Aistės Simonaitytės nuotrauka
Ilgai. Ilgai. Ilgai brandintas. Reklamuotas. Kitose šalyse jau parodytas. Legendomis apipintas „Streikas“ (We will riot) galų gale buvo pristatytas ir gimtinėje, na, bent jau režisieriaus Romo Zabarausko gimtinėje.
Trečiadienio vakarą Oze, „Multikino kino centre“, jaunas, talentingas, iškalbus, bet tuo pačiu ir kuklus R. Zabarauskas vis trypčiojo, priiminėjo sveikinimus, kartais ištempęs kaklą pažiūrėdavo, kas dar ateina, kartais, tikriausiai, atsistojęs į šoną bandė sugerti viską, kas vyksta. O kas vyksta? Premjera – tai lyg savo kūdikio pirmasis parodymas griežtiems teisėjams, kurie gali pasakyti geras, blogas, gražus, daug žadantis, ar netgi ne tavo tas vaikas.
Kai šampano ir spragėsių kvapai pakankamai susimaišė – kino salę užplūdo daug žmonių. Nemažai jų – prie filmo prisidėję ar jame vaidinę. Priešais auditoriją vienas atsistojęs Romas Zabarauskas ilgainiui buvo apsuptas kolegų. Filmo aktorių – Šarūno Zenkevičiaus, Arūno Kulikausko, Odetos Dautartaitės, Ferdinando Jakšio, Giedriaus Arbačiausko. Tiesa, pagrindiniai filmo aktoriai Beata Tiškevič ir Ebeneezeris Nii Sowahas galėjo atsiųsti tik nuoširdžius linkėjimus, kadangi abu buvo užsienyje.
Po to atėjo eilė epizodinių, tačiau, kaip pats režisierius pabrėžė, „ypatingų vaidmenų“ autoriai – Justė Arlauskaitė – Jazzu, Oskaras Koršunovas, Tomas Narkevičius. Į „Streiko“ premjerą taip pat atvyko filmo operatorius Ville Piippo ir pagarsėti spėjusio garso takelio režisierius – Markas Splinteris, kuris, prabilęs lietuviškai, dėkojo visiems, kūrusiems muziką, kadangi, anot jo, „be jų muzikos šitas filmas būtų lievas“.
Prodiuserių, režisierių, asistentų minios atrodė nesustos plaukusios į sceną. Kiekvienas sulaukė ir galbūt dar sulauks asmeniškio „ačiū“ iš filmo režisieriaus. Didelio „ačiū“ sulaukė ir žiūrovai: „Galiu dėkoti kiekvienam iš jūsų, nes jūs prisidėjote prie šio filmo sėkmės arba… galite prie jos prisidėti“, – komercinio aspekto nepamiršo Romas Zabarauskas.
Likus kelioms minutėms iki „Streiko“ pradžios R. Zabarauskas pasiūlė pagalvoti, ką reiškia mūsų balsas, kas mes esame vieni kitiems. Apie tai galima galvoti ir pažiūrėjus „Streiką“.
Aistės Simonaitytės nuotrauka
Koks tas vaikas?
Nors Šarūnas Zenkevičius prieš filmo premjerą sakė, kad visas filmavimo procesas buvo ekstremalus išbandymas visiems, ne tik vaidinusiems, tačiau žiūrint „Streiką“ to neteko pastebėti. Pirmieji filmo kadrai – įtaigūs. Kuo? Muzika ir vaizdo kompozicija. Šie du komponentai viso filmo metu ėjo drauge, kartais ne koja kojon, tačiau buvo tie arkliai, kurie tempė „Streiką“ į priekį.
Natūrali, stipri, profesionali vaidyba, kartais kontrastavo su ne tokia profesionalia. Galbūt dėl kalbos barjero, kuris kai kuriems aktoriams suparalyžiuoja kūną ir ištrina emocijas iš veido? Tačiau pagrindiniai aktoriai – gerai susitvarkė su savo vaidmenimis.
Štai istorija neduoda ramybės. Viskas labai dviprasmiška. Stipriai sudėliotos mintys ir dialogai kartais būna užgožiami šiek tiek banalių, perdėtų ar nušlifuotų posakių, išsireiškimų. Atrodo kartais ten, kur norisi daugiau paaiškinimo, viskas vyksta greitai it karuselėje, o ten, kur norėtųsi greičio – sustojama.
Įdomu tai, kad nėra visiškai aišku, kokia gi ta pagrindinė filmo mintis. Ir tai sakau ne iš blogosios pusės. Kyla noras diskutuoti, o ne numoti ranka. „Streiko“ pradžioje suprantama – kontrastas – svajonių šalis Niujorkas ir Lietuva. Juoda ir balta. Vieniems Niujorkas – svajonių šalis, o štai niujorkiečiui tokia šalimi tampa Lietuva. Vilnius tampa „new cool“. Anksčiau engiami ir patys savęs bijantys tampa drąsūs.
Kartais šypseną spaudžia perdėtas aplinkinių gerumas, herojų Luką vis lydinti sėkmė. Tačiau po kiek laiko supranti – aha, režisierius tave prigavo. Viskas nėra taip, kaip atrodė iš pradžių. Kai sėkmės istorija tampa panaši holivudinę mėsmalę – išdavystė, apgavystė, ašaros, kova, draugystė – viskas šiek tiek pasikeičia. Gerasis herojus Lukas tampa tikru herojumi – išdidžiai stovinčiu, piktu, įskaudintu, kovojančiu, o tie, kurie atrodė geri, – nuvilia ir grįžta prie savo stereotipinių ištakų.
„Streike“ ne taip ir stipriai raginami žmonės parodo savo gyvulišką prigimtį – na, viskas pateisinama – jie taip kovoja prieš sistemą, prieš stereotipinius nusidėjėlius biurokratus. Įsivyrauja chaosas. Jo priešakyje – ramus, planą galvoje surezgęs Lukas. Ir bumpt. Kas toliau?
„Streikas“ – jau kino teatruose. Lauksime Jūsų nuomonių.
