fbpx
Filmų apžvalgos, Repertuaro filmai

Ne toks jau ir įspūdingas „Pasivaikščiojimas“ (apžvalga)

Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas“
„ACME Film“ archyvas

Prieš filmą kino salė alsuoja laukimu. Šviesos dar tik prigesintos, žiūrovai spraudžiasi tarp kėdžių ieškodami savo vietų ir stengdamiesi neišbarstyti spragėsių. O tuo metu ekrane rodomas kažkokio naujo filmo anonsas. Sunku aiškiai atsirinkti, kas ir kodėl, bet jame kažkas bėga, rėkia, kalba dramatiška intonacija. Salės garsiakalbiai taip daužosi, kad, regis, net tavo kėdė dreba. Tokie tie filmai šiais laikais. Turintys žmonėms žūtbūt pateikti reginį. Kuo įspūdingesnį reginį. Tokį, kad žiūrovams po to galvoje bent valandą zvimbtų.

Tokiame kontekste Robertas Zemeckis atrodo visiškas minimalistas ir puristas.

Tačiau jam tai visiškai nesutrukdė sukurti filmą, kurio įtampa kelis kartus pranoksta šiuolaikinių blockbusterių, kuriuos filmų mėgėjams taip bandoma reklamuoti anonsais.

Šiuolaikiniais standartais „Pasivaikščiojimą“, ko gero, derėtų vadinti nedideliu filmu. Sutikite, 35 milijonų biudžetą šiandien visai pagrįstai galima laikyti palyginti kukliu. Tačiau šis kuklumas nei kiek nesutrukdė R. Zemeckiui sukurti vizualiai įsimintinai atrodančio filmo, kuris labiau prisibijantiems aukščio turėtų sukelti nemažai streso.

Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas“
„ACME Film“ archyvas

„Pasivaikščiojimo“ istorija visiškai tikra. Jos centre – prancūzas Phillipas Petit, kuris 1974-aisiais su savo bendražygiais virš tada dar tik baigiamų statyti Pasaulio prekybos centro bokštų pasikabino lyną ir juo kelis kartus perėjo. Apie šį įvykį parašytas ne vienas straipsnis ir ne viena knyga, sukurtas ir daug pripažinimo sulaukęs dokumentinis filmas, o šiemet, R. Zemeckio dėka, pats pasivaikščiojimas atgijo vaidybiniame filme.

„Pasivaikščiojime“ tikrai yra daug dalykų, kurie žiūrovui turėtų palikti ryškų įspūdį. Vizualiai filmas iš tikrųjų dažniausiai atrodo nepriekaištingai. Ypač antrojoje filmo pusėje kompiuteriu sukurti vaizdai taip puikiai susilieja su tikrove, kad tarsi pats gali pasijusti bokštų aukštį, lyno įtampą ir ėjimo jaudulį. „Pasivaikščiojimas“ yra ir pakankamai įkvepianti istorija, skatinanti siekti savo svajonės. Visai nesvarbu, kad ir kokia kvaila bei pavojinga ji būtų. Išėjęs iš kino sales paprasčiausiai jautiesi šiek tiek pakylėtas, pasirengęs sau mesti naują iššūkį.

Ko gero, už visa tai daugiausiai nuopelnų tenka R. Zemeckiui. Jis visada buvo režisierius, gebantis savo istorijomis sujaudinti emocionaliąją žiūrovo pusę. Juk lygiai taip pat ir „Forestas Gumpas“ pasižymėjo dideliu optimizmo užtaisu. Net ir „Prarastasis“ nebuvo visiškai tamsi, depresyvi istorija. Atvirkščiai, tas filmas tarsi parodo žmogaus valingumą, pergalę prieš neįveikiamą stichiją ir, svarbiausia, save patį.

Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas“
„ACME Film“ archyvas

„Pasivaikščiojime“ tos kovos su savimi ir stichija irgi labai daug. Filme istoriją mums atskleidžia pats P. Petit. Stoviniuodamas Laisvės statulos fakele jis pasakoja apie savo šaknis, ką jam reiškia ėjimas lynu ir t.t. Tokia pasakojimo struktūra jam suteikia reikalingo intymumo. Mes puikiai suprantame, kas motyvuoja pagrindinį veikėją, ką jis jaučia vienu ar kitu momentu, kodėl jis daro tai, ką daro. Galiausiai ekrane pasirodžius filmo titrams jautiesi lyg pažinotum patį P. Petit su visomis jo neurozėmis, neįtikėtinu optimizmu, gaivališkumu ir šiokia tokia didybės manija.

Josephas Gordonas-Levittas dar kartą patvirtina, kad yra talentingas aktorius. Po kokių penkiolikos minučių nuo filmo pradžios net imi nekreipti dėmesio į tą siaubingą prancūzišką akcentą, su kuriuos jis kalba.

Vis dėlto „Pasivaikščiojimas“ turi ir aspektų, kurie menkina bendrą įspūdį. Labiausiai trikdo savotiškas filmo tono nepastovumas. Prasideda jis kone karikatūriškai J. Gordonui-Levittui su vienaračiu važinėjant po Paryžių ir rodant triukus. Jam sutikus veikėją-susižavėjimo objektą (Charlotte de Bon) akimirksniu tonas pasikeičia į kažką, kas primena romantinę komediją. Veiksmui vykstant Niujorke tonas ima panašėti jau į veiksmo komediją, o artėjant atomazgai „Pasivaikščiojimas“ ima kažkuo priminti trilerį.

Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas“
„ACME Film“ archyvas

Kažkas pasakytų, kad nuotaikos virsmai parodo filmo įvairiapusiškumą. Deja, šiuo atveju taip tikrai nėra. Toks disbalansas ilgai blaško ir pasimiršta tik pačioje pabaigoje, ir tik todėl, kad dėmesys natūraliai susitelkia į labai vykusią ėjimo lynu sceną. Visgi filmas būtų daug stipresnis, jeigu didesnis dėmesys tektų pasiruošimo įsilaužti ir nutiesti lyną scenai. Šiam aspektui dviejų valandų trukmės filmas dėmesio pašykštėjo, nepaisant to, kad tai buvo labiausiai intriguojanti jo dalis.

Kitas minusas – aktorių kolektyvo skurdumas. Taip, J. Gordonas-Levittas viską atlieka gerai. Pakankamai geras ir Beno Kingsley, suvaidinusio P. Petit’o mokytoją, darbas. Tačiau visi kiti aktoriai po filmo iš karto pasimiršta. Filmui jie beveik nieko neduoda, o kai kurie, toks jausmas, tiesiog be reikalo užėmė vietą filmavimo aikštelėje. Dėl to ir pirmoji „Pasivaikščiojimo“ pusė yra nepalyginamai silpnesnė. Per ją paprasčiausiai per mažai veiksmo. Aktorių interakcijos kažkokios sterilios, nuobodžios, ir tu tiesiog lauki, kada galiausiai bus pasiektas tas nelemtas Niujorkas.

Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas“ „ACME Film“ archyvas
Kadras iš filmo „Pasivaikščiojimas“
„ACME Film“ archyvas

Net ir specialieji efektai pirmoje „Pasivaikščiojimo“ pusėje yra pastebimai prastesni. O tai labai stebina ir netgi juokina. Scenos nuo neegzistuojančio Pasaulio prekybos centro bokšto atrodo daug realistiškiau nei treniruotės vaizdas tarp dviejų medžių. Regis, smulkmena, bet ji įstringa į atmintį nelyginant kmynas tarpdantyje.

Net ir labai norėdamas negalėtum pasakyti, kad „Pasivaikščiojimo“ yra blogas filmas. Tačiau pasakyti, kad – puikus, irgi neišeina. Tai šiek tiek geresnis nei vidutiniškas darbas, tikrai suteiksiantis pakankamai gerų įspūdžių kino salėje, bet vargu, ar po to jį norėsite pamatyti dar kartą. „Pasivaikščiojimas“ paprasčiausiai per greitai pasimiršta.

Filmo anonsas:

Komentarai