fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

„Nebraska“ – kas kam ką norėjo pasakyti?

Kadras iš filmo „Nebraska“   Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Nebraska“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Nežinau ar visi, bet kai kurie tai tikrai esate patyrę „senolio įnorių tenkinimo“ etapą. Atsitinka taip, kad jie atsisako sėdėti namie, prie lango, ar pasitenkinti kassavaitinėmis arbatos pertraukėlėmis su kaimynėmis (-ais). Tik op, jie atsistoja, ir pasako: „Noriu, išeinu.“ O kas jums belieka? Eiti kartu, kad tik ginkdie neatsitiktų kokia nelaimė. „Nebraska“ (Nebraska, 2013) ir yra filmas apie „senolio įnorių tenkinimą“.  Bet viskas ne taip paprasta, pažįstama ir atsibodę.

Filme alkoholikas, garbaus amžiaus, sniego baltumo plaukų Vudis (Bruce Dern) yra įsitikinęs, kad laimėjo milijoną loterijoje. Toje, kur ir Jūs kartais gaunate paštu. Ir ką jis daro? Išmaukia alaus ir išsiruošia į daugiau nei 1000-io kilometrų kelionę pėsčiomis. Na, ką Jūs darytumėte jo jaunesniojo sūnaus Deivo (Will Forte) vietoje? Ar kaip vyresnėlis – nusispjautumėte į tėvo sapaliones ir niekaip nesugebėtumėte atleisti už jo jaunystės-tėvystės klaidas? Ne. Deivas nusprendžia lydėti tėvą kelionėje, nors visiškai blaiviai įvertina ir supranta situaciją – tėvo laimėjimas netikras. Galų gale atvykę į Nebraską, keliauninkai aplanko seniai matytus giminaičius. Oi, ir dar filmo eigoje (norisi pasakyti „ir čia priėjo Keitė (June Squibb)“) įnoringus vyro ir šiaip viso pasaulio veiksmus komentuoja Vudžio žmona Keitė. Kaip ir tiek – paprasta, juodai balta, kartais makabriška, tikroviška, juokinga. Filme daug lėtumo, trumpų, lėtų sakinių, prisiminimų ir pašėlusios, piktdžiugiškos bobutės Keitės. Bet čia nesustokime. Kaip minėjau, viskas nė taip paprasta.

Žiūrėdamas filmą savęs klausi, ką scenarijaus autorius Bobas Nelsonas ir režisierius Alexanderis Payne`as šia melancholiška, juodai balta, gyvenimiška ir kartais makabriška komedija norėjo man pasakyti? Kad septyniasdešimtmetį perkopę aktoriai gali prajuokinti, sugraudinti ir savo vaidmeniu priversti prisitraukti arčiau ekrano? Ir, kad įtikintų savo talentu, jiems nei nereikia tampyti netikro penio? Kad moterys kine yra lygiavertės vyrams ir kartais antraeiliu vaidmeniu sugebančios juos užgožti? Kad net ir už didžiausias klaidas tavo vaikai sugebės tau atleisti? Kad ir koks beprotis ar girtuoklis būtum, kad ir kaip benusipezėtum vis tiek bus tokių žmonių, kurie tave palaikys ir tie žmonės – šeima? Na, šiuos dalykus tikrai pasakė. Bet po to man kilo kita mintis: o gal niekas niekam nieko nenorėjo sakyti?

Kadras iš filmo „Nebraska“   Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Nebraska“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kaip minėjau, ši istorija yra labai gyvenimiška ir asmeniška (Vudžio vaidmuo sukurtas pagal scenarijaus autoriaus Bobo Nelsono tėvo prototipą), tačiau žiūrėdamas jautiesi, lyg tavęs nepasiekia ta didžioji žinia. Bet ar reikia, kad kiekvienas filmas pasakytų kokią nors žinią? Juk tai pramoga! Na, tuomet į šį filmą neikite. Čia nebus juodai balta pramoga. Čia bus juodai balta komedija, kuri juokinga dėl to, kad gyvenimo absurdiškumas ir, pripažinkime, senatvė kartais yra juokingi. „Nebraskoje“, mieste, Vudžio gimtinėje – apstu garbaus amžiaus baltapūkių. Jie neprigirdi, vaikšto lėtai, užmiega, žiūrėdami televizorių, gyvena praeitimi, bet moka džiaugtis, yra nuoširdūs – viskas.

Bet, žinot ką? Po kelių dienų supratau, ką man ši juosta ir jos kūrėjai šnekėjo. Galbūt viską ne taip greitai sugrumuliavau… Juk daug kur galima atpažinti save ar savo giminaičius, ypač scenoje, kur brolį ir jo šeimą aplankęs Vudis su sūnumi sėdi, persimeta keliais žodžiais, o visur lakstanti brolio žmona visam šiam susitikimui bando įžiebti ugnies. Ar gi to nesame patyrę bent kartą gyvenime?

„Nebraska“ man ir Jums pasakoja apie labai stiprų ryšį. Juk ne kiekvienas, suprasdamas, kad tavo kelionė pasmerkta ir beprasmiška, vis tiek keliaus. Juk ne kiekvienas, nors ir burbėdamas, nekęsdamas, vis tiek tave palaikys, nepaliks?

Kadras iš filmo „Nebraska“   Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Nebraska“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Dramoje taip pat pasakojama apie senatvę, tą tarpsnį, kurį, norime ar nenorime, pažinsime kiekvienas. Kai apsilankęs kapinėse, galėsi pasisveikinti su draugais ar priešais (esančiais ir ant, ir po žeme), kai kiekvienas judesys reikalaus pastangų ir kai turėsi atsirinkti, kas yra vertas tavo dėmesio, o kas ne. Štai kiek daug parodo/pasako šis filmas.

Jei ir Jūs tik rytoj pradėsite suprasti, ką norėjau Jums pasakyti, skubu pasitaisyti. „Nebraska“ – melancholiška komedija, pasakojanti apie tėvą, sūnų, motiną, apie senatvę, laimę, šeimą, draugus. Kitaip sakant – mane ir tave, čia ir dabar arba rytoj. O aktorių Bruce`as Dernas, Willis Forte, June Squibb vaidmenys – nuostabūs. Beje, būtina paminėti, kad Willis Forte yra vienas tų aktorių, kurie sugeba suvaidinti Magruberį (filme „Magruberis“, 2010), bėgiojantį su salieru subinėje, ir jautrų, kantrų, rūpestingą sūnų. Taigi, ką norėjau pasakyti? Pamatyti „Nebraską“ – verta.

Filmą turėsite galimybę pažiūrėti „Kino pavasario“ metu:

Vilniuje:
Št 2014-03-22 18:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Pr 2014-03-24 14:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Kt 2014-03-27 16:45 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Št 2014-03-29 14:30 — Vilnius – k.c. „Pasaka”, didžioji salė
Sk 2014-03-30 18:15 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Akropolis”, 1 salė
Pr 2014-03-31 17:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 3 salė
Kt 2014-04-03 22:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, didžioji salė

Kaune:
Pn 2014-03-28 18:00 — Kaunas – k.c. „Forum Cinemas”, 1 salė

Filmo anonsas:

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.