 2011), „Kenotafas“ (Cenotaph, 2013), „Avinėlių vartai“ (Gates of the Lamb, 2014), „Moteris ir ledynas“.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
D – dokumentika
Jauni kalba jauniems suprantama kalba apie tai, kas jiems aktualu. Kai kurie atsigręžia į praeitį. 2011-2016 m. pirmąjį ilgametražį dokumentinį filmą sukuria Giedrė Žickytė. Jaunosios kartos kūrėjos filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (How We Played at Revolution, 2011) prisimenami praeityje kilę judėjimai – Dainuojanti Revoliucija ir Sąjūdis. Į praeitį ji žiūrėjo ir po to pasirodžiusiame filme „Meistras ir Tatjana“ (Master and Tatyana, 2014). Kita ryški tema – tam tikros vietos ir jų žmonės. Į šią kategoriją patenka antropologiniu žvilgsniu pasižymintis kino režisierius Mantas Kvedaravičius ir jo antrasis pilnametražis filmas-esė „Mariupolis“. Kaip ir ankstesniame „Barzakh“ (Barzakh, 2011), M. Kvedaravičius vėl kalba apie vietą, apie pavargusį miestą Ukrainoje ir jame besimaišančias skirtingas ideologijas. Už Lietuvos ribų į kaimyninę Baltarusiją žvelgia režisierė L. Lužytė. Jos trumpametražiame filme „Igruški“ (Igrushki, 2012) kalbama apie žaislus siuvančius baltarusius. Tęsiant toliau, tinka paminėti Mindaugo Survilos filmą „Stebuklų laukas“ (The Field of Magic, 2011), kuriame atskleidžiama nedaug kam pažįstama Kariotiškių sąvartyno gyventojų kasdienybė, taip pat atveriamas sąvartyno kaip vietos portretas. Tuo tarpu Artūro Jevdokimovo trumpametražis „Suokalbio antologija“ (2015) atsigręžia į menininkų ratui žinomą Lietuvos rašytojų sąjungos barą „Suokalbis“ ir įvairiaspalvę jo publiką. Netoliese, už upės esančiame mikrorajone, klaidžioja Jūratės Samulionytės kameros akis. Trumpame filme „Šanxai Banzai“ (2010) ji pasakoja apie šnipiškiečių bendruomenę.
T – tematika
„Žiūrėdamas vaidybinį kiną, kuris Lietuvoje buvo kuriamas daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų, nė velnio nesuprasi, kaip tuos dvidešimt metų gyveno Lietuva. Bet dabar kažkas keičiasi. Net Igno Jonyno „Lošėjuje“ gali pamatyti platesnį Lietuvos gyvenimo veidrodį. O „Šventasis“ padeda tau atpažinti save, savo šalį. Jei kas nors pažiūrės šį filmą po dvidešimties metų, galės pamatyti, kaip gyveno šita šalis. Ir netgi jei šita šalis išnyks, kas nors galės pamatyti ją šitame filme“, – režisierius Andrius Blaževičius per interviu sakė Kasparui Pociui (5). Tačiau situacija keičiasi. Jaunoji kino kūrėjų karta, Lina Lužytė, Dovilė Šarutytė, Jūratė Samulionytė, minėtas A. Blaževičius, gliaudo asmenines paprastų žmonių problemas, kurias galima sutalpinti į egzistencinio realizmo sąvoką. Tai – bėgimas nuo savęs (D. Šarutytės „8 minutės“), santykiai (Austėjos Urbaitės „Tiltai“ (Bridges, 2015)), sudėtingi (Igno Miškinio „Karalių pamaina“ (Kings’ Shift, 2016)) ir kitokie (Marija Kavtaradzė „Man dvim keli“ (I’m Twenty Something, 2014) pasirinkimai, grįžimas namo (Gabrielės Urbonaitės „Namo“ (Back, 2016)) siekis sukurti idealią šeimą („Amžinai kartu”), pabudusi meilė ir sudėtinga paauglystė („Sangailės vasara“) – ir tas, kurios aktualios būtent čia ir dabar Lietuvoje – emigracija (J. Samulionytės „Laikinai“ (2011)), 2008-ųjų krizė („Šventasis“). Kita vertus, krizė pastarajame filme atskleidžiama plačiąja prasme, ne tik finansine, todėl įgyja universalumo, kuris garantuoja, kad filmą supras ir Pietų Korėjos gyventojas. Lietuvoje opią kaimo mokyklų tuštėjimo problemą atvėrė Karolio Kaupinio pirmasis trumpametražis filmas „Triukšmadarys“ (The Noisemaker, 2014). Dažniausiai būtent asmeninės temos yra universalesnės, suprantamos plačiajai auditorijai, tad tokie filmai turi daugiau šansų peržengti šalies sienų ribas.
Nuorodos:
- http://www.zurnalaskinas.lt/pdf/312.pdf
- http://www.lkc.lt/finansavimas/rezultatai/
- http://www.respublika.lt/lt/naujienos/pramogos/kinas_muzika_tv/filosofas_nmilerius__kinas_prarado_misija_gelbeti/,print.1
- http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307051603/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=729&kas=straipsnis&st_id=6480
- http://www.satenai.lt/2017/09/01/andrius-blazevicius-sventasis-padeda-tau-atpazinti-save-ir-savo-sali/
